Knyginga gavėnia
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Turiu blogą įprotį – pavakariais trypinėjant be jokio ypatingo darbo vietoj fono įsijungti kokį nors kvailą lietuvišką serialą. Dažniausiai juose išryškinamas smurtas šeimoje, vienaip ar kitaip nagrinėjamos ekonominės krizės problemos. Paskui, jau atsigulusi į lovą, juos analizuoju (nors, suprantama, jie to neverti, tačiau socialinis aspektas įsirėžia į sąmonę). Už serialų užkliuvau nuo pat metų pradžios, kai daugelis žmonių duoda įžadus nedaryti ko nors žalingo ar beprasmiško – pirmadieniais per TV1 rodė restauruotas ir nuspalvintas „Septyniolika pavasario akimirkų“, kurių anksčiau beveik nebuvau mačiusi. Nors Antanas Terleckas savo iškilmingoje kalboje ir pasmerkė Štirlicą kaip naftalininį Maskvos interesų gynėją, man jis labai patiko. Ypač kai uždarytas vienutėje iš degtukų dėliodavo liūtukus, ežiukus ir kurpdavo savo genialias konspiracijas. Geras pastatymas, yra ko iš jo pasimokyti.
Kitas panašios įtampos vidinis „serialas“ ištiko, Knygų mugėje įsigijus knygą „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“ (sudarė Andrius Navickas ir Reda Sopranaitė, Vilnius: Ateities leidybos centras, Bernardinai.lt, 2013). Dievaži, siužetas ne prastesnis už Štirlico – tarkim, epizodas iš Nijolės Sadūnaitės pasakojimo, kaip jiedvi su Gerarda Šuliauskaite, užklotos medžiaga ir apkrautos įvairiais maisto produktais, buvo vežamos Sigito Tamkevičiaus automobiliu slapčia spausdinti „LKB kronikos“. Sustabdė milicija, automobilį įdėmiai apžiūrėjo, tačiau jų nerado. Viso leidinio medžiaga įdomi, tik sudarytojo įvadas griozdiškas. Galbūt dėl tų aukštojo stiliaus konstrukcijų, patetiškų religinės kalbos klišių, mano galva, šiandien jau nederančių pasakojant apie drąsias prieš sovietinę sistemą kovojusias moteris: „Jis yra tikrasis istorijos Viešpats ir Gyvybės šaltinis ir svarbiausia leisti Jam veikti mūsų gyvenimuose […]“ (p. 16). Bijau, tokio stiliaus įvadas užtrenkia duris netikinčiajam skaitytojui – juk toks irgi gali pasitaikyti. Kaip Benediktas XVI yra įvardinęs – „pagonių kiemui“, jei tik tas pasakymas nežeidžia ateistų (nesu tikra, kad jie visi apsidžiaugtų, tapatinami su pagonimis). Kiek pažįstu Andrių Navicką, jis galėjo ir paprastai, šiltai, žemiškai parašyti: juolab ir pasakotojos apie savo religinę patirtį kalba dažniausiai be egzaltacijos (arba ji dirbtinokai priklijuojama).
Skaitymas sutapo su Virginijaus Savukyno ir Juozo Saboliaus dokumentinio filmo „Dovydas prieš Galijotą“ (LRT) premjera, tad atsirado tam tikras „trimatis“ įspūdis; ypač patiko išlikęs kunigo Virgilijaus Jaugelio kalbos teisme įrašas ir ekskursija po vietas, kuriose buvo rašoma „Kronika“. Vis dėlto knyga vaizduotei pravartesnė tuo, kad skaitydama filmą galvoje suki pati. Be to, pastebėjau, kad perskaitytą informaciją atmintyje išlaikau ilgiau negu vizualizuotą ekrane (nors tasai filmas ir kruopščiai padarytas, pozityviai vertintinas) – šiuo požiūriu knyga turi daugiau tūrio. Knygoje – dešimties disidenčių pasakojimai, dokumentinė memuaristika. Narsios moterys, tarsi Senojo Testamento juditos, esteros ir rūtos – ne kartą kalintos, ištremtos, tačiau kovojusios už laisvę tikėti ir žmogaus teises (esama liudijimų, kaip jos kalėjimuose Rusijoje dalyvavo bado akcijose, reikalaudamos išlaisvinti kitų tautų disidentus ir pan.). Iš nuotraukų – ir labai gražios. Vienos jų savo pašaukimą atrado vienuolyne, kitos liko pasaulietės. Gerai, kad greta yra glaustos biografijos, o pasakotojos išryškina ne vien disidentinės kovos detales, bet ir svarbius vaikystės, paauglystės įvykius – tokiu būdu matosi asmenybės kontekstas. Net ir klusnumu patriarchalizmui (jeigu Bažnyčią laikysime iš esmės patriarchaline struktūra, pavaldžia hierarchams) jas sunku apkaltinti: „1986 m. ši kova pasiekė apogėjų: net per Kunigų tarybos posėdį buvo svarstoma, ką daryti su Kybartų vienuolėmis, kurios drumsčia ramybę parapijoje, trukdo klebonui atlikti apeigas“ (p. 115). Kitas atvejis – klebonas yra pasižadėjęs bendradarbiauti su KGB, todėl stengiasi nematyti ir negirdėti, kas vyksta jo parapijoje, o už jo nugaros vienuolė dirba su vaikais ir jaunimu: stato vaidinimus, organizuoja išvykas į Kryžių kalną, Šiluvą, partizanų kapavietes ir t. t. Ši mano Bažnyčios istorijos dalis itin miela. Ji atveria netikėtą, drįsčiau sakyti, feministinį rakursą – net mane, daugmaž pažįstančią pastoracinio darbo užkulisius, skaitant ėmė nuoširdi nuostaba, kone tikėjimo atradimas. Vis girdėti balsų, esą trūksta memuaristikos, atsiminimų apie moterų patirtį. Tiesa, patirtis gan specifinė, susijusi su tikėjimo dalykais, bet ji autentiška, asmenybiška; kartais komiška – prajuokino Editos Teresiūtės (dėl pomėgio gąsdinti saugumiečius pašaudant iš startinio pistoleto ji yra gavusi pravardę Pykšt Pokšt) vaikystės prisiminimas: „Jei kas užeidavo į bažnyčią, durys trinkteldavo, tai visas būrys davatkėlių atsisukusios žiūri, kas atėjo. Ne į altorių žiūri, bet dairosi ir nužiūrinėja atėjusius. Tai mes su broliu sutarėme ir atsisėdome pačiame bažnyčios gale, netoli įėjimo. Kai kas nors tik ateina ir kokia davatkėlė atsisuka, mes joms sutartinai liežuvį parodome. Buvome įsitikinę, kad taip paauklėsim, kad daugiau nesidairytų. Paskui mus kažkas mamai paskundė, tai ji rimtai su mumis pasikalbėjo. Nebarė, nes mes paaiškinome, kodėl taip darėme, tačiau prašė, kad daugiau taip nesielgtume ir labiau rūpintumės savo, o ne kitų elgesiu bažnyčioje“ (p. 199). N. Sadūnaitė jaunystėje irgi turėjo specifinį humoro jausmą, pvz., vasario šešioliktą dieną įžengusi į KGB rūmus nutarė garsiai sušukti: „Broliai, visus sveikinu su Vasario 16-ąja!“ (p. 71) Arba sakydavo tardytojui: „Neįsivaizduoju, kaip jūs, kurio sąžinę slegia tiek baisių dalykų, galite dar anksti eiti miegoti“ (p. 40) – šis retorinis klausimas, kaip rodo kiti prisiminimai, tapo savotišku disidentų folkloru, buvo kartojamas, varijuojamas. Abejočiau tik dėl knygos pavadinimo – ar tikrai žodis „trileriai“ toks jau organiškas, neva koketuojantis su jaunimu? Beje, jaunimui ši knyga, tinkamai pristatyta, turėtų kelti klausimus, todėl galėtų būti platinama pirmiausiai tuose provincijos regionuose, apie kuriuos joje daugiausiai ir kalbama, – Kybartuose, Šiluvoje, Petrašiūnuose, Garliavoje, Prienuose ir t. t. Rengiant pristatymus su bendraautorėmis ir jų talkininkais, kurie kadaise periferijoje nuveikė lyg ir daugiau, negu būta bruzdėjimo didžiuosiuose miestuose, ji turėtų paskatinti bent jau mano bendraamžius apgalvoti savo tikėjimo patirtį: gal ji vis dėlto šiuo tuo panaši? Be abejo, ne ekstremaliomis represijomis, tačiau nuolatine panieka ir masinėmis patyčiomis arba tapimu savotiškais disidentais pačios Bažnyčios viduje. Kai dėl įsitikinimų, prasilenkiančių su katekizmo mokymu, nebegali Bažnyčioje daryti to, ką kažkada darei (turiu galvoje aktyvią pastoraciją), nors iš bendruomenės niekas ir nevaro. Istorijos, kaip buvo reglamentuojamas trisdešimtmečių kartos dvasinis gyvenimas, kokie standartai jam primetami, su kokia liturgine antiestetika teko susidurti (ką ir kalbėti apie išorinį spaudimą gėdytis „viduramžiškų prietarų“), kada nors, prabangesniais laikais, irgi galėtų būti užrašytos.
Iš mugės taip pat parsinešiau žurnalų „Magnificat vaikams“ – atraktyvu atrodo tai, ko vaikystėje nebuvo, ypač dėl gražių piešinių. Parengta pagal prancūzišką leidimą. Kai patyrinėji kai kurias užduotis atidžiau, mintyse ginčijiesi su jų rengėjais, tačiau kuo nors geresnę religinio švietimo alternatyvą įsivaizduoti sunku – bent jau aš nežinočiau, kaip tokią sukurti. Religinė spauda man atrodo viena pavojingiausių sričių, kai kalbama apie adaptacijas ir interpretacijas vaikams. Gerai, kad ji supažindina su Biblijos siužetais ir liturgijos simboliais, bet slidu, kai prasideda apeliacijos į moralę ir sąžinę (jos gali būti trivialios ir klaidinti). Vertingiausioji dalis – profesionalus dėmesys bažnytiniam menui: kokio nors žymaus (bet mums mažai žinomo) paveikslo istorija, pateikta su edukacine išmone. Tad turbūt reikia džiaugtis, kad vaikai turės ką spalvinti mišių metu, užuot kentę jiems nesuprantamų formulių nuobodybę. Tiems, kurie labai bijo, kad jų vaikų neindoktrinuotų religija, nereikėtų jaudintis – jų namų aplinkoje tokia didžiulė nelaimė juk negresia.
Įsigijau ir dvi vaikiškas knygas – Antano Šimkaus ir Ievos Babilaitės „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ (Vilnius: Bernardinai.lt, 2012) ir Tomo S. Butkaus „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“ (Vilnius: Vario burnos, 2012). Abi nuostabiai apipavidalintos. Maniau, raiškūs dvispalviai I. Babilaitės piešiniai nustelbs A. Šimkaus eilėraščius, tačiau ir pastarieji nenuvylė – su švelniu humoru žvelgiama į senatvę, nevengiant ir negatyvių jos bruožų, jaukių ir nelabai situacijų. Vaikystė ir senatvė apskritai turbūt yra daug arčiau viena kitos, nei įprasta įsivaizduoti. Prie nenuglaistytos vaikiškos mąstysenos dera naivokas eiliavimo būdas; eilėraščiai nesunkiai suprantami, su originaliomis, bet aiškiai, glaustai išreikštomis idėjomis. To paties nepasakysi apie T. S. Butkaus knygelę: gluminanti keistumu, filosofinė, sprendžianti daug klampesnius ontologinius klausimus: „O jeigu manęs nebūtų?.. – pagalvojo Bumba Dumba. – Visai, visai“ (p. 24). Toks nenaivus, kiek sapniškas pasaulio sukūrimo variantas, koegzistuojantis drauge su architektūriniais brėžiniais ir spalvotų pieštukų apšerpetota popieriaus faktūra. Matyt, iš tų knygų, apie kurias sakoma, kad jos įdomesnės suaugusiesiems negu vaikams. Bet gal nereikėtų taip nuvertinti vaikų.
Jaučiu, serialų ir skaitinių dėka gavėnia, kaip meditatyvus kelias į Velykas, turėjo prasmės.
