Netekstas būti

IEVA GUDMONAITĖ

Pilku ant pilko, baltu ant balto

Pirmas su pabudimu susijęs judesys – pasąmonės bandymas staigiai virsti į sąmonę, kartais vėluojantis, todėl spėjama išvysti su kambario vaizdu pamažu susimaišančius reginius, kuriuos, jei nepasiduotum staigiai apimančiam miego saldumui, pamažu lyg pūkų debesiu užglaistančiam susiliejus erdvėms gimusius žemynus ir salas, staigiai galėtum paversti žemėlapiais, toliau kurti paprastą ir aiškią nerealybės topografiją – žemėlapius, kurie prasidėdami kažkur galvoje, man leidžiant, galvos–rankos tuneliu nusidriektų į kambario erdvę – pieščiau juos ant sienų, pradėtų apklijuoti baltais, suglamžytais, nestipriai pritvirtintais lapais, kurių koks vienas su pradėtu piešti sapnų žemėlapiu, ko gero, greitai nukris. Ir tai būsianti lapo griūtis. Nors jis kris ir perrėš erdvę kaip žaibas, many tikriausiai nepaliks nė menkiausio plyšelio ar įtrūkio – kas ir yra pavojingiausia gyvybei, bandančiai užmegzti kažką realaus, nes jei man bent akimirką suskaustų – galbūt pulčiau kelti lapo, net jei tam reikėtų sutelkti visas savo jėgas, nes reikėtų prievarta atsitraukti nuo naujų reginių, kuriuos būčiau išvydusi, ir atgręžti žvilgsnį į baltame, kritusiame lape pradėtą ir neužbaigtą piešti žemėlapį – tarytum pradėtą ir pamestą galimybę būti – gal tai ir būtų pradžia kažko, kas padėtų man įgyvendinti daugybę bandančių prasimušti į realybę idėjų, tiksliau – bent keletą iš tų daugybės, kurios kaupiasi virš galvos kaip aršus debesis – krebždančių ir įžūlių galimybių visata, kurioje jos bando išsikovoti buvimą ir viena kitą spausdamos neleidžia išeiti nė vieno menkiausio, paprasčiausio pavidalo, kurį galėtum apčiuopti. Todėl viskas lieka tik kaip (n)oras ar pažadas, o idėjų laidininkui belieka tyrinėti galimybių visatą, mintimis čiupinėjant kitų planetų paviršių skaidrumas, įsileisti ir vėl išleisti plevenančius daiktus, prižiūrėti iš nieko susikuriančias ir į nieką iškart pavirstančias formas ir – būti nuolat prižiūrimam, nes, bandydamas išeiti pro kokį nesantį išėjimą, gali smarkiai susižaloti ar atsikandęs oro vietoj duonos likti nevalgęs ir dar labiau nugrimzti į neviltį, neišvengiamiems susidūrimams su kietaisiais kūnais kiekvieną kartą sukeliant nepakeliamą skausmą. Todėl į juos tiek daug reikia žiūrėti, savo žiūrėjimo stiprumu bandant paversti juos minkštais, pralaidžiais, neskaudžiais daiktais. Visatą – į kažką skaidraus, nedalomo, bet turinčio galimybę sklaidytis ir šiurpti nuo grožio.

Štai dar kartą patenku į besisklaidančių ir iškart vėl susikuriančių įspūdžių srautą, kurį sutelkia viena po kitos išnyrančios galimybės būti, – sūkuriuojantį, pagaunantį lengvai ir nesuveržtai klajojantį žvilgsnį – tarsi bangą ar lengvą plevenimą – ir pilantį į įvairiausias formas, kokias tik į eterį išleidžia laikas – jis, būdamas tik ertmė, pro kurią plūsta nematomų jėgų paskirstytas srautas – informacijos ir vaizdų gausėjimas, tarsi

Corinne Mercadier. Dar kartą ir daugiau ne. 2000-2002

darant su žmonija kokį eksperimentą – ar ji sugebanti atlaikyti siausmą anapus nieko – kažką, kas, jei leidies, įsismelkia iki skausmo smilkiniuose ir užjuoduoja grėsmingais srautais paširdžiuose. Arba veikia kaip sunkiai atlaikoma centro trauka, kaip noras būti įvykių sūkuryje, noras nepraleisti nieko, kas vyksta ir galėtų būti tau naudinga ar sužadinti kokius nors naujus potyrius. Arba dar – kaip nesugebėjimas užbaigti, kas pradėta – nes nauji įspūdžiai plūsta ir grėsmingai prašosi būti įforminti, spirga ir dega iš noro materializuotis – galbūt pajusti tą buvimo tėkmę, kažką, kas materialiam pasauly yra visiškai nematerialu. O tau, laidininkui, iš esmės nieko nereikia daryti, tik stebėti, ką galima praleisti. Stebėti save ir kontroliuoti – kam leisti materializuotis, o kam neleisti dėl nepakeliamos daugybės ir sunkiai suvaldomo srauto. Taip pat – ar siųsti save tam tikra kryptimi, žinant, kad ten vyksta koks nors vienas iš daugybės vykstančių veiksmų, ar nesiųsti – galbūt neiti niekur – maištaujant prieš daugybę, žinant, kad jei dabar esi namie, tai praleidi daugybę renginių, susibūrimų ir kitų įvykių, kuriuose galėtum dalyvauti. Jei atlaikai šitą srautą – ir jis, net būdamas toli, širdyje nustoja virpėjęs, siautęs ir kėlęs nerimą, tuomet, aišku, tebūsi atsivėręs kitiems srautams – štai ir dabar, kai praleidžiu kokį nors įvykį, ne ištrindama, bet tiesiog nenupiešdama savęs vienoje iš materialiai apčiuopiamų vietų, esu čia, kur susitinka mano ir tavo, kuris skaito, laukas. Jei skaitai šį tekstą, vadinasi, dabar jo nerašau, jis parašytas seniau – saulėtą ir prisirpusį sekmadienį, gegužės dvidešimtąją, – kai nebeleidusi materializuotis įvykiams ir laikinai išsižadėjusi gegužės saulės nusprendžiau praleisti neapčiuopiamą srautą iš žodžių – ir dabar šitas srautas kuria mums vietą. Ir nors tekstas greičiausiai neskaitomas daugelio vienu metu, tikiu, kad tai viena apibrėžta sfera, turinti netgi kokias ribas. Aš sakau – tai yra sodas. Ir jei jame esi, tai toje galimybių visatoje, kur viskas veržias būti, akimirką esi surinktas ir sutelktas tekėti šių žodžių tau nutiesta gija ir beveik užmiršti, kad kažką tikriausiai praleidi, kad šiuo metu greičiausiai nesi renginyje ar susibūrime, tiksliau, nedalyvauji (taigi ir nesi), nes tavo mintis užimta mano perleidžiamu tau sodu, kuriame mums duota laikinoji ramybė. Ir joje mes artėjam, mūsų ryšys tampa intymus, bet neįpareigojantis ir neužkrečiantis liguista aistra. Mes susiliečiame giliai ir tai praslenka kaip malonus rūkas. Aš nenoriu tavęs pavergti nei užkrėsti savimi neleisdama net sapnuose pamiršti mano vardo – aš tik kuriu mums vietą, kuri dabar yra vienintelė. Nieko daugiau nėra – nei renginių, nei susibūrimų, nei trokštančių tave pasiglemžti namiškių ar artimųjų. Dabar mes pabūsim čia, ir tiek – o paskui aš sakysiu – jau gali eiti – ir prieš akis išsiskleis migruojantis lapų žalumas ar pasklidusi po erdvę tamsa, ar malonus oro virpėjimas. Ir tada mes dar būsim kartu, nes tik baigusi rašyti iškart taip pat pamatysiu kažką, kas nėra tekstas juodu ant balto ar gelsvo. Ir nuo tada mes kažkaip jau būsim susieti daugiau, žinosim kažką, apie ką kiti šiuo metu nepagalvoja. Apie tai, kad greičiausiai imsime vykdyti virtinę veiksmų, jau atsirinkdami, ko reikia, kad nepersivalgytume, kad nepersisotintume viskuo, ką mums siūlo pasaulis – tą visą saldžią ir karčią daugybę, tą visą pasaulio virpėjimą, džiugesį ir skausmą, nepriteklius, negalėjimą, tą visą spingčiojantį ir besiveržiantį buvimą.

●

Trumpam atsitraukiu nuo teksto – į mane iškart pradeda plūsti garsinė ir vaizdinė informacija – už lango girdisi atsimušinėjančių į žemę kamuolių garsas, balsų gaudesys, kituose kambariuose – televizoriaus murmėjimas, namiškių balsai, visur kažkas verbališko ir gyvūniško – kažkas tik nužyminčio įprastas ribas, o ne išeinančio iš savęs į kitą. Į šnerves plūstelėjęs oras, o į akis – besileidžiančios saulės šviesa tartum sukūrė nedidelį priekaištą – kad štai praleidai spindulio kritimą nuo lapo ant lapo, nepamatei, kaip šviesa nuslinko nuo įsikibirkščiavusios žaidimų aikštelės. Įjungtas telefonas mestelėjo krūvą SMS su ką nors kartu nuveikti siūlančiais tekstais – ir viduje tarsi tvyrantis jausmas, kad berašant kažkas iš mano būties dabar buvo iškirpta – tartum būčiau užmigusi – tą bylojęs nutolęs nuo dangaus spalvos kambario sienų tamsumas. O aplinkui tvyrantys daiktai taip pat bandė įsitverti, tarytum skelbdami kokį nors įsaką – knygos prašėsi skaitomos, namiškių prigamintas ar pripirktas maistas – valgomas, visa erdvė tarytum net tino, o aš įsivaizdavau be perstojo didėjančią, plintančią save – viską perskaitančią, viską suvalgančią, viską nuveikiančią, viską išgirstančią ir viską pamatančią. Tartum akys būtų ne akys, ausys – ne ausys, burna – ne burna, o begalinės, viską ryjančios ertmės. O mano vidus – ne vidus, bet išorė, kurioje telpa visata daugybe kilometrų į visus šonus. Jau buvau begriebianti rožinį pyragėlį nuo stalo – tai ir buvo viena iš milijonų galimybių, į ką galėjau paleisti tekėti savo artėjančias grėsmingai sekundėmis ištiksinčias minutes – ateisiančias, sugriaudėsiančias pyragėlio nykimu tarp dantų ir būsiančias tuoj pat įtrauktas į juodus tarpus, tamsias ertmes tarp daiktų, – tačiau staiga supratau, kad jei suvalgysiu pyragėlį, prieš mano akis būtinai išnirs dar kas nors, ką galėčiau suvalgyti, tarkim, šįkart jau kas nors dar kito – kepsnys ar kalafiorų apkepas, ir aš tikriausiai taip pat nesusilaikysiu – suvalgysiu viską, surysiu, sudėsiu į savo juodą naikinančią ertmę, apribotą švelniu lūpų linkiu, sudorosiu, paversiu nieku, oru, šiugždėjimu kūne – laikui tuo pat metu ertmėse išsiskaidant į daugelį kitų ertmių – jam plūstant per žemę ir pavirstant kažkuo tarp grumstų, kažkuo dar labiau neapčiuopiamu, nei jis buvo, kai dar gebėjo būti pyragėlio virtimu į nieką tarp mano dantų – auginti kaip kažką užgimsiančio, kažką, ką nuveiksiu iškart po to, kai baigsiu valgyti, kai nustosiu valgyti viską, kas tik įmanoma, kai pradėsiu veikti kažką su daiktais ar galbūt kreipti savo žvilgsnį į kažką tokio pat neapčiuopiamo kaip kito žvilgsnis, kito žvilgsnyje sirpstantis laikas, galų gale užaugsiantis iki didžiulių kalnų – lyg juos galėtum kilnoti, nes, rodos, kitapus žvilgsnių ir be tikėjimo kalnus galima pakelti. Bet dabar mums lengviausia pakelti liežuvį – tikint tik tuo, kad po vienos sekundės tikrai ateis kita – ir kad kol kas visada dar bus ką suvalgyti – kokią milžinišką gėlę ar aukso dulkeles, byrančias nuo paauksuotų daiktų, ar kokį tinkelį, nukritusį nuo lubų, ar maloniai sirpstančią šviesą langų šerkšnuos – ar net pačius tuos šerkšnus – pagramdant juos nuo lango, jaučiant, kiek tiksliai laiko reikėjo jiems susitelkt į kristalą.

Gal jau tada ir nebereikės tų pyragėlių arba jų paprasčiausiai nebus. Gal nebus nei tų kalafiorų pyragų, nei tų kepsnių, nei tų galimybių ne tik ką valgyti, bet ir ką veikti – nei renginių, nei susibūrimų, nei šitiek daiktų kambary, nei tiek numerių telefone, nei idėjų – nes viskas jau bus šią akimirką kaip kokia cunamio dydžio banga staigiai materializavęsi – viskas iškart. Nieko nebereikės daryti. To, kas dabar iš noro būti su žmonijos pagalba taip lėtai stumias pro angas. Sūkuriuojasi, telkiasi ir nyksta. Amžinam cikle. Susikūrusiam iš laikino kibirkščiavimo, viso to neapčiuopiamo pulso ir siausmo – noro kurti, sutikti, būti sutiktam, pamatytam, žvilgsniais vieni kitus gerti, vis stipriau suvokiant, kad vienas iš kito esam iškibirkščiavę, vienas kitą kartodami, vaikiškai tik – visa tai, kas nėra mūsų, o atsiradę iš siausmo ir sūkurių, iš kažko stipriai gražaus, bet staigiai išnykstančio ir virstančio kito grožiu.

Įgyvendindami idėjas paleidžiam, padėdami laiko stichijai kibirkščiuoti. Staigiai materializavusios įgauna pagreitį ir jų jau nebėra čia. Šiaip ar taip, padedam vykti kažkam, ko neįmanoma suprasti. Šiaip ar taip – laiko nekurti nėra. Nėra laiko niekam, kas neduoda naujo. Viskas materializuojasi.

Nėra nieko, kas neįvyktų. Tai prieštarauja teksto pradžioje iškeltoms idėjoms – bet čia ir esmė – užrašytos jos virto pačios sau priešybe – juk argi šis tekstas nėra pati tikriausia materija – kas per parazitas, išpera yra tekstas, užrašantis tai, kas niekaip negali būti užrašomas ir įvykdomas? Šis tekstas yra sūkurys, kažkas, kas yra, o per mane tik bando atsirasti. Materializavosi išreikšdamas daugelio nuogąstavimą dėl informacijos daugėjimo ir nesugebėjimo įvykdyti tai, ką nori.

Aš tik sakau, kad viskas jau seniai yra įvykę. Ir bus tik keletas dalykų, kuriuos per save parodysim. Keletas tekstų, keletas muzikos kūrinių, keletas paveikslų ar filmų, ar spektaklių. Maža dalis iš tų daugybės, kurie galėtų įvykti. Bet skubėti nėra kur, kaip ir panikuoti nėra ko. Nereikia bijoti, kad nespėsi padaryti kažko, kas ir taip yra. Gal tam tikra prasme tai skamba kaip siūlymas nustoti kurti ir dauginti. Gal taip ir yra, bet juk lengva tai sakyti, kai nustoti daryti iš esmės yra neįmanoma. Neįmanomus, neįgyvendinamus lengviau išsakyti. Lengva kalbėti apie kalnų kilnojimą. Kai žinai, kad juos pakelti nebūtina, net jei turi tokį tikėjimą, kad pakelti galėtum.

Nustoti kurti yra neįmanoma dėl to, kad tai yra angos, per kurias įmanoma įkvėpti, būti bent pačiame mažiausiame Dievo asmens virptelėjime. Visa kita čia nėra taip jau svarbu. Kaip ir nėra taip jau svarbu sukurti kažką apčiuopiamo, kažką, kas užtvirtins mūsų buvimą. Nes ir taip esame.

_{Jaučiu, kaip šiame tekste tarsi kokiam nesvarume susisuka mūsų pulsai. Kaip šitame tekste kaip kokiam vandens telkiny} plūduriuoja mano ir tavo laikas. Toks nebesvarbus, staigiai besitelkiantis tekste kaip koks šerkšnas. Mes čia suartėjam, ir nuo to mūsų laikas ilgesnis. Aš, parašiusi šitą tekstą, kaip ir tu, jį perskaitęs, turime laiko daugiau. Dabar mes turime daug laiko, kuris yra niekieno. Niekur neprasidedantis ir neužsibaigiantis srautas. Savyje prasidėjusi ir išsipildžiusi, nesunkiais šviesos pliūpsniais artėjanti teksto idėja. Kuri, mano pulsui gniaužiantis ir virpant, galbūt jau net buvo išsakyta ir kažkuo visai nematerialiu išreikšta, galynėjantis ir besivaržant dėl kažko visai nematerialaus ir atsistosiančio prieš mano akis kaip mano pačios tekstas, galų gale – kaip kažkieno kito tekstas, vėl prasitęsiantis manajame – ir taip be galo, be krašto besipinančiu raštu virstantis į kažką vis labiau neišreiškiamo ir grįžtantis į tas pirmaprades erdves, iš kurių išėjo pati galimybė telktis, tas kažkas, kas yra dar prieš patį idėjos gimimą. Taigi rašydama tokį tekstą pačiu juo stengiuosi jį ištrinti, nenorėdama sukurti nieko materialaus, stengdamasi nieko nesukurti (netgi teksto), degant pasauliui, visko daugėjimo fone virpančia ranka sniege įrašyti nulį – materialiu liudyti nematerialų, apčiuopiamu – neapčiuopiamą, matomu – nematomą. Kažką sparčiai daugėjančio ištrinti, tam kažkam daugėti nekuriant terpės – ir be perstojo daugėjančių tekstų ir žodžių visybėje (kurie lyg kokie pyragėliai patenkina mus tik laikinai), tekstams ir žodžiams be perstojo plūstant net ir iš manęs pačios, sustojančios pasižiūrėti į srautą, – pradėti rašyti kažkaip atbulai, kokiu nors paslaptingu šriftu, kurio nė neįmanoma įskaityti – baltu ant balto, juodu ant juodo, pilku ant pilko – ir tai šiuo metu irgi yra tik dar viena teksto ribose gimusi idėja, kažkas, ko dabar neįgyvendinu – nes raidės ekrane bėga juodos ant balto, ir minčių srautas nesiliauja plūdęs per žodžius, nors prieš tai jų išsižadėta – ir vėl viskas žadama, virsta galima ar įmanoma, bet, žinoma, nebūtina – ir kuo toliau, tuo labiau juntu įsišaknijantį teksto svorį, tą visą jo materialumą ir masiškumą, tą kažką egzistuojančio laike ir net erdvėje – kažką, kas mintyse gali kartotis, jei skaitai iš naujo – tą kažką sveriančio, užrašyto ir galbūt perskaityto, nepakeičiamai atsidūrusio kitame – su visu tuo begaliniu noru ištrinti, su pačia ištrynimo galimybe – su galbūt galimybe perskaičius šį tekstą staiga pasirinktinai pašalinti iš atminties tai, ką nori – ištrinti iš būties tai, kas nereikalinga – perteklių, galimybes, ir palikti tik laiko spengimą, savo paties plitimu mažėjantį dangų – ar galimybę palikti šitą tekstą, kaip kartais paliekami namai – kai jie, nors ir kokie būtų gražūs, nenaudojami tam, kas suteikė galimybę būti mums, mūsų namams ir mūsų tekstams. Taip ir jūs galite išeiti iš šito teksto, nes jis per daug pretenduoja jus užimti ir užvaldyti – juk vietoj to galėtumėte paskaityti šventraščių – žodžių, į kuriuos pats Dievas pripylė savo virpančių syvų. O pati aš rašydama tik žaidžiu – žaisdama klaidžioju, apsimetu, kad nežinau kelio – rašau panardinusi savo akių obuolius į saldžią tamsybę, akių rainelėmis į pasąmonės pusę – ir tik tam, kad atsitrenkčiau į akinančią, net sukietėjusią Dievo šviesą kaip sieną, už kurios toliau nebūtų kur eiti.

O jūs priversti klaidžioti kartu su manim kažin kokiame neapibrėžtume. Ir aš bandau mus visus, skaitančius, gerokai pritrenkti – būti ta akloji, kuri akluosius veda, tikėdama, kad toje duobėje, į kurią visi kartu įkrentame, yra didžiulė palaima – ten besiskleidžiantys sodai, Jamunos giraitės, ten groja fleitomis malonūs širdžiai piemenaičiai, apsikaišę rugiagėlėm, varpeliais, smulkių žiedų vainikais. Kas Viešpaties sferose atsiranda ir išnyksta maloniais jam purslais, kai žodžių srautas lyg girlianda, atsispindėdamas popieriuje, puošia pasislėpusią už atomų erdvę.