VAINIUS BAKAS. Eilės
Prie suskilusios geldos
Po žiemos kaip regėjimai niūrūs tirpsta miestai, kuriuos greit pamiršiu. Liks Charono valtelė prakiurus, nuolat skęstanti, nuolat paviršiuj
drumzlinų, nenugludintų tekstų. Kaip vanduo – ne per šaltas, tik drungnas, kuriame, jeigu ko ir pasieksiu, bus tik dugnas, mieloji, tik dugnas.
Tirštas dumblas, kaip kliedinčio žodžiai apie nebūtį lengvą kaip būtį – tą, kurią aš stebėjau nuobodžiai tik žuvelės bevokėm akutėm.
Taip, kaip žvelgia į pilnatį kuojos, kaip sublyksi, lyg būtų auksinės, kai kalbu daug daugiau, nei irkluoju, mintys kalas į galvą kaip vinys.
Tvenkiniai kaip eilėraščiai gilūs, į kuriuos aš taip visad veržiausi, o beliko tik gelda suskilus – paprastumo nepaprastas džiaugsmas.
Iš tamsos į tamsą
Į žemę naktis dosniai pažeria žvaigždžių monetas sau iš rankų. Mano miege, gilaus sapno ežere, ledu apsitrauk, pasidenki
švaria iškrakmolyta staltiese, atstok šitą naktį mums stalą. Sėdėsim – nei peiksim, nei kaltinsim, tylėsim – klausysim, kaip šąla.
Kaip smelkiasi gruodas į žemę, mintis į dar smilkstantį smilkinį. Kaip kaukia toli, kai sutemę, šis laikas, kurį nuolat vilkini.
Prieš gelsvą mėnulio žibintą, prieš visa, kas aukšta ir žema, kai kartais sapnuoji, kad švinta per visą poliarinę žiemą.
Kaip du ežerai merkias plačios dvi miegančios milžinės akys. Išnyksiu ištaręs Tau ačiū ir nieko daugiau nepasakęs…
Netyčiukas
Kas man aukštybės, dangiškas Parnasas? Jei akys niekaip poilsio neranda – kiekvieną dieną apiplyšęs, basas turiu skaičiuoti avinėlių bandą.
O dar vėliau, kai būna jau sutemę, prasiveria lėtai skliautai žvaigždėti, spygliais susminga (žv)ilgesiu į žemę tiek daug minčių, kad nežinai, kur dėti.
Todėl barstai jas į šalis, iš lėto į tamsią dirvą, foną violeto, jame sudygsta pasėta garstyčia.
Ir tyliai šlama šventraščiai, atvėsę du kūnai valtyje sūpuojas dviese, neskaitant šio eilėraščio „netyčia“…
Melagingas skambutis į gaisrinę
Tegu lyja smarkiau jau, tegu, bet vanduo nepajėgs užgesinti – iš vidaus aš jau visas degu, prisidegęs į vienišą mintį.
Tegu sninga kaštonų žiedais, tegu pėdsakus mūsų užpusto – Tu poezijos dozėm žudais, nuodingiau jau turbūt nebebus to.
Tegu lyja kūrybos ugnim, tegu virpa įkaitintas oras, lai svilėsiai pakvimpa manim, tegu pleška sodomos gomoros.
Tegu būna lengvi pelenai, žemės dulkės sijojamos saujom. Prisiminsi, kad gyvenai vis iš kraujo, iš naujo, iš naujo.
Gal nebus jau liūdniau ir giliau, negu neoromantikos srovės dar galėtų nunešt pagaliau – kuo toliau nuo kasdienės tikrovės.
Štai kodėl negesinki, lai būna ne tikrovės, tik pseudo daugiau – tos ugnies, kur pasiglemžia kūną. Štai toks raportas. Ryšį baigiau.
Fight club
Tik išlėkus mintis per vasario apšalusį plentą du kartus išbandys tai, kas sykį jau buvo gyventa.
Įpusėjus žiema, meilės aktas seniai pasibaigęs ir raukšlėta, žema mano žemė ir tirpstančios snaigės.
Gal kažkas iš viršaus padiktuos žodžio magišką jėgą ir mintis staigiai šaus, ir žiūrėsi, kaip laikas nubėga.
Lyg pašautas šuva, išsilaižęs moralinę žaizdą, štai jau baigias kova – ir daugiau nieko griauti neleista.
Nugalėjus save, tik pro savo puikybę praeiti. Štai jau lekia gatve mano naktys, išvysčiusios greitį –
gal šviesos, gal tamsos, nesuprasi – atgal ar į priekį. Tik langai aprasos, tu prigluski prie jų ir kuždėki –
šia nugrota tema prirašyta, pribelsta į lentą… Ačiū Dievui, žiema, ačiū Dievui, jai baigtis nelemta.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Na, kam taip liūdnai, Vainiau? Negalima užmiršti, kad viskas praeina. Deja, ir pats gyvenimas. Todėl neverta šio proceso spartinti…