Tarp Kubos ir mirties

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Reinaldo Arenas. Kai ateis naktis. Autobiografinis romanas. Iš ispanų k. vertė Kristina Kežutytė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 312 p.

„Tikėjau, arba norėjau tikėti, kad revoliucija kilni ir graži“, – rašo Reinaldo Arenasas, prisimindamas savo ryžtą prisidėti prie Fidelio Castro šiam nuvertus Batistą. Atrodė, pagaliau Kubos laukia išsivadavimas, tačiau šviesios ateities žiburiai užgeso labai greitai. Į šalį atėjo naktis.
Bet apie viską nuo pradžių. Arenasas autobiografinį romaną pradeda ne Castro atėjimu valdžion, o prisiminimais, perkeliančiais skaitytoją į vaikystės rūpesčių, potyrių, atradimų karuselę. Labiausiai stebina atviri pasakojimai apie seksualinį potraukį gyvūnams ir tokio poreikio tenkinimą – skaitant ima atrodyti, kad Kuboje visi vaikai dulkina gaidžius ar kumeles. Keliskart gūžtelėjus iš nejaukumo, nurimus vaizduotei ir susitaikius su realybe, galima skaityti toliau.

Tapęs rašytoju, Arenasas pergyvena visas komunistinės valdžios represijas, tampa vienu pagrindinių taikinių šalyje, todėl vienintelis išsigelbėjimas – pabėgti. Žinoma, tai padaryti begal sudėtinga, kadangi sistema veikia kaip visa apimantis mechanizmas. Skaičiuojant rašytojo bandymus pasprukti iš šalies, skaitant išsamius jų aprašymus ir besistengiant suvokti žvėrišką užsispyrimą, stiprybę, belieka žavėtis tragikomiškų situacijų baigčių nenugalėtu žmogumi. Visuose trijuose šimtuose puslapių juntama kova su desperacija, kartais netikėtai jai pasiduodant, mėginant nusižudyti, tačiau vis fatališkai ištrūkstant iš mirties gniaužtų.
Visas Arenaso gyvenimas, visa jo papasakota autobiografija yra neatsiejama nuo kovojančios Kubos. Fabulos ašis, pasipriešinimas politiniam režimui tarsi aidas atsikartoja kalėjime, kur brutaliai ir be jokio gailesčio įveikiami priešai, draugai, likimo broliai. Tarp jų atsiduria tuo metu jau kontrrevoliucionierius Arenasas, apkaltintas, kitaip būti negali, nebūtais nusikaltimais. Dienos skaičiuojant sužiedėjusios duonos trupinius, į odą įsigėręs išvietės dvokas, nuolatinis pavojus būti sužalotam ar nužudytam – toks nepatogus ir purvinas kalėjimo gyvenimas.

Tuo metu, pasak Arenaso, „laisvės išraiška buvo sakyti, kad laisvė yra“. Griežti suvaržymai ribojo ir žmonių santykius, ypač bet kokius ryšius tarp homoseksualų. Rašytojas atvirai deklaruoja savo seksualinę orientaciją, netgi daugiau, knygoje nestinga istorijų apie dailių vaikinų suviliojimą, atvirus lytinius aktus ir kitokių erotinių užuominų. Tokios seksualinės išpažintys neabejotinai suerzintų pažiūrų platumu nepasižyminčius skaitytojus, taigi, jei priskiriate save šiam būriui, jums gali kilti pagunda iškarpyti trečdalį (ar netgi daugiau) knygos. Man tokia pagunda nekilo, nes, nors ir daug, apie seksą Arenasas rašo lakoniškai, natūraliai denotuodamas.
Šiam autoriui „erotika ir literatūra žengė koja kojon“, taigi, kūniškų malonumų aprašymus keičia daug kam gerai žinomi vardai. Arenasas atvirai palaiko Jorgę Luisą Borgesą ir kritikuoja Gabrielį García Márquezą, vertina jų ir daugelio kitų rašytojų politines pažiūras, bando užtarti, pateisinti arba įrodyti negarbingą elgesį.

Romanas „Kai ateis naktis“ neabejotinai yra vienas iškiliausių Kubos istorijos, laisvės siekio liudijimų. Arenasas vis dėlto galiausiai nusižudė, nes nebegalėjo kurti. Knygoje papasakota istorija įprasmina didžiausią ir, kaip pasirodo, gyvybiškai svarbią jo aistrą – rašyti.