Šešiolika

KĘSTUTIS NAVAKAS

pirmas

aštuonias dienas degė žvakė: nemačiau

ar lauke dar liko kas tirptų: sniegas šįryt

krito stiklinis: sugrūstas knyginių raganų

piestose: medžiai stovėjo zylių sukapoti

joms nebeliko į ką parskristi: tekėjo

mėnuo ir pienas į jį sunkėsi tyliai

kažkas praėjo gatve /// tik tada

prisiminiau draugės sagę – kamėją ant

veidrodėlio —- joje kada nors galėjo

atsispindėti tūkstančio žvakių dagtys

antras

gluosniai yra tikrieji vaikai jie

moka žaisti vėju kažkada juk

ir mes neturėjom kuo žaisti

žaisdavom sintetiniu purpuru

: gluosniai kitaip įsileidžia spalvą

jie moka ją sugrąžinti nesugadintą

kituose pasauliuose turėtų būti

atsvara gluosniams – jų pelenai

: kiti pasauliai dar negreit: bet ten

norėčiau glostyti gluosnių galvas

Autoriaus nuotrauka

trečias

švelniausia oda aptemptos plaštakos jei

jos nebūtų liestume vienas kitą

krauju: jis dar švelnesnis už odą

pirštai yra į pasaulį nutaikytos

strėlės jų antgalius kartais

lyžtelim kad atsiverstume kitą

puslapį: puslapiai ragavę mūsų

seilių puslapiai ir yra mūsų seilės

bet jei nebūtų į taikinius lekiančių pirštų

vartytume juos krauju: kaip viens kitą

ketvirtas

baisiausias pasaulio dalykas yra

horizontalus brūkšnys: nereikia net

jūros linijos pakanka stalo krašto

horizontas nukirs jums kojas ir

taip kasdien: rudens mėnesiais

jame dingsta daugybė paukščių

jis minta paukščiais: jei popieriaus

lapas guli ant stalo – jis nebepakils

horizontas jį pasiėmė: bet pakanka jame

parašyti tris raides ir paukščiai grįžta

penktas

klausei manęs apie ispanišką vyną

stovėjusį ant grindų prie lovos tik

tai buvo ne vynas o laikrodis tuomet

atsakiau tau dabar nebesugebėčiau

jau tuomet mačiau kiek jo pripėduota

laikrodžių pėdsakai itin skvarbūs

jie persismelkia pro grindų lentas jie

nėra vien tik pėdsakai jei jais eičiau

atsidurčiau kur jau buvau: todėl

atsakiau – tai ispaniškas vynas. grindys

šeštas

sniegą sudaro atspindžiai yra

tik balta spalva ir viskas ką

turime yra balta: juoda tik

kontūras: jo neturėjo būti jis

gadina sniegą. sniege atsispindi

viskas: tai atvirkščia prizmė

verčianti spalvas vėl grynąja

šviesa: pernai gėrei arbatą ir ji

sniege atsispindi: ji liko ji

ten. ji netirpstanti. ji. jis.

septintas

negaliu tau pasakyti: rūbai

praeivis sušukavo siūlus tavo

rūbuose: juos tarčiau kita kalba

ji man svetima. tavo praeivis

irgi man svetimas. jis praėjo

ne man. siūlai. kada nors viską

atrasi kada nors viską sau

pasakysi. kol kas negaliu tau

kalbėti. jei šnekėsimės tai bus

tik džiugūs bet blankūs sutapimai

aštuntas

toks gyvenimas be vidinių

prasmių vidinės dramos lyg

lazda turinti tik vieną galą:

ja nepasiremsi pasirėmęs

neišstovėsi: gyveni atvirukų

baltosiose pusėse nesistengdamas

ką nors parašyti lyg pakaktų

baltumo. dailiai čiauškančių

skardinių paukštelių: rakteliai

jų nugarose jau liaujasi suktis

devintas

toks kalbėjimas kai žodžiai tarsi

bando irkluoti liežuvio kanalu

trankydamiesi į dantis klupdami

skubėdami lyg bandydami iš

visų pusių apeiti tašką. turintį

sustabdyti sakinį: taip kalba

žmonės kurių niekas niekad

nenorėjo klausytis: jie rado spragą

jie įsiterpė jie sako: jūs visi

tokie dideli bet aš kas? taškas

dešimtas

žvaigždė didžiulė man į skreitą kris –

rašė else: man į skreitą kris vien

tobulai graviruotos monetų briaunos

ten bus visų pasaulio antkapių

užrašai: keista kad bus įmanoma

juos perskaityti bet kuria kalba

antkapiai išverčia savo sakinius į bet

^{kurią kalbą. neišverčia pavardžių}

pavardės nesuprantamiausia žmogaus dalis

: kritusi moneta sykį išpjaus mane iš to ko nesuprantu

vienuoliktas

valgydavau akmenis galvodamas kad

tai tabletės: niekad neberadau tokių akmenų

juos suvalgė kiti sergantys žmonės

valgydavau sniegą galvodamas kad

tai akmuo: buvau per silpnas pajusti

jo gležnumą: atrodė tvirtesnis už uolą

kažkur girdėjau vaiko balsą: jis šaukė

savo brolį bet ypatingai švelniai: taip

švelniai niekas nespėtas pamatyti nešaukia

: tas balsas buvo lyg uola virtęs sniegas

dvyliktas

egzistuoja požeminiai tuneliai ir

olos kur gyvena labai maži draugiški

žmonės: jie ten itin seniai: juos

sunku pamatyti nors apie jų buvimą

yra rašę daugybė autorių: kai rašoma

apie tai kas nematoma reikėtų ir

rašyti nematomomis raidėmis: tokių

esama. kartais tuos žmones išsikasam

jie žvelgia į mus su šypsena mes į

juos su siaubu: skubame vėl užkasti

tryliktas

išvėdintuose kambariuos laikrodžiai

liaujasi ėję: nebestuksi jų švytuoklės

į jų mažuosius dantračius krinta pirmoji rūdis

nežinia kodėl būtent tuomet kai oro

apstu kai jis ištraukė iš kambario visą

miglą – laikrodžiai sustojo. galbūt jie

patys mano esantys oras: laikas yra viena

esencijų kuriomis kvėpuojame gal jie

pajuto kitos – laikinosios – bergždumą

jie stoja. nors jų rodyklės lieka suktis

keturioliktas

viskas buvo spalvota: raudonų staltiesių

klostės gražiai įrėminę stalų kampus: bet

klausėmės ne muzikos: ją įsivaizduoju kitaip

liečiau tavo riešus ir staiga. ne. ne taip.

klausėmės. viskas buvo spalvota. staltiesės.

ne. ne taip. viskas buvo. ne. ne.

tavo riešai kvepėjo. o juk to ir

pakaktų: neįsivaizduoju kaip sau

leidai nepasilikti vien dagerotipuose

: kaip galėjai įžengti čia. klostės.

penkioliktas

jei galėčiau aprašyti kaip cakteli uždengiama

cukrinė arba iš lėto auga medžio

žievė užrašyčiau tai ant visų savo

kambario knygų nugarėlių visos

knygų nugarėlės nuluptinos peiliu

: jei galėčiau. knygų. tai reikštų

kad man nereikalingi homeras ir.

ir. jie man reikalingi. nežinau kam: be jų

mokėčiau aprašyti pjaustomo krapo traškesį

tai reikštų kad traškėčiau pjaustomas aš. ir

šešioliktas

kažkas prapjovė batus kažkas

atsilaužė lazdelės kažkas suko pirštą

švarko kišenėje: yra kažkokių žmonių

nemokančių elgtis su daiktais todėl

neįmanomų apibūdinti: mokėjimas

elgtis su daiktais padeda apibūdinti

žmones. „kažkas“ irgi apibūdinimas

bet ne žmonių. panašu kad jie dar ilgai

čia stovėjo: panašu kad nori būti

pastebėti. jie. nepastebėtieji. ji.