TADAS ZARONSKIS. Eilės
nulis ir vėl atitirpsta daiktai ir juos galima liesti švytinčiom rankom skylėtais pirštais kaip debesys kiauru žvilgsniu valandų minučių ir varnų valandų valandų nulis nulis kažkaip negali pralaimėti gatvė išdėstyta dienos galvūgaly diena išdėstoma tamsoje prieš pat pradžią gauni praskleist kiekvieną kodą arba tave gauna ir išskleidžia ir dar prirašo kokių nesąmonių šventų ženklų atrakinančių šviesą po žingsniais po delnais atrakinančių vandenį arba pats susiskliaudi apsikloji sakai vienu žodžiu kažkaipnegaliupralaimėti bet jeigu atskirčiau daiktus nuo visko kame jie įšalę ištraukčiau gatves iš dienų savo delnus iš speigo už žvilgsnio galėčiau bent viską įnulinti
ganėtinai trumpi periodai
šitas kibiras išlaižytas šalčio prabudęs atsidarau pakelį nieko lyg būčiau
žvilgsnio šliūžė abipus gatvės apsiveja kaktą tamsa nenueidama sudiegi smilkinio kalvą lyg būčiau prabudęs
sienos yra nusivilkusios saulės rėžis pasislenka pėda trukteli rūbą ir linkis trumpam mus užbaigia
nebereikia saugotis kad naktis nusileis į akių dugnus ir tapsi drumzlina nepraeinama šviesai
nebereikia galvoti kad yra kryptis nes mes viduje šito lanko prarijusio visas vėjo uodegas lėktuvo brūkšnius
susigūži lyg norėdama prisiminti nelygų kūno paviršių susigūži kaip vanduo
prieš pat atsiskyrimą esu šamukas neramus judesys sąmonės žvynu nuslystantis pėdsakas dalį sekundės šviesa išalkusi ilgesio
aš negrįšiu į dulkes tai dulkės vis nuolat sugrįžta ir matai ant lentynų kaip renkasi pulkas po pulko ką čia šausi užeina kvailiai neturtingi beginkliai patys sėdasi prasega švarką išsiima kulką knygos mano bet svetimos sienos ir kaip nesuprasti kai bučiuojuosi mano o šiaip tai velniop šitą kūną šitą miestą kelius pas tave jeigu kalbamės naktį dar velniop visa tai ką sakau taip iš tikro nebūna
