Kur dingo visi žmonės

EMILIS MILKEVIČIUS

Vidas Morkūnas. Reportažas iš kiaušinio. Apsakymai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 109 p.

Buvo toks filmas, vaikystėj darė įspūdį ne tiek pati atmosferinė istorija apie be priežasties kylančią apokalipsę – saulės blyksniai, paslaptingos ligos pakirstų žmonių lavonai, kurie taip pat išnyksta, saujelė išlikusiųjų, kurie tuo metu buvo olose, nuo bado pasiutusios katės tuščiuose namuose, saulė, saulė, – kiek to filmo pavadinimas, lyg slaptas noras, kad žmonės dingtų. Panašų poveikį turėjo ir „Nė stiebelio žolės“ (kitas pavadinimas – „Žolės mirtis“) – nuo 1956 m. netolimoje „ateityje“ sausra sukelia badą, JAV vyriausybė subombarduoja savo miestus, išsisukusieji keliauja į įtvirtintą sodybą ir kai prireikia, o prireikia dažnai, atsišaudo. Kodėl tokie dalykai patinka? Kas tai – marksistų aprašyto susvetimėjimo grimasa, miestiečio psichologinis tipas, inteligentu tapsiančio intraverto svajonė? Būtų galima galvot, kad tai kažkas, kas būdinga vien jūsų kukliam recenzentui, partikuliarus, pavienis atvejis, „idiosinkrazija“, net šiek tiek perversija. V. Morkūno antroji knyga „Reportažas iš kiaušinio“ – 107 puslapių pasimėgavimo žmonių ir visuomenės pradanginimu orgija – teikia recenzentui vilčių: jis ne vienas, o gaila. „Mėsos ir musių“ herojus iriasi per žaižaruojančio vandens apstybę, primenančią sąmoningai sapnuojamą sapną (jie labai ryškūs, pasižymintys specifiniu spalvingumu, panašiu į S. Dalí paveikslų); jis vienui vienas, o upė – Leta (atskleidžiau „smūginę pabaigą“, bet tai nieko, nes šis sprendimas nelabai įdomus). „Skenduolių“ siužete nėra apokalipsės, nes nėra paties siužeto, tik šiukšlynų pasaulyje iš vamzdyje įrengto migio išlenda nušašusi mergaitė, ką tik mirusios girtuoklės duktė, kurios „katekizmo“ pakrikuose lapuose „Dievas“ pavaizduotas kaip medžiotojas su šautuvu (demonstratyviai disocijuojant nuo kultūrinės, civilizacinės priklausomybės – apsakymo pasaulis gali būti bet kada), ir pasivaikšto iki lauko išvietės, t. y. pasivaikšto po hiperrealizmą: „Vasarą čia čirškaudavo paukščiukai, įsivėlusios tarp šakų žvilgėdavo tuščios bulvių traškučių pakuotės, pūpsodavo musių apspistos išmatų krūvelės. Rudenyn [...] aukšta žolė ir vešlūs krūmai pamažėle virsdavo rusvai pilku stabarynu“ (p. 37) – toks visos knygos stilius, jei pridėtume dar „iki kraujo sugylė pirštus“ ir „kiaurai vėrė žvarba“ arba: „Kuo užkimšus skylę stoge, kad drėgmė nesismelktų į kaulus, pro lubas nesisunktų į svetainę“ (p. 53) – „gimtosios kalbos šviesą“ (iš autoriaus žodžio po portretu viršelyje) V. Morkūnas supranta kaip įdarbinimą tekste visų įmanomų žodžių, apibūdinančių juslinės patirties – visada nyksmo, niokojančio laiko, jo pažeistų rakandų, kūno, peizažo – niuansus. „Visuomenės moksle fazanams“ siurreali totalitarinė valstybė augina herojaus ir kitų „stingulio kaustomų daugiabučių“ žmonių vaikus internatuose (plg. B. Schulzo „Klepsidros sanatoriją“), kuriuose švietimo programą sudaro laikinas jų pavertimas gyvūnais; herojus tai priima neproblemiškai, kaip sapne; siužetą įsukantis jo smurto proveržis – dar viena niokojančio laiko stigma, šįkart – charakterį. „Mirtyje“ šeima priglaudžia paslaptingą žvėrį dėžėj – „ją“, mirtį; „ji“ ima darbuotis tarp kaimynų, bet siužetą sudaro tos šeimos auganti socialinė izoliacija. Tačiau viso to „alcheminis“ nardinimas į „kalbos šviesą“, o ir mistifikacija, sureliatyvinimas (mirtis, abstrakcija, gyvena pas žmones kaip naminis gyvūnas, bekūnis pasakotojas, vis dėlto įvardinantis save kaip „aš“) leidžia laikyti V. Morkūno hiperrealizmą ne daiktiškos būties aktualizavimu, o būtent teksto orgija, net rašymo pratybomis.

Nepriekaištingai sklandus stilistas, apleistų peizažų niokotojas „stebuklinga gimtosios kalbos šviesa“ V. Morkūnas (g. 1962) yra išleidęs tik vieną ankstesnę knygą („Manekeno gimtadienis“, 2001), tačiau 2007 ir 2008 m. tapo apsakymų konkursų laureatu, o 2010 m. buvo apdovanotas A. Vaičiulaičio premija už minėtą apsakymą „Mirtis“. Užtat jo kaip vertėjo – iš anglų, vokiečių, rusų, lenkų kalbų – bibliografija tikrai gausi; čia ir literatūra vaikams, ir šviežutėlis jaunosios jugoslavės T. Obreht šedevras „Tigro žmona“, ir fantastinės literatūros vertimai „Eridanui“ – nuo brolių Strugackių iki A. Sapkowskio. Siurrealią prozą galėtų konstituoti fantastinis siužetas, bet su juo V. Morkūnas būtų almanacho „Geriausia Lietuvos fantastika“ (tokio nebėra, ar ne?), o ne LRS leidyklos autorius. Tolimais 2001 m. hiperkritiškų recenzijų nišą pildė dar ne Castor & Pollux, o M. Kempinskis, rašęs, kad V. Morkūno pasirinkimas rašyti onirinę (vietoj siužeto sapno logikai pavaldžią) prozą yra lengvas kelias be kūrybinių kančių – iš tiesų sklandus ir skambantis tekstas nesusiduria su jokiu konceptualiu pasipriešinimu, o tai diskredituoja autoriaus išdidų patikinimą, kad jis rašąs „apie tai, kas amžina“ (visų pirma apie mirtį ir vienatvę, kaip vienatvę suprantant izoliaciją – autoriaus taip pamėgto nyksmo tęsinį į žmogaus psichiką). Tačiau paprastai manoma, kad tekste svarbiausia – ne kas rašoma, o kaip; pagal tokį kriterijų prašmatnus stilius atleidžia bet kokius minties trūkumus ar klišes („smūginė pabaiga“, kurioje paaiškėja, kad per menką neapsižiūrėjimą įvyko neatšaukiama tragedija, – tai mokslinės fantastikos klišė). Ir vis dėlto tai knyga, kurią aš beveik būčiau norėjęs parašyti – gerai, kad laiku susigriebiau arba atvirkščiai – kad uždelsiau. „Senstančių daiktų laikinybė“, išskleista į pavienių lūšnų, bevaisės vandeningos dirvos, šiukšlynų peizažus, – norėtųsi, kad nieko, o primena daug ką. Pripetės miestas prie Černobylio atominės elektrinės; A. Tarkovskio „Stalkeris“ arba irgi hipsteriams privalomas, bet lengviau įkandamas jo atpasakojimas S. Žižeko „Iškrypėlio įvade į kinematografą“ (Pervert’s Guide to Cinema); ir netgi – daugiaserijinis japonų kompiuterinis žaidimas „Silent Hill“ („Tylioji kalva“) ir jo motyvais pastatytas geras pirmasis filmas ir du blogi tęsiniai. Šią estetiką skleidžia ir I. Toleikytė savo prozoje, kuri gal ir nusileidžia V. Morkūnui „hiperrealizmu“ ir kalbos puošnumu, tačiau žymiai pranoksta nuotaikų įvairove ir personažų psichologizmu, tiksliau – personažų egzistavimu. Kur ten – netgi A. Jakučiūnas „Tėvynėje“ ir „Lalagėje“ remiasi ta pačia pamatine tema – alternatyvaus pasaulio be žmonių, sociumo, kuriame egzistuotų tik mintijanti ir patirianti sąmonė, t. y. kuriame vyktų tekstas, kiekvienoje pastraipoje krūpčiojantis nuo teksto, t. y. savo paties, malonumo, užuot pašiurpęs nuo klaustrofobijos; A. Jakučiūnas yra, be abejo, tiek didesnis autorius už V. Morkūną, kiek „Lalagė“ skiriasi nuo „Tėvynės“, o šie abu romanai – nuo „Servijaus Galo užrašų“, t. y. labai. Vis dėlto perskaičius V. Morkūno knygą, blizgančią nepriekaištingumu kaip agento Kuperio iš „Tvin Pykso“ šukuosena, atrodo, kad teksto solipsizmas tampa mainstreamu, taigi išradingumo reikės vis daugiau.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.