POVILAS ŠKLĖRIUS. Eilės

Gabrielius

motinai mirus, tėvas jį išvijo,

jis vergavo
už duoną ir vandenį

nutriušusiame motelyje,
kuriame gavo mažytį kambarėlį
savo dar mažesniam gyvenimui.

naktimis negalėdavo užmigti,
girdėdavo už sienų
nematomus padarus –
vyrus ir moteris.
jie gerdavo, pykdavosi,
po to mylėdavosi arba mušdavosi,
o jis bergždžiai bandydavo
pabėgti nuo to jam svetimo triukšmo.

kitą dieną

matydavo tuos naktinius gyventojus:

vyrai palikdavo kambarius nebylūs, užtinę,
moterys išsliūkindavo suveltais plaukais
ir suglamžytomis suknelėmis.

jis kuopdavo jų paliktą tamsą.
kantriai,
iš visos širdies stengėsi
nuprausti pritrepsėtas grindis,
ištrinti barnius iš sienų,
pagydyti šviestuvui akis,
išskalbti sėklos, prakaito ir nutylėto nusivylimo
prisigėrusią patalynę,

kad ši kitą naktį galėtų

priimti naujus prašalaičius,
nepaliaujančius bausti vienas kito.

Gilmoras

savo nelaimei, įsimylėjo

daug jaunesnę,

nesusitupėjusią, nebrandžią asmenybę.

jam kažkodėl pasirodė,

kad ją reikia išgelbėti.

bet ji nesidavė:

elgėsi paikai,

darė jam gėdą

kitų akivaizdoje,

nusigerdavo, bet net ir

neišgėrusi kalbėdavo

visiškas nesąmones.

kiti jį badė pirštais,

pradėjo vengti bendrauti,

nebeatsiliepdavo telefonu,

nesisveikindavo sutikę gatvėje,

o jis ir toliau

kantriai bandė ją

išgelbėti nuo jos pačios.

laimingiausias

būdavo naktimis,

kai ji užmigdavo

ir jos žodžiai

nustodavo jį žeisti.

diskutuodavo tada su ja

įvairiausiomis temomis.

meilę jai

jis priėmė

kaip savo kaltumo įrodymą,

kaip didžiausią bausmę

už kadaise padarytas nuodėmes.

šypsojosi,

nuolankiai

stebėdamas,

kaip virš jo galvos

iškyla kalavijas.

žmonės sako,

būta daug kraujo.

Sesilis

naktį,

kai jis užmiega,

tušti lapai ant stalo

prisėlina prie jo lovos,

švelniai įkiša rašiklį

jam tarp pirštų

ir patys išrašo

jo liūdniausias istorijas,

kurioms dieną užrašyti

jam trūksta drąsos.