VYTAUTAS KAZIELA. Eilės
gyvenimas ne tiek ir daug
turint vieną vienintelį
pripiltą iki viršaus
vaikštau stiklinėm briaunom
kartkartėm pašūkauju
vėjas miškuos į duris pasibeldžia ruduo praveriu kiek tik vienatvė įsliūkina sakė ėriuką atskirs nuo bandos paukščiai sules nuriedėjusį trupinį
parašyk man laišką bent iš nevilties iš netikėjimo kad dar kada sugrįšim
iš tų šiurpiųjų metų lig mirties iš neturėjimo ar negalėjimo išbūti
parašyk man laišką be minties parašyk be formos ir be turinio
tik lietus tik vėjas pro medžius lyg žiūrėtų kas o neįžiūrimas
bandžiau išvengti laiko gyvenau slaptą ne savo gyvenimą kalbėjau išmirusių tautų kalbomis žvaigždžių patekėjimais bet tu atsekei man iš paskos leisk man sakai prie tavęs prisiliesti galvą padėti
svetima šalis svetimas vėjas ir smėlis ištrina mūsų žemėlapius
esu jau seniai uždarytas durų šitų stiklo langų ir sienų matau aikštėje renkasi žmonės girdžiu paslapčia juos kalbantis apie nemeilę karaliui ir karalienei ištikimybę Dievui ir popiežiui
džiaukis ir tu nes esi nukryžiuotas
pardavėjai neturėjo laiko tik nuoplaišas
siaurutės užuolaidos pro langus į mus visą rytą žiūrėjo žmonės
nusirengiau apkabinau jos pečius mes nutolom
bent būtų užklupęs lietus tik plonytės užuolaidos
negyvenu šitame kambaryje tik apsimetu
uždegu užgesinu vėl uždegu šviesą atitraukiu užuolaidas
plaktukas skleidžia garsus kala į smilkinį
kartais pataiko ir per pirštus įsitvėrusius laiptų turėklų
pilnaties pinigėlis supas vandens paviršiuje per patį širdies drebėjimą
to buvo gerokai per daug kad galėtum arba aprašyti arba nutylėti
pražūties traukinys prie vairo mirtis sekundžių nutupėtos sijos įlinkę per vidurį
mes buvom galbūt susitikę mums buvo galbūt pakeliui sapno virkštelei sumenkus ant piršto
kai mokiausi buvo lengviau tai paaiškint
dabar jau tik kalbam kažką rytui auštant
ar rėžiantis raukšlei į smegenis akmenis bet
ne mano ne tavo o sako gyveno net reiškė kažką
čia tik per daug rudens per daug nakties lyg plaučiuose priplėkęs oras sakai padėk bet ištari sudie
aš perone toks vienas bet vis tiek su tavimi neišvažiuoju
su tavimi o būdavo meni jau šviesmečiais tolyn nutolęs ar atsitraukęs be krypties suglamžytas į gniužulą žvaigždės ir lyg juokaujant išmestas į orą
laikas susitaikyti su savo sapnais atsikratyti šešėlių
stiklo siena kuri taip arti neatspindi nė vieno
stiklo siena vagianti mano akis paslaptingas baugus švytėjimas
tas šauksmas kažkur viduje pasilieka
nuo saulės išblunka keliai ir aplinkkeliai
nuo vėjo prakiūra būgneliai skarelės ir vėliavos
kariuomenei grimztant į smėlį
prabundu akimirkai paskui išnykstu mes neriam tolyn įsikabinę į rytdieną
dabartis praeitis ir kažkur jau šviesuoja diena karščiuoja aplink ir negimusį brolį pasiima
į senatvę dienų dykuma niekada nesibaigia
mums likdavo naktys ilgos ir šaltos be šiaurės pašvaistės
iš jų įdienojus suskrisdavo paukščių šešėliai subėgdavo žvėrys
jie sukdavo smėlio ratus kol čia nebelikdavo pėdsakų
kažkaip pragyvenom metus atgal nežiūrėdami
mums į plaukus prilijo lietus pakelėse tebesikalba lietpalčiai
vėjas iš už kalnų atneša paukštį skiedrą
mano delnas be tavo delnų akys tačiau be saulėtekių
nebėra ko tikėtis ir laukti tai tiktai pažadas
vėjas švilpiantis ausyse sušnabžda laisvė
skamba kaip valtis plaukti gali kur nori gali ir neplaukti
šičia dangaus vidurys mėnulio šešėlis virš lauko
