Ironiškai, be iliuzijų
LINA ŽIGELYTĖ
„Ar čia reikia skaityti?“ – nugirdau parodos „Postidėja. Atstatomieji darbai“ apžiūrėti atėjusią merginą klausiant savo kompanionės. Kolektyviai kelių lietuvių menininkių kuruojamoje „Postidėjoje“ (eksponuojamoje Vilniaus dailės akademijos II aukšto ekspozicijų salėse „Titanikas“) skaityti – darbų pavadinimus, jų aprašymus ir pačiuose darbuose esantį tekstą – būtina ir įdomu. Ir dar juos skaityti linksma, nes ši paroda – tai (auto)ironijos postas. Čia, pateikiant tirštą simbolių ir socialinio gyvenimo nuotrupų koncentratą, išjuokiama ta slegianti rimtis, kuria grįsdama savo racionalumą patriarchalinė sistema vis bando išstovėti kaip nesuglembantis falas.
Parodos aprašyme meno kritikė ir parodoje dalyvaujančio menininkių kolektyvo „Cooltūristės“ kūrybinė turbina Laima Kreivytė teigia, jog paantraštė „Atstatomieji darbai“ atsirado reaguojant į tai, kad 2012 m. pirmoje „Postidėjoje“ iškelta neproporcingo vyrų ir moterų atstovavimo ir vertinimo Lietuvos meno pasaulyje tema vis dar aktuali. Kadangi mūsų visuomenėje akis badanti lyčių disproporcija išlieka, parodos aprašyme teigiama, kad „Postidėja“ ragina „atstatyti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus“.
Giedrė Lilienė. 5 vertikalūs. 1994. Autorės nuotrauka
Įtariai ar abejingai feminizmo aktualumą šiandien vertinantys asmenys galėtų apkaltinti parodoje dalyvaujančias menininkes paranoja dėl nuspėjamų falocentriškų simbolių naudojimo ir darkart pakartojamų moters objektifikavimo populiariojoje kultūroje atvejų. Tačiau paranoja nėra šiaip nebūtų dalykų prisigalvojimas. Kaip rašo literatūros kritikas Leo Bersani, paranojiškam mąstymui nėra svarbu susigaudyti, kur baigiasi tiesa ir prasideda melas. Toks mąstymas apskritai atsisako tikėti, kad įmanoma gyventi neabejojant tuo, kas mums pateikiama kaip tikrovė ir faktai. Tokia psichoanalitiniam veidrodiškumui ištikima paranoja perteikiama Stanley Kubricko filme „Daktaras Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (1964). Ji juntama ir George’o Orwello „1984-uosiuose“. Manau, nepasitikėjimą esamu pasauliu dauginančios paranojos užuomazgų apstu ir „Postidėjoje“. Gal jos čia norėtųsi net daugiau – nepaliekant ramybėje ne tik falocentriškų įvaizdžių, į kuriuos žiūrima su įtaria ironija, bet ir pačios moteriškumo sampratos ir lyčių apibrėžimų apskritai. Galbūt apie tai atviriau prabils trečioji „Postidėja“.
O kol kas turime „Atstatomuosius darbus“, kuriuos šiandien verta pamatyti, nes feministinę poziciją demonstruojantis šiuolaikinis lietuvių menas dėl jame drąsiai naudojamos subtilios ironijos įtaigiau nei vietinis mokslinis ir interneto komentarų feminizmas išjuokia slegiančią patriarchato rimtį. Tokios ironiškos pozicijos potencialas atsiskleidžia žvelgiant į parodoje eksponuojamą šiuo metu Vokietijoje gyvenančios Giedrės Lilienės darbą „5 vertikalūs“ (1994). Čia pieštuku penkiuose popieriaus lakštuose nupiešti penki vertikalūs tradiciškai su vyriška galia siejami objektai – kaklaraištis, cigaras, falas, popiežiaus tiara ir šautuvas. Tik priartėję arčiau prie šių vertikalių išvystame, kad pieštuko štrichai yra tūkstančiai susiraizgiusių ar viena prie kitos tvarkingai prigludusių kasyčių. Standūs, kieti, šalti objektai praranda šias vyriškąsias savybes ir, regis, kiekvieną akimirką gali pasileisti kaip kasos vėjyje.
Ironiškai į patriarchališką kultūrą žvelgia ir Laura Zala, parodai išleidusi pasakų rinkinį „Gulbė pati“, kurį galima ir būtina pavartyti. Karaliui išnykus, pasikeičia liaudies pasakojimų temos. „Gulbės pačios“ pasakos sulipdytos iš neredaguotų interneto žiniasklaidos komentarų. Jų pavadinimai – „Garliavoje Laimutei Stankūnaitei perduota mergaitė“, „Kam atiteks švietimo ir mokslo ministro postas“ ir t. t. Fikcinį, sveika humoro doze pagardintą šiuolaikinį folklorą kolekcionuoja ir Marta Vosyliūtė. Ji supina meno istorijos ir Lietuvos dailės fragmentus akvarelių serijoje „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“, kurios ekspozicija primena vidurinės mokyklos parodėles. Čia vienas iš tų „Postidėjos“ inkliuzų, kuriuos skaityti būtina, nes menininkų kasdienybės folkloras – ne ką skurdesnis nei interneto komentarai. M. Vosyliūtės akvarelių pavadinimai juos gal net pranoksta: „Kaip Frida atvyko į Vilnių ir palaikė Arką“, „Kaip Barilaitė tol daužė Ruščico rudens dangų, kol jis prakiuro lietuviškais purveliais“, „Svetimo skausmo nebūna, tarė kukli Rusecko mergina su verbomis“. Šiose akvarelėse lengva atpažinti ir Fridą Kahlo, ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“, ir Jurgą Barilaitę, ir skausmingą Edvardo Muncho „Šauksmą“.
Dar vienas svarbus aspektas, išryškėjantis keliuose „Postidėjos“ darbuose, yra atmintis: nykstanti, dokumentuojama, perkonstruojama. Parodos lankytojai turi retą galimybę pamatyti dabar Kanadoje gyvenančios ten gimusios lietuvės Karlos Gruodis videoperformansą „Neįvardyti prisiminimai 1973–1995“. Atkūrus Nepriklausomybę, K. Gruodis trumpam apsigyveno Lietuvoje. Čia ji tapo viena pirmųjų menininkių, kuri savo instaliacijose ir videodarbuose aktyviai naudojo feministinę perspektyvą ir nagrinėjo moteriškumo klausimus lietuvių kultūroje. „Neįvardyti prisiminimai“ – tai flirtas su disciplina ir grumtynės su atmintimi. Menininkė filmuoja save bandančią atlikti choreografės nurodytą baleto pratimų seką. Nors vaikystėje ji lankė baleto pamokas ir nesunkiai atliko panašius pratimus, dabar jos kūnas nepaklūsta disciplinai ir negeba realizuoti geidžiamo grožio. Aliuzijų į suasmenintus vaikystės prisiminimus kelia ir Jurgos Barilaitės videodarbai, eksponuojami šalia jos piešinių ir gana monumentalių tapybos darbų. Tik čia santykis su praeitimi ne toks melancholiškas ir žaismingas, o kartais – net psichodeliškas. Žiūrėjimą į akutę vaikystėje, teniso kamuoliuko susprogdinimą lauže ir žaidimus kosmonautų tema J. Barilaitė traktuoja kaip performansus, kuriuos ji šiandien vėl kartoja ir filmuoja. Optinių prietaisų imasi ir „Cooltūristės“, kurios konstruoja lesbietiškas mizanscenas dėliodamos mechaniškai užfiksuotas tikroves ir jose atsiradusias fikcijas.
Dėl vietos stokos čia detaliau neaptariu kitų „Postidėjoje“ dalyvaujančių menininkių darbų. Parodoje taip pat eksponuojami Beatričės Vanagaitės koliažai. Tapybos darbus demonstruoja Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Ridikaitė, Eglė Gineitytė ir Shaltmira. Paulina Eglė Pukytė, naudodama rastą filmuotą medžiagą, kasdieniškus nutikimus paverčia linčiškomis mįslėmis. Lauros Garbštienės skulptūriškoje instaliacijoje sausainiai tampa meno pasaulyje nuolat vykstančių mainų objektu. Aistė Kisarauskaitė, šalia kai kurių parodoje eksponuojamų darbų nutapydama vos įžvelgiamus šešėlius ir merkdama geležinius objektus į fotomenininkų panaudotą fiksažą, detektyviškai ieško ir siūlo dairytis, kas lieka sukūrus meną ir po meno objektais.
„Neturiu naivių iliuzijų dėl greitų socialinių pokyčių, tačiau pažymėsiu, kad šiandien Lietuvoje atsirandantis naujas feminizmas jau plečia šios visuomenės etikos ir diskurso ribas“, – 1993 m. rašė parodoje dalyvaujanti K. Gruodis įvade į „Feminizmo ekskursus“ (Vilnius: Pradai). Tai pačios K. Gruodis sudaryta 1995 m. išleista pirmoji ir iki šiol išsamiausia feministinių tekstų antologija lietuvių kalba. „Postidėjoje“ naivumo ir iliuzijų dėl socialinių pokyčių taip pat nėra. Tačiau čia apstu ambicijos pasitelkiant feministinę perspektyvą plėsti esamus diskursus ir etikos scenarijus.
Paroda „Postidėja. Atstatomieji darbai“ Vilniuje veikia iki kovo 23 d. Vėliau ji keliaus po kitus didžiuosius Lietuvos miestus.
