Kur yra „Kinder“ siurprizo siurprizas?
AURELIJA AUŠKALNYTĖ
Už nugaros – naktis ir dirbtinės žvaigždės, Slavojus Žižekas sėdi valtyje, aplink ją plūduriuoja lavonai. „Kodėl aš dabar sėdžiu šitoj valty vidury Atlanto vandenyno?“ – klausia jis. Ogi tai Sophie Fiennes, filmo režisierė, jau antrą kartą palydi filosofą žvaigždę į didįjį ekraną. 2006 metais į pasaulį išleistas „Perversiškas kino gidas“ sulaukia pratęsimo – „Perversiško ideologijos gido“. Tai euforijos akimirka nedidelei visuomenės dalelei, kuri jaučia perversišką pasitenkinimą klausydamasi nesibaigiančių intelektualių samprotavimų apie paslėptas pasaulio reikšmes. Nesupraskite neteisingai, nieko panašaus į sąmokslo teorijas čia nerasite. Jeigu jūsų pinigai užstrigo kavos aparate, tai dar nereiškia, kad tokia buvo Aparatų Kompanijos strategija, gali būti, kad aparatas tiesiog užstrigo. Įdomesnis yra jūsų noras nusipirkti kavos ar bet ko, kas įstatyta į tą magišką aparatą, – pripažinkite, kad jis turi žavesio. Jūs pats, pone, esate ideologijos persunktas, bet ne iki paskutinio siūlelio, todėl nedrįskite tuo teisintis. Ištieskite nugarą, išpūskite krūtinę ir bandykite priimti tai, ką jums maloningai dovanoja Žižekas.
Kadras iš filmo
Tiesa, jei tai nėra jūsų pirmas pasimatymas su slovėnų filosofu, jau šį tą žinosit ir tai bus tinkamas gidas gidui suprasti. Žižekas būtent šiam filmui neišrado jokios naujos filosofijos. Remdamasis marksizmu ir lakaniškąja psichoanalize, jis naudojasi teise regėti dalykus kiaurai ir manipuliuoti keletu patogių konstrukcijų (nuo pasąmonės ir libidinių objektų iki klasių kovos). Receptas toks: imi tas konstrukcijas, imi filmą, kultūrinį artefaktą ar politinį įvykį ir smaginiesi viską paprasčiausiai sujungdamas. Tai, ką gauname, nėra aiškiai išartikuliuota tiesa (pavyzdžiui: viską sudaro vanduo), bet kokios minties pradžia ir pabaiga išnyksta visa užliejančioje, filmo branduolį sudarančioje intensyvioje pasaulio aiškinimo tėkmėje, be įžangos, be įrodymų serijos, be nuraminančios atomazgos. Apskritai žiūrovu pasitikima. Jam skiriama svarbi užduotis: susikarpyti nesibaigiančią Žižeko kalbos juostą ir susiklijuoti sau naują filmą, nes Žižekas tiesiog kalba, jis kalba, pats kadaise prisipažinęs, kad nutilti esą kaži kaip baisu, lyg nutilęs būtum niekas. Su didžiausiu susidomėjimu stebiu „Kino pavasario“ publiką. Moteris gailiu balsu guodžiasi, kad „ne, man ne tai kad nepatiko, man buvo šlykštu… tas jo balsas… jis niekada nenutyla… ir jis krapšto nosį“ – ir išsėdi filme nuo pradžios iki galo. Ar tai dėl lietuviško santūrumo, neleidžiančio akimirkai pakelti iš vietų porą žmonių, blokuojančių kelią iki išėjimo? Netikiu, kad Žižekas slapta neįsliūkino į jos mintis. Ideologija prieš ideologiją. Didžiai tikėtina, kad net ir jos akyse „Coca-Cola“ šalia visų savo asociacijų turės ir dar vieną – Žižeko rankose vidury dykumos, nes tai yra juokinga, ir tik toks neįprastas filosofas žvaigždė, kuris drįsta / nori būti juokingas, gali būti jos išgirstas.
Betgi kas gi čia vyksta? Sakau, Žižekas plaukioja dirbtiniame Atlanto vandenyne po „Titaniko“ katastrofos ir filmuojasi dešimtyse kitų iš didžiojo kino ekrano puikiai atkurtų scenų. Žižekas nesivaiko nekomercinio kino, jam įdomu, kuo gyvena dauguma. Kinas jam nėra tiktai kinas, tai jį kūrusiųjų fantazija, o būtent fantazija atspindi tą ideologijos dalį, kuri yra puikiai suaugusi su mūsų pačių plaučiais. Štai imkime Spielbergo „Nasrus“, kurie išpildo visiems pažįstamą norą, kad tobulą pasaulio tvarką trikdytų tik vienas negailestingas priešas, pavyzdžiui, ryklys žudikas, kurį galima sunaikinti ir grįžti į pirmykštę idilę. Kažkam tai galėtų būti valdžios godumas ar neįvestas euras, pedofilai, krizės ir traumos, visa tai tik nutolina supratimą, kad pasaulis yra daugiabriaunė ir ne tik džiaugsmą kelianti vietelė, o rojaus sodai apskritai neegzistuoja.
Žižekas įspėja svajoti atsargiai, nuolat tikrinti, ar iš tikro norime to, apie ką svajojame, gal tik pasiduodame naivių iliuzijų inercijai, o iš esmės esame nelaimingi ir bjaurimės savimi. Turbūt net nesuprantame, iš kur tas pasibjaurėjimas, nes vartoti mums nuoširdžiai patinka. Tokiu atveju labai norėtųsi patikėti, kad neturime valios, esame tampomi už virvučių, viskas iš anksto nulemta. Juk tada nereikėtų atsisakyti jokių savo įgeidžių ar lieti kraujo ir prakaito dėl idėjų, kurių prasmės mums niekas negali garantuoti. Štai kodėl lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą negu politinės santvarkos pasikeitimą. Aš trinu iš džiaugsmo rankas – gi filme viešai skelbiama nepopuliari tiesa, esą žmogus nėra mašina. Breivikas nėra psichikos ligonis, o bloga valstybė, blogi orai, blogi tėvai, blogi genai, mįslinga chemija smegenyse, netgi pati ideologija, kurioje plūduriuoji, nepateisina jokio nusikaltimo – ji ničnieko nepateisina, net riebaus velykinio pyrago. Objektyvi realybė yra objektyvi, bet kiekvienas ją priimame subjektyviai. Todėl Žižekas įspėja svajoti atsargiai, bet svajoti drąsiai. Čia mes ir išsiskiriame, nes aš, kad ir kiek ryžtingai niūniuočiau karinius maršus, niekaip nepatikiu, kad tautos jau bunda ir kyla iš senos ideologijos griaužtų. Nesunku sekti Žižeko pesimizmu, sunku sekti Žižeko optimizmu.
Galų gale, anapus bet kokios tiesos ir ideologijų šitas filmas yra gražus kaip besiveržiantis fontanas, iš kurio trykšta didingi ir ironiški vaizdai, įžūlus vieno žmogaus buvimas savimi ir nesibaigiantys intelektualiniai žaidimai, teikiantys svaiginantį jausmą, kad tai gilu. O jausmas „gilu“, sako Žižekas, tai tik forma, kurioje nieko nėra, tik tuštuma. Tačiau ir tai tik žodžiai, juose nieko ir neturi būti, nebent įkvėpimas eiti ir gyventi savo gyvenimą.
