LISEL MUELLER. Eilės

Vokiečių kilmės JAV poetė, gimusi Hamburge. Atėjus į valdžią naciams, poetės šeima pasitraukė į JAV. Lisel Mueller tuo metu buvo penkiolika. Pirmoji Mueller knyga „Karalienės gyvenimas“ (Life of a Queen) pasirodė 1970 metais. 1981-aisiais poetė pelnė Nacionalinę knygos premiją, o 1997-aisiais – Pulitzerio premiją.

Mueller savo eilėraščiuose domisi kalba ir atmintimi (tiek privačia, tiek kolektyvine), ji dažnai rašo apie istoriją, naudojasi pasakų motyvais, mitologija.

„Rašau daug eilėraščių apie trintį tarp to, kas mūsų visuomenėje nauja, kas vyksta dabar, ir to, kas visada joje buvo. Daug mano poezijos sukasi apie istoriją. Mano šeima išgyveno siaubingus laikus. Europoje nėra žmogaus, kurio asmeninis gyvenimas nebūtų paliestas istorijos“, – sako poetė.

Viena mėgstamų Mueller temų – šeimos gyvenimas, jos džiaugsmai ir bėdos. Poetė daugiau nei penkiasdešimt metų pragyveno ūkyje Ilinojaus valstijoje, tad Amerikos provincijos, gamtos motyvai taip pat persmelkia jos poeziją.


Eilėraštukas apie skalikus ir kiškius

Po skerdynių būna puota.
Jai baigiantis ir šokiams rimstant,
jaunimui išlandžiojus po pašales,
skalikai, girti kiškių krauju,
prabyla, kokie minkšti
jų kailiai, kokie grakštūs šuoliai
ir kokios mielos jų švelnios, baugščios akys.

Monet atsisako operacijos

Daktare, jūs sakote, nėra aureolių
aplink gatvių žibintus Paryžiuje,
ir tai, ką matau, – iškreipta, negalavimas,
senatvės liga.
Pasakysiu jums: užtrukau visą amžių,
kol ėmiau suvokti dujų žibintus kaip angelus,
kol nugludinau, suliejau ir galiausiai nutryniau
visas briaunas, kurių, pasak jūsų, nebematau,
kol suvokiau, kad brūkšnio, vadinto horizontu,
nėra, o dangus ir vanduo,
taip ilgai atskirti, – vienas būvis.
Prieš penkiasdešimt ketverius metus mačiau
Ruano katedrą, pastatytą
iš saulės kolonų,
o dabar norite sugrąžinti man
jaunystės klaidas: nekintamą
viršaus ir apačios suvokimą,
trimatės erdvės iliuziją,
tiltą, atskirai
nuo svyrančios ant jo glicinijos.
Ką pasakyti man, kad įtikėtumėt –
Parlamento rūmai ištirpsta
kas naktį ir tampa
takiais Temzės sapnais.
Nebegrįšiu į visatą
nepažįstančių vienas kito daiktų,
tarsi visos salos nebūtų tik paklydę
vieno didžiulio žemyno vaikai. Pasaulis
takus, šviesa tampa tuo, ką paliečia,
tampa vandeniu, lelijomis ant vandens,
virš vandens, po vandeniu,
tampa alyvinėmis, rusvomis, geltonomis,
baltomis ir žydromis lempomis,
šviesos kumšteliais, perduodančiais
saulės šviesą taip greitai,
kad sugauti ją gali tik ilgas, vingrus
mano teptuko plaukelis.
O, nutapyt šviesos greitį!
Mūsų sunkūs pavidalai, vertikalės,
liepsnoja, susimaišo su oru,
paverčia kaulus, odą, drabužius
dujomis. Daktare,
jei tik galėtumėt matyti,
kaip dangus glėbia žemę,
kaip išsiplečia širdis reikalaudama
pasaulio, to neaprėpiamo melsvo ūko.

Pasaka prieš miegą

Mėnuo pasklinda upe
kaip lašas aliejaus.
Prie upės krantų renkasi vaikai, kad išgytų
nuo žaizdų ir mėlynių.
Tėvai, nusėję juos žaizdomis ir mėlynėmis,
ateina išgyti nuo pykčio.
Motinos gražėja, švelnėja jų veidai,
prabunda paukščiai gerklėse.
Jie stovi susikibę už rankų,
juos supa medžiai
amžinai ant virsmo ribos –
tuoj liausis virpėję ir tars pirmą žodį.

Bet tai ne pasakos pradžia,
tai – pabaiga,
ir prieš pasiekdami ją
tėvai, vaikai ir motinos
be vedlio, pavieniui,
turi surasti kelią prie upės.

Tai ilgiausia, žiauriausia dalis
ir ji jus išgąsdins.

Ką tikriausiai girdi šuo

Jei negirdimu švilpuko
skardėjimu galime
parsikviesti jį atgalios,
tyla jam tikriausiai
vorų alsavimas ir
šaknys, rausiančios žemę,
šparagas, kylantis
galva aukštyn, į šviesą,
ir ilgas rudas skylančio
puoduko garsas.
Norėtume paklausti šuns,
ar girdisi nesiliaujantis
dūzgimas, namuose
augant vaikui, ar gyvatė
tikrai išsitiesia visu ilgiu
nė netrekštelėjus, ir saulė
prasiveržia pro debesis
neįdėjusi nė decibelo pastangų,
ar rudenį, išsekus
medžių šuliniams, nesupurto jų
drebulys, negirdimas ausiai.

Norėtume paklausti, kaip ten,
virš mūsų ausų
galimybių ribos?
Juk gimimo negirdime,
ką tik išsiritęs paukštelis jau ir čia,
lukštas pradaužtas, lizdas pilnas gyvybės,
o mes nė nesuklusom pasauliui pasikeitus.

Kita versija

Pas mus auga drebulės, bet žmonės
painioja jas su beržais; jie laiko mus
rusiško romano veikėjais; Kiti ir Levinu,
gyvenančiais kaime, viskuo patenkintais.
Mūsų draugai iš miesto stebi, kaip paukščiai
ir triušiai minta kartu
ant balto gilaus sniego.
(Ilinojuje esama rusiškų žiemų,
tik nėra rogių su varpeliais, vietoj vilkų – oposumai,
ir jokių patikimų tarnų, nudirbančių darbus.)
Kaip ir rusų pjesėje, senis
gyvena mūsų namuose, tai mano tėvas;
jis taip lėtai, metai po metų,
atsisveikina su gyvenimu,
kad sielvartas
stringa man gerklėje, kaip užnuodyto obuolio
kąsnis – nei pirmyn, nei atgal.
Kaip ir trys seserys, mes retai kalbamės,
kodėl nemiegam naktimis,
kaip ir jos, skundžiamės
dėl visiškų niekų ir kalbam
apie malonumus, apie ateitį:
vis kartojam vienas kitam, kad gluosniai
anksti šiemet išsprogo, kad gaubiasi žalia migla.

Žvejojant mėnulį

Stojus pilnačiai jie susirinko prie vandens.
Vieni su grėbliais, kiti su šakėm,
treti su rėčiais ar samčiais,
o vienas – su sidabro puodeliu.

Ir žvejojo, kol einantis pro šalį keleivis jiems tarė:
Kvailiai,
jei norite pagauti mėnulį, turit leisti savo moterims
paskleisti plaukus ant vandens,
net klastingasis mėnulis įšoks į banguojantį
mirgantį gijų tinklą,
žiopčios, vartysis, kol jo sidabriniai žvynai
pabirs pajuodę jums po kojų.“

Ir jie žvejojo moterų plaukais,
kol einantis pro šalį keleivis tarė:
Kvailiai,
manote, mėnulį taip lengva pagauti
blizgesiu ir šilko gijomis?
Turite širdis išsipjauti ir pamauti tuos tamsius gyvius
ant kabliukų;
kam palikti širdis tuščiomis suktis sapne?“

Ir jie žvejojo širdimis, karštomis ir standžiomis,
kol keleivis, einantis pro šalį, tarė:
Kvailiai,
kokia nauda iš mėnulio beširdžiam žmogui?
Grąžinkit širdis atgal, priklaupkit
ir gerkite, kaip niekad gėrę nebuvote,
kol gerkles sidabras padengs
ir balsai suskambės varpeliais.“

Ir jie žvejojo liežuviais ir lūpom,
kol nuseko vanduo
ir mėnulis prasmego
į dumblą, bedugnį ir minkštą.

Vertė Marius Burokas


Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.