Luokintojai

Pateikiame sudėtingo likimo žmogaus, žvejo, literato Vinco Baublio, gimusio 1965 m. Paperlojo k., Varėnos r., šiuo metu gyvenančio Veisiejuose, Lazdijų r., tekstą. Laiške jis rašė, kad dar trijų savaičių kūdikis buvo ištiktas komos, ji smarkiai atsiliepė sveikatai, vėliau daugelį kartų ligoninėse buvo jungiamas prie gyvybę palaikančios aparatūros ir dažnai kone per stebuklą ar per išskirtinį gajumą likdavo gyvas. Negandos smarkiai pablogino Vinco regėjimą, o prieš aštuonerius metus jis visiškai apako. Būdamas gamtos vaikas, nuo penkerių metų pradėjo žvejoti ir tai jau daro daugybę metų savaitgaliais ir vakarais netoli namų esančiuose ežeruose, o žiemą užsiima poledine žūkle. Bandydamas jėgas rašto pasaulyje, naudojasi kompiuterine programa, pritaikyta akliesiems.

Kas patraukė šiame kuklokame žvejo rašinyje arba eilinėje brakonieriavimo istorijoje? Be kai kurių bandymų perteikti beletristinius silpnai matančio žmogaus pojūčius rytinėmis žiemos valandomis ant ežero ledo, Vincas atkreipė dėmesį į išnykstančius senuosius etnografinius žvejybos būdus. Ypač į šiais laikais neleistiną, bet seniau, kai paežerių žmonės žuvies prasimanydavo tik būtiniems išgyvenimo poreikiams, gerai žinotą luokinimą arba žuvų apsvaiginimą kuolų, storų lazdų arba neilgų karčių smūgiais į ledą ant negilių skaidraus vandens ežerų. Be to, pasak Vinco, „dar gilesnėje senovėje prie ežerų gyvenantys žmonės luokino stipriai įkaitintus akmenis mesdami į vandenį. Dėl jų karštų paviršių ir šalto vandens sąlyčio akmenys suskildavo ir ežere paskleisdavo labai didelį garsą, kuris apsvaigindavo žuvis, belikdavo jas tik tinkliniais graibštais išsitraukti.“ Prisimintini ir kiti senieji žvejojimo būdai. Anot Ervino Prūso iš Girininkų k. netoli Rusnės (Šilutės r.), nėges senuoju būdu gaudė iš vytelių pintais bučiukais, o pagautas gyvas žuvis laikė iš vytelių suregztuose krepšiuose – laidukuose. Dar meldų sąžalynuose išpjautuose takuose senovišku būdu paspęsdavo dvisparnius venterius. Dar kitas nepelnytai užmirštas žuvų gaudymo būdas – žvejojimas ungurinėmis ūdomis naudojant masalą. O Kuršių nerijoje ir, kai kuriais duomenimis, Rusnėje žinota reta poledinė baidomoji žvejyba arba senovinis stintų gaudymo būdas – bubinimas. Istorijos šaltiniuose jis minimas jau XV a., o vietiniai senbuviai šį žuvavimo būdą vadindavo žuvų vilionėmis. Kaip savita vietinė etnokultūrinė realija jis jau buvo pristatomas Neringos savivaldybės surengtoje Stintapūkio šventėje. Šio senovinio žvejybos būdo esmė – stintos į tinklus viliojamos ritmiškai bubinant specialiai padarytomis pliauskomis ar šiaip medgaliais į eketėse skendinčios lentos galą. Sakoma, kad kiekvienas žvejys turėdavo sau įprastą smūgiavimo ritmą, kurį palydėdavo susigalvotais žodžiais arba dainavimu ritmiškai kartojant: „Stinta pūkis, stinta pūkis…“ Taip žvejojantys kuršių palikuonys mažlietuviai būdavo vadinami muzikantais.

-jš-

Negilus skaidraus vandens Kampio ežeras tėviškėje prasidėjus pirmiems šalčiams vienas iš pirmųjų būna sukaustomas ledo. Tuomet ir prasideda laimikiu pati derlingiausia mano poledinė žūklė blizgute. Jos visada laukiu kaip kokio išganymo, nes prieš tai būna ilgokas nuobodus tarpsnis, kai žuvys kimba vangiai. Potraukis šiam užsiėmimui gali prilygti net ligai, bet ji ima gyti vos paėmus į rankas žieminę meškerėlę ir atsistojus ant ledo. Visi žvejojantys gerai žinome, kad pirmasis ledas suteikia ir vaistų, ir laimingą žūklę.

Yra ir tokių, kuriems laimingumas ant pirmojo ledo ateina kitu būdu, bet kartais tai pridaro ir bėdelių. Turbūt gamta susitvarko taip, kad neliktų skolinga už padarytus gerus ir blogus darbus. Tik daugelis „laimingųjų“ nesupranta, kad už viską sulauks atlygio. Vargu ar jie kada galės suprasti tikrą laimę ir džiaugsmą, kuriuos dovanoja gamta, nes jie nemoka to jausti, jie dažniausiai būna užvaldyti kitokių jausmų. Tik kai tikroji gamtos jėga pagrūmoja galingu kumščiu, akimirką viską supranta, bet ir vėl užmiršta.

Buvo taip. Kaip ir visada, nekantriai laukiau pirmojo ledo. Nė kiek ne mažiau už mane jo laukė ir anie kiti, dar nepajutę gamtos galybės. Tarsi klaustų: o kas čia tokio tas ledas, vanduo, žuvys, medžiai? Viskas juk duota žmogui. Imk, kiek tik širdis geidžia, ir naudokis! Tik kaip? Keletą naktelių paspaudus šaltukui ant Kampio ežerėlio sublizgėjo gana storas ledas. Kiek silpnesnis buvo tik tose vietose, kur į jį įteka ir išteka Straujos upelis.

Ant pirmojo leduko atsistojau dar gerai neprašvitus. Kylanti saulė, prasimušusi pro blyškiai šarmotą ryto prieblandą ir ant apledijusių medžių bei paežerės krūmų šakelių uždegusi spindinčius žiburėlius, žėrėjo auksiniais atspalviais. Kaip ir orų spėjėjai, ji žadėjo šiltą ir nevėjuotą dieną. Kai žengiau pirmąjį žingsnį, po kojomis jaučiau jau tvirtoką ledą, tačiau savisaugos instinktas vertė jį baksnoti peikena ir tikrinti storumą. Daug metų trunkanti žvejyba ant pirmuko kartą gerai pamokė – buvau įlūžęs. Viskas baigėsi laimingai, ir dabar žinau, kad rizikuoti tikrai neverta. Tuo labiau kai ant ledo užlipi pirmasis ir šalia tavęs nėra nė vieno žmogaus. Prieš tai buvusios vėjuotos ir šaltokos naktys ežere suvartė nevienodus ledo sluoksnius. O ir šiaip pirmasis ledas visada lyg koks guminis – kai kuriose vietose sulingavo, kūne pabudino šiurpuliuką, bet vaizduotėje šmėstelėję sugauti dideli ešeriai jį greitai nuslopino. Išžvalgiau žvejybai pasirinktą tinkamą ežero vietą. Ledo storis buvo saugus. Saulė po truputėlį ėmė kilti vis aukščiau. Pirmukas dar labiau pasipuošė saulės ir dangaus spalvų žaismu. Pro tokio pat kaip ir vanduo skaidrumo ledą gerai matėsi ežero dugnas. Giliausia ežero vieta – apie pusketvirto metro.

Eketei kirsti pasirinkau nežolėtą plotelį ir, vos į ją įleidau blizgutę, aiškiai pamačiau, kaip iš aukštų žolynų prie jos ima rinktis ešeriai. Mano varžovai turbūt nuo praeitos žiemos buvo primiršę, kaip atrodo taip gražiai šokanti keista žuvytė. Ešerius prie dugno ji suviliojo ilgam – apstoję ratu, jie ramiai spoksojo į ją. Įdėmiai stebėjau šią nepakartojamą sceną, kol vienas iš ešerių pagaliau ryžosi išbandyti blizgės skonį. Gana erzinti šokiais – jis valgyti nori. Akimirksnis ir viliojantis delno dydžio laimikis jau spurdėjo mano rankose, dar nesusivokęs, kas įvyko. Kiti nesusipratėliai turbūt pagalvojo, kad jų gentainis pabėgo su grobiu, jiems nieko nepalikęs, ir nekantriai laukė, galgi jis dar sugrįš. Ir sugrįžo – vienas iš nekantresnių suspurdėjo ant ledo, pats sugebėjęs atsikabinti nuo kabliuko. Ešerių, norinčių pasivaržyti su manimi, o gal su geležine žuvyte, netrūko, išsitraukiau dar keletą, kol galų gale jiems ėmė kilti įtarimas: kurgi dingsta jų kaimynai, o žuvytė vis sugrįžta? Tik kažkodėl viena. Kažkas čia negerai… Jie ėmė skirstytis į gimtuosius žolynus.

Tai tikrai buvo nepaprastai gražu – sėdint ant pirmojo ledo, nepadengto sniego sluoksniu, negilioje vietoje, skaidriame vandenyje, kibo žuvys. Ir greitai supranti gudrybę, kad reikia bandyti laimę kitoje ežero vietoje, kur gyvena dar nepasimokę ešeriai, sugrįžę į pusrytinės medžioklės slėptuves. Keista, kodėl jie nebijojo meškerėlės mostų? Tikriausiai juos labiau domino geležinė žuvytė, o plaukiojančių, visaip slankiojančių ir rankomis mojuojančių žmonių per vasarą jie jau tiek ir tiek prisižiūrėjo. Net ir uodega sugebėjo jiems įspirti ir pabėgti. Tai ko dabar bijoti rankomis mojuojančio kvailio, kuris blaškosi ant ledo, o ne vandenyje?

Perėjau žvejoti į panašią vietelę. Ir vėl panašus nuotykis – mano varžovai ešeriai vėl slėpėsi žolynuose, norėdami susimedžioti sau pusryčius. Taip ir slinkau nuo vienos eketėlės prie kitos, vis didindamas žuvų gražuolių skaičių žvejo dėžėje.

Tada pamačiau atlinguojantį nuo amžiaus sulinkusį pažįstamą žveją, kuris visada žvejojo senamadiškomis medinėmis meškerėlėmis, be jokių ričių ir sargelių. Iš tiesų tų sargelių šiam žmogui ir nereikėjo. Jis blogai matė, o kiekvieną ešerio kirtimą, kaip ir visi patyrę žvejai, jautė rankomis. Man nors buvo įdomu pasižiūrėti, ką po ledu veikia tie raini artistai. Juk pasiilgsti tikroviškų vaizdelių. Tikrai ne visada ant pirmojo ledo reikalingi sargeliai, nes blizgutę ešeriai tuomet atakuoja gana energingai. Tik viduržiemiu tas daikčiukas padeda, kai ešeriai daug vangiau kimba. Senukas, pažinęs mane ir pasisveikinęs, prisėdo žvejoti netoliese. Kaip patyręs žvejys mane pagyrė, kad pasirinkau tinkamą vietą žvejybai. Mat ten kimba ne tik ešeriai – dažnai suviliojama ir viena kita gražesnė lydekaitė. Vienu traukimu jis išsitraukė keletą ešerių ir man, žvejojančiam bent tris valandas, nušluostė nosį – išsilupo arti kilogramo sveriančią lydeką. Kaip ir daugeliui žvejų, man paširdžiuose sukirbėjo pavydo bacila, bet ją greitai nuslopino didelis triukšmas ir garsios ledo kanonados kitame ežero gale – už pusiasalio, apaugusio krūmais. Širdimi pajutau, kad ten vyksta kažkas negero. Ir ji atspėjo. Ilgai tylėjęs, senukas prabilo:

– Tai jie. Vakar vakare prie parduotuvės girdėjau girtą jų pokalbį. Ruošėsi kuolais šiandien eiti mušti žuvį.

Tolumoje pamačiau vorą ledu slenkančių jaunų vyrų su didžiausiais kuolais. Iš gergždžiančių balsų buvo galima suprasti, kad jie dar neišsiblaivę po vakarykščio gėrimo. Vargu ar jie matė žuvį, nes bet kaip ir bet kada užsimanę kuolais vanojo ledą. Buvo akivaizdu, kad tenkino maniakišką svaigulį primušti kuo daugiau žuvies. Ir jiems buvo nė motais, ar sugebės grobį išsitraukti iš po ledo, prasikirtę eketę, ar ne. Jų buvo apie dešimt jaunuolių, o mes tik dviese – aš ir garbingo amžiaus senukas. Luokintojų grandinė slinko nuo mūsų tolimuoju šiauriniu ežero pakraščiu. Ką mes dviese galėjome padaryti pasiutusiai luokintojų gaujai?

Staiga link ežero keliuku ėmė artėti lengvasis automobilis. Ilga kuolininkų grandinė kaipmat išnyko prie ežero prigludusiame miške. Ant širdies iš karto palengvėjo. Gal tai inspektoriai? Kai iš automobilio išlipo du žvejai, grandinė akimirksniu vėl išsitempė ir pratęsė juodą darbą. Iš automobilio išlipę vyriškiai, nespėję net suleisti meškerėlių ir supratę, kur pateko, išvažiavo žvejoti kitur. Mačiau, kaip jaunimėlis vieną po kitos kerta eketes ir iš jų samčiu išsigriebia apsvaigintas žuvis, o mudu joms niekuo negalime padėti. Naikintojai ėmė artėti prie mūsų ir prie ištekančio upelio.

– Žiūrėkit, ji apie dešimties kilogramų, – pasigirdo garsus riksmas.

Kartu su juo kaip perkūniškas garsas vėl sugriaudėjo daužomas ledas. Didžioji žuvis, iš anksto pajutusi pavojų, ėmė didinti greitį ir artėti prie upelio ištakų. Tarsi norėdama atkeršyti, ji plaukė ten, kur plonesnis ledas. Ją vijosi dundėdami kuolais. Staiga pasigirdo duslus ledo traškesys, ir trys iš vijikų, nespėję net surikti, smigo į kuolais pramuštą properšą. Tai gerai jums už tokius darbelius, pagalvojau. Nevalingai apsidžiaugiau, bet iškart susizgribau. O juk kažkada seniai ir pats buvau patekęs į panašią bėdą. Ką tada jaučiau? Žinoma, mano tikslai tuomet buvo visai kitokie ir ant ledo buvau vienas vienutėlis. Gal tuo sunkiu momentu man padėjo kažkokia antgamtinė jėga? Juk visą gyvenimą į gamtą ėjau linkėdamas jai vien tik gero. Ir niekaip negaliu to paaiškinti. Ką dabar jaučia tie trys į vandenį įsmukę luokintojai? Baimės ar kaltės jausmas turbūt lyg gniaužtuose suspaudęs laiko ir vos už keleto metrų stovinčius jų bendrininkus? Kiti išsigandę kaipmat atsitraukė ir nė nemanė gelbėti draugus. Nors toje vietoje gylis nedidelis, dumblo sluoksnis jiems tikriausiai pasirodė dar didesnis. Kapstykis nesikapstęs – prapulsi, jeigu nėra pagalbos iš šalies. Stovinčiųjų ir į besikapanojančius žiūrinčiųjų, vienas kitą skandinančiųjų galvelės ėmė blaivėti… Laimė, kad šalia ežero miškas, kuriame į dangų stiepiasi daug aukštų sausų pušų. Kitaip vargu ar būtų išvengta nelaimės. Po kelių minučių gamtos naikintojai sukruto ir link skęstančiųjų ledu pristūmė tris sausas apie dešimties metrų ilgumo pušaites. Kas be ko – ištempus ant ledo į jų gerkles buvo supilta ir nemenka svaigalų dozė. Be triukšmo, lyg į kelnes būtų pridėję tonas, patraukė link arčiausiai Kampio ežero esančio kaimo. Jų ginklai pasiliko gulėti ant ledo ir vargu ar tais metais juos dar paėmė kitų ar tų pačių luokintojų ranka. Džiaugiausi, kad buvo išgelbėtos trys žmonių gyvybės, kad vis dėlto gerai juos pamokė gamta ir didžioji žuvis. Vėliau daug kartų teko žvejoti ant panašaus ir dar plonesnio ledo, bet tokių baisių kanonadų jau nebeišgirdau.

Nurimus luokintojų sukeltam triukšmui vėl pradėjo kibti ešeriai. Nuo žuvų naikinimo ir skendimo vaizdų senajam žvejui iš rimtųjų suskaudo širdį, ir jis, pasiramsčiuodamas peikena, patraukė į namus. O man iki vakaro dar pavyko sugauti nemažai gražiųjų dryžuotųjų. Ant pirmojo ledo jie visada geriausiai kimba… Geriau jau draugauti su dryžuotaisiais ir spygliuotaisiais nei su kuolus įsitvėrusiais bepročiais…

Saulele, Žemele, tirpdykite pirmą ledą po luokintojų kojomis. Skandinkite „elektrikų“ valtis upėse ir ežeruose. Nepatyrę skausmo ir baimės, nestoję akistaton su gamtos galybe ir trapumu, šie nevidonai turbūt niekada patys nepasimokys.

VINCAS BAUBLYS