Ne vyturiukai tręšė reklamos arimus

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

1973 m. pavasarį mane persiviliojo į Prekybos ir pramonės rūmuose steigiamą reklamos skyrių. Įstaigos bosas Jonas Povilaitis tiesiai pasiūlė:

– Pereik pas mus…

– ?!

Ilgiau pabalabasijus tėmijau, kad žinojo apie ankstesnį mano triūsą Dailininkų sąjungoje, skaitė publikacijas apie menininkus „Kultūros baruose“, „Jaunimo gretose“, kartais užtikdavo mano rašinių laikraščiuose. Tokio jam ir reikią.

– Bet aš ne dailininkas. Be to, turiu gerą darbą „Komjaunimo tiesoje“, – spyriojausi.

– O mes siūlome dar įdomesnį. Kokį padalinį susikursi, toks ir bus.

Ausys užsilenkė išgirdus, kad atlyginimas skrumnesnis – tik šimtas rublių.

– Dabar, be honorarų, pusantro šimto gaunu, – spyriojausi.

– Tik pradžioje, – pertraukė. – Kasmet įvykdant didėjantį planą kelsim algą.

Po trijų savaičių sukirtom rankom. Melagių dieną, t. y. balandžio pirmąją, įvedė į tuščią kabinetą.

– Įsikurkite. Ko reikės, pagelbės ūkvedys.

Apsižiūrėjau – naujas dviejų spintelių stalas, keturios pusminkštės kėdės, lentyna dokumentų aplankams.

Stvėriausi darbų. Nėra pirkios, kurios nereiktų šluoti.

– Kur tu, žmogau, pralenksi aibę ministerijų reklamos skyrių, – protino draugai.

– Aš ne tas, kuriam papas po uodega, – drąsindavausi.

Aptikę, kad mieste įsikūrė naujas reklamos padalinys, suklego varžovai.

– Kepurėm užmėtysim! – mūdravo konkurentai lyg caro admirolai prie Cusimos.

– Nė velnio! Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus!

Puoliausi skaityti negausią reklamos literatūrą, kaupiau jėgas, lyg lazdyno šaka, laukdama progos išsitiesti. Pirmiausia – profesionali meno taryba, autoritetingi grafikai, garantuojantys darbų solidumą. Pravertė triūsas Dailininkų sąjungoje. Pasižinojau su dešimtimis reklamos srities dailininkų, skambinau asams. Pirmasis atsišaukė profesorius Antanas Kučas. Nors sakė triūsiąs prie Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ iliustracijų, įkalbėjau porą sykių per mėnesį rodytis rūmų meno taryboje.

– Reklamos leidiniai – tai įdomu. Neprognozuojamos galimybės, – sutiko pašnekovas.

Per šešiolika bendradarbiavimo metų profesorius liko neginčijamas autoritetas. Susirinko dailininkai, daugiausia jo mokiniai, Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) absolventai. Iškiliajam grafikos pedagogui vertinant darbą užtekdavo vieno kito žodžio. Mėgstamiausias buvo „tinka“ ar priverčiantys autorių susimąstyti „dar padirbėk“. Jaunieji dailininkai nedrįsdavo purkštauti, juo labiau kad ir kiti devyni meno tarybos nariai pritardavo profesoriui. Jei darbas pasitaikydavo nei į tvorą, nei į mietą, profesorius, netardamas žodžio, „perpasuodavo“ jį kitam meno tarybos nariui, atsargiai stebėdamas, gal kolega ką iškas.

Nesilaikiau įsikibęs tik į pripažintus kūrėjus. Juo labiau kad vos apsiplunksnavę dailininkai vertėsi sunkokai. Prekybos ir pramonės rūmuose, vadovaujantis sąjunginiais kainininkais, buvo mokama pakenčiamai. Pavyzdžiui, už plakatą – nuo 150 iki 250 rub., už prekės ženklą – iki 250 rub., už skrajutės, diplomo originalą – iki 150 rub. Vidutinė biudžetininko alga sukosi apie 150 rub., tad mūsų honorarai buvo nemaža parama menininkams. Viršyti leistinus įkainius – tabu. Tačiau visada rasdavosi galimybių pamaloninti už iškilesnius darbus. Keleto rublių numetimas nuo maksimalios ribos nedirgindavo „liaudis kontroliuoja“ aktyvistų, o kūrėjas pajusdavo, kad yra mylimas ir godojamas. Juolab kad užsakovas už meno tarybos palaimintus darbus nepurkštaudamas pervesdavo pinigus. Svarbu pateisinamieji dokumentai.

Profesorius A. Kučas gabesniems studentams mielai pasiūlydavo užsidirbti. Jam būdavo gera matyti, kad jo auklėtiniai išsikovoja vietą po saule.

Susiradau absolventę grafikę Daliutę Ivanauskaitę. Atstriksėjo iki ausų besišypsanti kukulakė. Po dviejų savaičių atnešė sukurtą diplomo originalą, rodos, „Masčio“ trikotažo fabrikui. Ką gi, šriftas – puikus, patrauklūs raudonos, juodos ir pilkos spalvos deriniai, bet… perkrauta kompozicija. Profesorius, kiek išraudęs (matėsi, kad išgyvena dėl rekomenduotos studentės), tepasakė:

– Ak, Daliute, dar reikės padirbėti. Pamąstyk, ar geri šrifto santykiai, – santūriai patarė.

Kitoje meno taryboje kūriniui sutartinai pritarta.

Sykį prieš metus institutą baigęs grafikas pateikė „suveltą“ garbės rašto originalą. Profesorius, netardamas nė žodžio, šį pastūmė šalia sėdinčiam Juozui Galkui. Anas, kiek pavartęs, jaunuolio triūsą „perpasavo“ kitam profesoriui Rimtui Gibavičiui. Šis prisitraukė darbą, atsargiai imdamas už kraštelio it papuvusį obuolį, iš visų pusių apžiūrėjo, net apvertė aukštyn kojom.

– Tai ką čia atnešei? – pakėlė akis į autorių.

– Čia mano kūrinys – garbės raštas Vilniaus šiluminiams tinklams, – paspaudęs liežuvį išpylė šis.

Pastebėjau, kad prakutę kalbėtojai ne visada būna geri menininkai. R. Gibavičius vėl apsuko darbą, pasiglostė ūsų šepetėlį ir, spragsėdamas pirštais, įsistebeilijo į autorių. Meno tarybos nariai ėmė nuobodžiauti. Jaunasis dailininkas tebepylė savo koncepciją.

– Mano toks skonis. Garbės raštas – prasmingas dokumentas. Raudona – nugalėjusio proletariato spalva, o žydra ir mėlyna reiškia užsakovo veiklos sritį – tai šildomas vanduo miesto gyventojams. Mano toks skonis, – dar kartą pakartojo.

– Hm, hm! – įsismaginusį autorių nutraukė R. Gibavičius. – Tai kokį velnią šešerius metus veikei Dailės institute, jei neišsiugdei skonio?

Profesorius J. Galkus linksmai sukrutėdavo, kai ant stalo padėdavo plakato originalą. Puota akims būdavo Jono Gudmono kūriniai. Jie visada žavėdavo nepriekaištingu atlikimu. Darbas būdavo užklijuotas ant storo kartono lapo, kad nesusiteptų, paslėptas storo popieriaus maiše. Matėsi, kad autorius gerbė kitus, to paties prašė ir savo triūsui.

– Tiesiai vežk į parodą! – džiaugsmingai glostydavo barzdą J. Galkus.

Autorius santūriai šypsodavosi, bet spinduliuojančios akys išduodavo, kad vyresniojo kolegos žodžiai lyg sviestas per širdį.

Plakatus Jonas dažnai kurdavo su dailininke Grybauskiene (deja, vardą pamiršau).

– Tai mūsų bendra firma! – abu šypsodavosi.

Gėrėjausi duetu, pamišusiu dėl plakatų.

Sykį J. Galkus reziumavo plakato svarbą:

– Jei važiuodamas troleibusu ant stulpo pamatai plakatą, per akimirką turi susigaudyti, apie ką jis. Jei ne – prašauta pro šalį. Negi lipsi iš troleibuso ir kulniuosi atgal, kad susivoktum, kam jis skirtas?

Meno tarybos vyrams didelį džiaugsmą sukėlė Giedrės Gučaitės kūrinys „Aplankykit Rumšiškių liaudies buities muziejų“. Stilizuotus tautodailininkų raižinius primenanti lietuvaitė kaimo budinkų fone kvietė pabuvoti ten, kur iš keturių regionų surinkta, išsaugota ir mums pateikta Lietuvėlė. Autorė nieko nepudravo, kibirkščiavo sodrios violetinės, laukų žalios ir močiučių burokinės spalvos, kurios buvo tikros it kaimo bažnytėlės varpų gausmas.

Po metų kitų iš Vakarų ūžtelėjo mada plakatus iliustruoti nuotraukomis. Turėjome puikius dailininkus, sovietijoje ir už jos ribų pagarsėjusius fotografijos meistrus, bet plakatų nedrįsome kurti. Kur spausdinsi, negi abiem kojom klibikščiuojančiose tuometinės Lietuvos spaustuvėse?

Sužinojau, kad Maskvoje gyvuoja „Vneštorgizdato“ susivienijimas, kuris retkarčiais teikiasi patrupinti valiutos spaudos darbams Prancūzijoje, Italijoje, „demokratinėje“ Vokietijoje. Tačiau menki šansai prasimušti į šią žinybą neturint limito. Bet kaip rusai sako: popytka – ne pytka (bandymas – ne kankinimas). Be skilandžių, neskimbčiodamas „Palangos“ ar „Žalgirio“ buteliais, su 2,60 rub. per dieną komandiruotpinigių išbildėjau į Maskvą. Centre, prie metro stoties „Oktiabrskoje“, susiradau „Vneštorgizdato“ būstinę.

Vyriausiasis redaktorius Vladimiras Kniazevas įsileido į retro stiliumi mebliuotą kabinetą. Ant rašomojo stalo, šalia Lenino biustuko, aukso burbuliukus suko prancūziškas laikrodis. Nejučiom pagalvojau – Vakarų laikrodžiai skaičiuoja laiką ir sovietų imperijos sostinėje. Apie tai, kad šiai „blogio imperijai“ buvo likę keliolika metų, šiukštu buvo galvoti. Šeimininkas teikėsi pasmalsauti, kas naujo Vilniuje, prie valdymo pulto pasilenkęs sekretorės paprašė kavos ir sausainių. Užsitęsusiame pokalbyje nesijaučiau provincijos nupiepėlis. Bosas, įsitikinęs, kad užsienyje plakatai lydės Tarybų Lietuvos maisto, tekstilės, baldų pramonės gaminius, noriai leidosi į kalbas. Vis dėlto daug ką reiškė, kad buvau iš Pribaltikos, iš savitos kultūros, senų tradicijų šalies Lietuvos.

– Tai kiek tų plakatų? – storą aplanką atsivertė šeimininkas.

– Dvidešimt septyni! – patėmijęs, kad pokalbis sukasi pageidaujama linkme, džiugiai krutėjau. Pasiėmęs parkerį auksiniu antgaliu, vyr. redaktorius bloknote ėmė kažką skaičiuoti.

– Taip, taip, – bosijo. – Turiu limitą dar trisdešimčiai plakatų Prancūzijoje, „L’Humanité“ spaustuvėje (komunistų tipografija, finansuojama TSKP, – R. Ž.).

Po kelių savaičių atvežiau originalus. Leidyklos darbuotojai pagyrė mūsų triūsą.

– Tie iš Pribaltikos visada priekyje. Jų už diržo neužkiši, – kalbėjo su pavydo gaidele.

Po metų kokybiškai išspausdinti reklamos plakatai pasklido po Lietuvą, lydėjo mūsų prekes užsienio mugėse. Seilė varvėjo žiūrint į Klaipėdos ir Šiaulių mėsos kombinatų produkciją (ak, tie vytinti kumpeliai ir lašinukais pagardintos dešros!), užsakovai iš Telšių „Masčio“ išsivežė užsienio firmoms mažai nusileidžiančių trikotažo gaminių reklamą, originalumu išsiskyrė Druskininkų meno įmonės dirbiniai, puikiai atrodė Panevėžio „Auridos“ bei elektrotechnikos gamyklų produkcija.

Surengėme plakatų parodas Kauno centrinio knygyno languose, Vilniaus parodų rūmuose (dabar – ŠMC). Užsienyje spausdinti mūsų dailininkų sukurti plakatai, anot vieno žiūrovo, buvo „verti karališkų pietų“.

Meno taryboje poligrafijos reikalus geriausiai išmanė Jurgis Raslanas. Sakėsi dar „Spindulio“ spaustuvėje (1950 m. perkrikštytoje į K. Požėlos) spaudai graviravęs litografinius akmenis. Grafikams nesusitvarkius su užduotimi, Jurgis, būdamas kruopštus ir sąžiningas autorius, gelbėdavo nelaimėlius. Šis pliktelėjęs, mažakalbis dailininkas nesiimdavo literatūros kūrinių iliustravimo, tačiau nepaliaudamas darbavosi kurdamas emblemas, plakatus, etiketes, heraldikos ženklus. Jo sukurti Druskininkų, Palangos, Nidos, Birštono herbai liudija, kad prieš pusę amžiaus pradėjome varyti įsimintiną krašto kultūros ir istorijos vagą.

Sunkumų sukeldavo honorarų ribos. Sovietijoje vienoje įstaigoje grafikas negalėjo uždirbti daugiau nei 250 rub. O kaip pasielgti, jei gelbstint prašapėlį Jurgiui pavesdavau kelis darbus? Tada griebdavomės suktybės – Jurgio honorarą užrašydavom kokiam Pimpidrickiui, o autorius paskui tesirokuoja. Pasitaikydavo ir komiškų istorijų. Sykį po rūmus blakutinėjant „draugeliui“ Prekybos ir pramonės rūmų prezidiumo pirmininkas J. Povilaitis paklausė:

– Ko jūs ieškote?

– No… Kur pinigus moka…

– Už ką?

– Nupiešiau reklamą.

– ?!

– Grafikos ar tapybos darbą? – spaudė rūmų šeimininkas muilo nemačiusį atvykėlį.

– Tą ir kitą, – nesigaudydamas šapeno „menininkas“.

Paskui mane išsikvietė ant kilimėlio.

– Kokie čia „dailininkai“ slampinėja, jei nenusimano apie žanrus? – atlaidžiai priekaištavo šefas.

Rausdamas pasižadėjau, kad neužlipsiu ant makalavimo grėblio.

Porą trejetą sykių per metus J. Raslanas sakydavo:

– Aš dvi savaites nesirodysiu. Kol negrįšiu, man darbų neduokit.

Įtariau, kad anas patraukia pajūrin, nusižiūrėjęs kokį pupuliuką kaspinėliu sudėtom lupytėm. Maža kas… Jurgis atsirasdavo sutartą dieną, žvalus it medžioklės skalikas. Vėl viskas tekėdavo kaip iki tol. Paslaptis išryškėjo telefonavus į namus.

– Skambina čia visokie girtuokliai, – prapliupo atsiliepusi moteriškė.

– Gerbiamoji, aš ne iš tos gildijos. Man Jurgis reikalingas tik dėl plakato…

Gal ji buvo mažumą teisi – Jurgis nešiojosi „grieką“. Vėliau išsipasakojo, kad kai nutrūkdavo nuo reklamos darbų sieto, į savo kambarį parsibogindavo dėžę baltosios ir vienas ar su draugeliais pasinerdavo į relaksaciją.

Su J. Raslanu susijęs namų vagilės išryškinimas. Meno tarybos posėdžiuose protokoluodavo J. D. Karštą liepos dieną Jurgis vėlavo į posėdį. Nusivilkęs švarką, pakabino salės gale ant gembinės. Pasibaigus posėdžiui R. Dichavičius, priėjęs prie manęs, pasikvietė ir J. Raslaną.

– Ar žinai, kiek turi pinigų?

– Du šimtus! – net nemirktelėjęs atsakė. – Susiruošiau pirkti kostiumą, bet firminėje parduotuvėje prie rotušės nebuvo. Užsukau į kitą – tas pats. Užtat pavėlavau į posėdį.

– O tu pažiūrėk į piniginę, – neatlyžo R. Dichavičius.

Jurgis iš švarko išsitraukė geltoną kapšelį. Perskaičiavęs banknotus, atsisuko į mus.

– Trūksta keturiasdešimties rublių. Tiksliai žinau – nieko nepirkau. O iš namų pasiėmiau du šimtus.

R. Dichavičius papasakojo, kaip visiems užsikvempus ant stalo ir aptarinėjant atneštą kūrinį sekretorė atsikėlė ir skubiai nužingsniavo prie gembinės, kur kabojo J. Raslano švarkas. Nedelsdama išsiėmė piniginę, nusisukusi nuo susikaupusių meno tarybos narių kuitėsi po ją. Paskui lyg niekur nieko neskubėdama grįžo atgal.

Tada mes prisiminėm, kaip ši gudri vagilė ne vieną mėnesį dirbo juodą darbą. Nusitaikiusi iš bendradarbių ar dailininkų gvelbdavo pinigus. Jokiu būdu ne visus. Tik mažąją dalį. Nukentėjusysis pirmiausia grauždavo save – gal kur pasidėjo, gal užmiršo grąžą. Gal, gal… Tūkstantis klausimų ir jokio atsakymo.

Bronius Leonavičius pirmas nepraverdavo burnos. Išklausęs kolegas, pasverdavo, ar verta ką pridurti. Dažniausiai akcentuodavo šrifto komponavimo subtilybes, tradicijų laikymąsi. Prieš porą metų jo dirbtuvėse Šaltinių g. Vilniuje gėrėjausi keturiolikos lakštų ciklu „Vilniaus legendos“. Iš amžių gūdumos išniręs geležinis vilkas, naujam gyvenimui prikelta Vilniaus mergelė, dvylika vaidilučių, oriai kopiančių prie amžinosios ugnies aukuro, ir baisusis požemių basiliskas, kuris nustipo save išvydęs veidrodyje. Prieš porą mėnesių tose pačiose dirbtuvėse mačiau, kaip autorius rikiavo Vytauto ir sąjungininkų pulkus, kūrė didingą Žalgirio kautynių uvertiūrą. Būsimų kautynių lauke Bronius įamžino lietuvių ir sąjungininkų ginklo tvirtybę stojant į kovą su kryžiuočiais – grėsmingiausia Europos galybe. Didingos panoramos paklūsta tik meistrams.

R. Dichavičius buvo gerasis meno tarybos žaibolaidis. Jei kaisdavo atmosfera, ant stalo stumdydavo nepavykusį kūrinį, Rimantas visada rasdavo užtarimo žodį. Mus graudindavo: „Pagailėkim autoriaus triūso. Juk porą savaičių žmogus dirbo. Ne visada pataikoma į dešimtuką. Siūlyčiau priimti.“

Pasilikęs akis į akį su Rimantu išpoškindavau:

– Tau tai kas… Jokios atsakomybės. Pagalvok, jei nevykęs darbas pasklis po svietą, neturėsim kur akių dėti! Apie prastą darbą kaip ratilai ežere nubanguos blogos žinios. Tada nelauk ir naujų užsakymų.

Apie solidžius mūsų darbus gandas pasiekdavo tolimus sovietijos kampelius. Prekių ženklus darėme Kaspijos baseino žuvininkystės ūkiams, Kaukazo ir Ukrainos įmonėms, net Čeliabinsko traktorių gamyklai. Suskaičiavau, kad ant mūsų meno tarybos stalo gulė beveik tūkstantis vien prekių ženklų.

Ne viskas ėjo taip sklandžiai. Ir akibrokštų dailininkai „užfundydavo“. Sykį gavome pelningą užsakymą sukurti prospektą Uzbekijos Leninakano medvilnės kombinatui. Tūkstančius geros kokybės siuvinių pateikiančiai įmonei reikėjo europietiško leidinio, pristatančio gaminius Vakarų pirkėjams. Meno tarybos dieną prie stalo sėdo trys raudonskruosčiai atvykėliai su aukso siūlais siuvinėtomis tiubeteikomis. Dailininkas R. O., nors vakare garantavo atvyksiąs, nesirodė. Svečius guodžiau – žinoma, ateis su baigtu prospekto maketu… Sekretorė skambino, niekas neatsiliepė. Tikriausiai pakeliui… Meno tarybos nariai ir Vidurinės Azijos svečiai varstė mane žvilgsniais. Atseit kokia čia tvarka, juk įveikti kelis tūkstančius kilometrų sudėtingiau, nei atkakti sostinės troleibusu. Ploninau liežuvį kaip įmanydamas. Raudau ir balau meluodamas – gal liga paguldė dailininką. Deja, deja, šis užgėrė. Nors po mėnesio autorius atnešė puikų maketą, gal metus neatlyžau. Girto malda kaip vilko pasninkas.

Albertas Gurskas – šrifto žinovas. Docentas (dabar jis – Dailės akademijos profesorius) taikliai pastebėdavo šrifto niuansus, jo reikšmę kūrinio kompozicijoje. Jaunuosius dailininkus nuolat akindavo ieškoti išraiškingesnio garnitūro.

– Mūsų protėviai pasirinko čekiškąjį. Nei gotiškasis, nei kirilica lietuviams nepriimtina. Nesivaikykit vienadienių, iš Vakarų prasiskverbiančių madų, žiūrėkit, ar išreikšta mūsų kalbos dvasia.

Kaip pavyzdį minėjo 1971 m. sukurtą Vytauto Bačėno lietuvišką garnitūrą. Oru ir savita. Šrifto grožis nesuvokiamas beraščiui. Negi išmano kiaulė apie pipirus, ne jie jai renkami.

Atgaiva akims būdavo šrifto meistrų darbai. Laukdavom krapštukės Laimos Ramonienės, elegantiškosios Romos Verygaitės, monogramų ir ažūrinių užrašų meistrės Halinos Grigaitienės darbų. Iki šiol akyse stovi šio žanro avangardo – Jokūbo Zovės, B. Leonavičiaus, A. Gursko, Alfonso Kryževičiaus – kūriniai.

Jokie kompiuteriai neatskleis šrifto įvairovės, nepakartojamo raidžių žavesio, kurį išvedžioja meistro ranka, patariama širdies balso. Prisimenu tūkstantmečio pabaigoje Vokietijoje kilusį skandalą, kurį išsprendė šrifto žinovai. Populiarus leidinys „Stern“ išspausdino… Adolfo Hitlerio dienoraščius. Redakcija už pusę milijono markių pirko įvairaus formato lapelius, sudėtus į odinį aplanką, grafologai juos pripažino rašytus fiurerio. Ant odinio viršelio puikavosi dvi gotikinės lieto metalo raidės A ir H. Šrifto žinovams patyrinėjus pasirodė, kad tai K ir H. Kodėl pirmoji K? „Kancleris?“ – suko galvą tyrinėtojai. Tačiau Hitleris nevartojo abreviatūros „Kancleris Hitleris“. Šrifto žinovai nurodė, kad A turi mažytį „plaukelį“, skiriantį nuo K. Šrifto subtilybių išmanymas padėjo vynioti įtarimų kamuolį. Įrodyta, kad dienoraščiai – meistriška klastotė. Nacių galva jų nerašė.

Prekybos ir pramonės rūmų Reklamos leidybos biuro meno taryba išaugo į puikią jaunųjų dailininkų mokyklą. Bendravimas su vyresniais meistrais, diskusijos apie grafikos kultūrą, tautos tradicijas bei savastį rėmėsi profesionalumu, entuziazmu ir geranoriškumu. Juk meno tarybos nariui už kelias valandas, sugaištas posėdyje, mokėdavom… 2 rub. 60 kap. Priciksėjus apie 10 rub., kviesdavom ateiti į buhalteriją.

– Ar taksi lėkti? Gal troleibusu suspėsiu? – linksmai klegėdavo J. Galkus. – Taip netikėtai prasigyvenau! – šaipydavosi kitam laido gale.

Jau pro debesų veltinį prasiriekė saulė. Padangė praplyšo žydruma, vėjai baigė nukilnoti sniego kepures. Sodo eglėje gieda kryžiasnapis… Po saldine obelim sukalsiu vėlių suolelį. Atkaltę inkrustuosiu darbų, džiaugsmo ir bičiulystės dienų arabeskom. Bus kur atsisėsti brangiesiems Antanui, Rimčiui, Romui, Jurgiui… Niekada nesibaigs kalbos su likusiais šiapus apie ilgą gurinimą grublėta gyvenimo bruka.