LISEL MUELLER. Eilės

Vokiečių kilmės JAV poetė, gimusi Hamburge. Atėjus į valdžią naciams, poetės šeima pasitraukė į JAV. Lisel Mueller tuo metu buvo penkiolika. Pirmoji Mueller knyga „Karalienės gyvenimas“ (Life of a Queen) pasirodė 1970 metais. 1981-aisiais poetė pelnė Nacionalinę knygos premiją, o 1997-aisiais – Pulitzerio premiją.

 

Mueller savo eilėraščiuose domisi kalba ir atmintimi (tiek privačia, tiek kolektyvine), ji dažnai rašo apie istoriją, naudojasi pasakų motyvais, mitologija.

 

 

„Rašau daug eilėraščių apie trintį tarp to, kas mūsų visuomenėje nauja, kas vyksta dabar, ir to, kas visada joje buvo. Daug mano poezijos sukasi apie istoriją. Mano šeima išgyveno siaubingus laikus. Europoje nėra žmogaus, kurio asmeninis gyvenimas nebūtų paliestas istorijos“, – sako poetė.

 

 

Viena mėgstamų Mueller temų – šeimos gyvenimas, jos džiaugsmai ir bėdos. Poetė daugiau nei penkiasdešimt metų pragyveno ūkyje Ilinojaus valstijoje, tad Amerikos provincijos, gamtos motyvai taip pat persmelkia jos poeziją.

Eilėraštukas apie skalikus ir kiškius

Po skerdynių būna puota. 

Jai baigiantis ir šokiams rimstant, 

jaunimui išlandžiojus po pašales, 

skalikai, girti kiškių krauju, 

prabyla, kokie minkšti 

jų kailiai, kokie grakštūs šuoliai 

ir kokios mielos jų švelnios, baugščios akys.

Monet atsisako operacijos

Daktare, jūs sakote, nėra aureolių 

aplink gatvių žibintus Paryžiuje, 

ir tai, ką matau, – iškreipta, negalavimas, 

senatvės liga. 

Pasakysiu jums: užtrukau visą amžių, 

kol ėmiau suvokti dujų žibintus kaip angelus,

kol nugludinau, suliejau ir galiausiai nutryniau

visas briaunas, kurių, pasak jūsų, nebematau,

kol suvokiau, kad brūkšnio, vadinto horizontu, 

nėra, o dangus ir vanduo, 

taip ilgai atskirti, – vienas būvis. 

Prieš penkiasdešimt ketverius metus mačiau 

Ruano katedrą, pastatytą 

iš saulės kolonų, 

o dabar norite sugrąžinti man 

jaunystės klaidas: nekintamą 

viršaus ir apačios suvokimą, 

trimatės erdvės iliuziją, 

tiltą, atskirai 

nuo svyrančios ant jo glicinijos. 

Ką pasakyti man, kad įtikėtumėt – 

Parlamento rūmai ištirpsta 

kas naktį ir tampa 

takiais Temzės sapnais. 

Nebegrįšiu į visatą 

nepažįstančių vienas kito daiktų, 

tarsi visos salos nebūtų tik paklydę

vieno didžiulio žemyno vaikai. Pasaulis

takus, šviesa tampa tuo, ką paliečia,

tampa vandeniu, lelijomis ant vandens,

virš vandens, po vandeniu,

tampa alyvinėmis, rusvomis, geltonomis,

baltomis ir žydromis lempomis,

šviesos kumšteliais, perduodančiais

saulės šviesą taip greitai,

kad sugauti ją gali tik ilgas, vingrus

mano teptuko plaukelis.

O, nutapyt šviesos greitį!

Mūsų sunkūs pavidalai, vertikalės,

liepsnoja, susimaišo su oru,

paverčia kaulus, odą, drabužius

dujomis. Daktare,

jei tik galėtumėt matyti,

kaip dangus glėbia žemę,

kaip išsiplečia širdis reikalaudama

pasaulio, to neaprėpiamo melsvo ūko.

Pasaka prieš miegą

Mėnuo pasklinda upe

kaip lašas aliejaus.

Prie upės krantų renkasi vaikai, kad išgytų

nuo žaizdų ir mėlynių.

Tėvai, nusėję juos žaizdomis ir mėlynėmis,

ateina išgyti nuo pykčio.

Motinos gražėja, švelnėja jų veidai,

prabunda paukščiai gerklėse.

Jie stovi susikibę už rankų,

juos supa medžiai

amžinai ant virsmo ribos –

tuoj liausis virpėję ir tars pirmą žodį.

Bet tai ne pasakos pradžia,

tai – pabaiga,

ir prieš pasiekdami ją

tėvai, vaikai ir motinos

be vedlio, pavieniui,

turi surasti kelią prie upės.

Tai ilgiausia, žiauriausia dalis

ir ji jus išgąsdins.

Ką tikriausiai girdi šuo

Jei negirdimu švilpuko

 

 

 

skardėjimu galime

 

 

 

parsikviesti jį atgalios,

 

 

 

tyla jam tikriausiai

 

 

 

vorų alsavimas ir

 

 

 

šaknys, rausiančios žemę,

 

 

 

šparagas, kylantis

 

 

 

galva aukštyn, į šviesą,

 

 

 

ir ilgas rudas skylančio

 

 

 

puoduko garsas.

 

 

 

Norėtume paklausti šuns,

 

 

 

ar girdisi nesiliaujantis

 

 

 

dūzgimas, namuose

 

 

 

augant vaikui, ar gyvatė

 

 

 

tikrai išsitiesia visu ilgiu

 

 

 

nė netrekštelėjus, ir saulė

 

 

 

prasiveržia pro debesis

 

 

 

neįdėjusi nė decibelo pastangų,

 

 

 

ar rudenį, išsekus

 

 

 

medžių šuliniams, nesupurto jų

 

 

 

drebulys, negirdimas ausiai.

Norėtume paklausti, kaip ten,

 

 

 

virš mūsų ausų

 

 

 

galimybių ribos?

 

 

 

Juk gimimo negirdime,

 

 

 

ką tik išsiritęs paukštelis jau ir čia,

 

 

 

lukštas pradaužtas, lizdas pilnas gyvybės,

 

 

 

o mes nė nesuklusom pasauliui pasikeitus.

Kita versija

Pas mus auga drebulės, bet žmonės

 

 

 

painioja jas su beržais; jie laiko mus

 

 

 

rusiško romano veikėjais; Kiti ir Levinu,

 

 

 

gyvenančiais kaime, viskuo patenkintais.

 

 

 

Mūsų draugai iš miesto stebi, kaip paukščiai

 

 

 

ir triušiai minta kartu

 

 

 

ant balto gilaus sniego.

 

 

 

(Ilinojuje esama rusiškų žiemų,

 

 

 

tik nėra rogių su varpeliais, vietoj vilkų – oposumai,

 

 

 

ir jokių patikimų tarnų, nudirbančių darbus.)

 

 

 

Kaip ir rusų pjesėje, senis

 

 

 

gyvena mūsų namuose, tai mano tėvas;

 

 

 

jis taip lėtai, metai po metų,

 

 

 

atsisveikina su gyvenimu,

 

 

 

kad sielvartas

 

 

 

stringa man gerklėje, kaip užnuodyto obuolio

 

 

 

kąsnis – nei pirmyn, nei atgal.

 

 

 

Kaip ir trys seserys, mes retai kalbamės,

 

 

 

kodėl nemiegam naktimis,

 

 

 

kaip ir jos, skundžiamės

 

 

 

dėl visiškų niekų ir kalbam

 

 

 

apie malonumus, apie ateitį:

 

 

 

vis kartojam vienas kitam, kad gluosniai

 

 

 

anksti šiemet išsprogo, kad gaubiasi žalia migla.

Žvejojant mėnulį

Stojus pilnačiai jie susirinko prie vandens.

Vieni su grėbliais, kiti su šakėm,

treti su rėčiais ar samčiais,

o vienas – su sidabro puodeliu.

Ir žvejojo, kol einantis pro šalį keleivis jiems tarė:

„Kvailiai,

jei norite pagauti mėnulį, turit leisti savo moterims

paskleisti plaukus ant vandens,

net klastingasis mėnulis įšoks į banguojantį

mirgantį gijų tinklą,

žiopčios, vartysis, kol jo sidabriniai žvynai

pabirs pajuodę jums po kojų.“

Ir jie žvejojo moterų plaukais,

kol einantis pro šalį keleivis tarė:

„Kvailiai,

manote, mėnulį taip lengva pagauti

blizgesiu ir šilko gijomis?

Turite širdis išsipjauti ir pamauti tuos tamsius gyvius

ant kabliukų;

kam palikti širdis tuščiomis suktis sapne?“

Ir jie žvejojo širdimis, karštomis ir standžiomis,

kol keleivis, einantis pro šalį, tarė:

„Kvailiai,

kokia nauda iš mėnulio beširdžiam žmogui?

Grąžinkit širdis atgal, priklaupkit

ir gerkite, kaip niekad gėrę nebuvote,

kol gerkles sidabras padengs

ir balsai suskambės varpeliais.“

Ir jie žvejojo liežuviais ir lūpom,

kol nuseko vanduo

ir mėnulis prasmego

į dumblą, bedugnį ir minkštą.

 

 

Vertė Marius Burokas