Banginis + pieštukas = miesto fontanas uždarytas

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Aš neturiu minčių. Nesivaikau jokių idėjų, jokių utopijų. Vakarais pro langą nestebiu žmonių, nes paukščiai juos išbaido. Mano nagai šiek tiek ilgesni nei paprastai, tad galiu jais pasižymėti savo teritoriją. Turiu projektą pusei pasaulio – reiks vaidinti laiką. Bus keturios nieko bendro viena su kita neturinčios novelės. Aštuoni personažai, gyvenantys už sienos. Tapetai – neišsitepantys, o laukimas ložėje – neatsibostantis. Ragausime įvairiausių rūšių manifestacijas, gyvensime kaip pandos savo reikjavikuose, savo reikiavaikytisvajoniųmiestuose. Nieko nebus giedresnio. Keistuose prisiminimuose neskubėsime klaidžioti, nes tai turi tęstis visą amžinybę, kol pamirši, ko ieškai. Jei tai svarbu, atradęs suprasi savaime. Tai filmas, kurį pažiūrėjęs juoksiesi arba verksi tik kitą dieną. Rašyk apie savo laikus. Apie negalėjimą nieko pakeisti. Apie reklaminės pauzės anonsą. Apie daugybę žmonių, kurie kalbasi tik, kai dingsta elektra, nes tamsoje lengviau įsijausti į savo socialinį vaidmenį, bet aš neturiu minčių. „Mąstau lėtai, suprantu sunkiai“, todėl jaučiu giliai arba einu miegoti, nes niekas nesikeičia, o laikas eina atgal septynmyliais batais. Kiekviena prarasta valanda yra negrįžtanti vaikystė, kurios nesulaukiu. Kuriai galėsiu skirti nematomą pilką skrybėlę, o ji stovės prieš šokoladinį teisėją ir varvės kaip kondensuotas pienas vakaro žiniose, kai visi norės pavaizduoti, kaip atrodys zombių užeigos paskleista venerinė liga. Yra tiek daug žodžių, jie galėtų užkloti visą pasaulį, galėtų sudaryti naują ozono sluoksnį, daug tirštesnį, burbuliuojantį, tiesiog atsikalbinėjantį saulei, ir tai būtų tik pradžia: sakiniai nusileistų mėnulyje ir ištiestų pagalbos ranką princui, kuris ten jaukina tamsą ir trapumą. „Ar gali nusileisti ir atsibusti?“ – „Ar galite truputį pakranksėti, kad pasijusčiau, lyg stoviu prie buvusio kino teatro? Paukščiai nuvaikė žmones ir pasibaigė 38 mm fantazija.“