Neįtikėtini biciklologo užrašai

MAKSIM IVANOV

Vytautui, kuris planuoja namo rūsyje įrengti dviračių taisyklą ir kino salę

„Aš dažnai galvoju apie dviračius. Dviračius ir literatūrines mistifikacijas“, – mėgsta kartoti Julius, svajingai uždėjęs plaštaką ant paspirtuko vairo. Biciklologija – tai mokslas apie dvirates transporto priemones; tai jaunas mokslas, ne ką vyresnis už Julių, ir gal net derėtų sakyti ne „mokslas“, bet „mokslinis projektas“.

Algirdo Šeškaus nuotrauka

Per visą vaikystę turėjau tik vieną dviratį, ir tas buvo rožinės spalvos (nors ir vyriškas). Bet juk dovanotas – į spalvą nežiūrima. Iš pradžių jo gėdijausi, stengiausi visą apklijuot lipdukais nuo kramtomosios gumos (dabar atsimenu tik vieną – įstabų Terminatoriaus portretą: juodas fonas, trapiai melzganas metalinės Schwarzeneggerio kūno pusės blizgesys, raudona akutė) ir pamažu pripratinau kiemo draugus elgtis su mano rožine pantera pagarbiai.

Bet dar po kiek laiko mane vėl užvaldė gėda ir aš visai nustojau juo važinėtis. Vairuoti be rankų išmokau tik šešiolikos, svečioje šalyje, dviračiu, kuris buvo skolintas. Čia mano pasiekimai šioje srityje ir baigiasi, todėl anaiptol nebus netikėta, jei mano užrašai užkietėjusiems dviratininkams pasirodys keisti. Vis dėlto, neslėpsiu, viliuosi sulaukti bent šiokio tokio pripažinimo biciklologijos (ir Islandijos g.) baruose.

Tai, ką matai, yra tik popieriniai paukščiai

Centrinis daugumos biciklologijos teorijų klausimas yra šis: kaip paaiškinti tokią dviračių gausą pasaulyje ir jų įtaką Vakarų kultūros tradicijai? Chrestomatiniai pavyzdžiai: daugkart analizuotos keliaaukštės Amsterdamo ir Kopenhagos dviračių aikštelės, Katie Melua daina, kurios pirmoji eilutė yra there are nine million bicycles in Beijing, baikerių fenomenas (plg. Hunterio S. Thompsono knygą „Hell’s Angels“) ir kt. Lietuvių kultūrai reikšmingiausi pavyzdžiai: Artūro Zuoko akcija „Važiuok oranžiniu!“, nemarioji TV laida „Dviračio šou“ ir jos antriniai produktai, žinomas vaikiškas eilėraštukas „Aš turėjau dviratuką“, „Kritinės masės“ fenomenas ir kt. Akivaizdu, kad dviračių reprezentacijų aibė Vakarų kultūroje yra neatsitiktinė ir nurodo tam tikros galingesnės jėgos buvimą dviračių užnugary. Nuolat matydami dviračius nesusimąstome, kad žiūrime ne į juos, bet į kažką kita. Gajausia teorija siūlo visus minėtus reiškinius traktuoti kaip ateivių vykdomą Žemės kolonizaciją. Kiek daug dviračių supa mus kiekvieną dieną – tykių, nepastebimų, nematomų. Kiek mus kompromituojančios informacijos jie galėtų nutekinti į priešų rankas. Išties, ateivių teoriją sunku užginčyti.

Būtis nulemia sąmonę

Tyrinėtojai turėtų įsitikinti, ar pasakymas „išrasti dviratį“ nėra ankstesnis už patį dviračio išradimą. Be kita ko, juk dviratis buvo išradinėjamas daug sykių: XIX a. pr. dienos šviesą išvydo barono Karlo von Draiso dviratis (beje, paremtas Flinstounų metodu – juo buvo riedama, pėdomis atsispiriant nuo žemės), paskui buvo penny-farthing dviratis (kurio priekinio ir užpakalinio ratų santykis kaip penkių ir vieno lito monetų), XIX a. pab. – modernusis dviratis, XX a. – kalnų dviratis, BMX dviratis ir t. t. Nesunku įsivaizduoti, kad Johnas Kempas Starley, XIX a. devintojo dešimtmečio viduryje sukūręs modernųjį dviratį, turėjęs ne sykį iškęsti žmonos priekaištus dėl jai ir vaikams per mažai skiriamo dėmesio; kad į jo replikas, esą jis turįs dirbti, žmona atsikirsdavusi: „Neišradinėk dviračio!“ Arba tai, kad giminės ir aukštuomenės nariai pašiepdavo baroną von Draisą, nė neabejodami tuo, kad pastarojo postuluojamas mėginimas išrasti dviratę transporto priemonę tėra įmantri retorinė figūra, skirta nieko neveikimui pridengti. Juolab kad baronas nuolat skolindavęsis iš jų pinigų.

Aštuoniukė

Aštuoniukės figūra mums yra ypač reikšminga, nes ji ontologiniu lygmeniu sieja dviratį ir kiną. Dviračiui aštuoniukė (kitaip – aštunkė, vasmiorkė) reiškia luošumą, bet kino atžvilgiu ji žymi galią – anot Michailo Jampolskio, aštuoniukė yra viena pamatinių kinematografinės raiškos figūrų. Todėl kuriant tokį dviratį kaip kinas jo tobulumą reikėjo kaip nors kompensuoti, šiek tiek suluošinti, padaryti kiną nevažiuojamą ar važiuoti netinkamą. Iš čia kino salės, kino ekrano ir kino projektoriaus statika. Šitaip žvelgiant, de Sicos šedevras „Dviračių vagys“ (1948) iškyla kaip įspūdingas kinas apie kiną, įtakingas autorefleksinis veikalas, nepamirštamas pareiškimas šiuolaikinio meno funkcijos ir menininko vietos visuomenėje klausimu, o energiją jam tiekia būtent dviračio metafora. Naujų ypatumų įgyja, pavyzdžiui, Hanekės „Baltas kaspinas“ (2009), kurio fabuloje dviračiui skiriama ypatinga vieta. Iš lietuvių kino galime išskirti Vildžiūno „Aš esi tu“ (2006), kurio herojus keliauja po Lietuvą modifikuota dvirate transporto priemone, ir Tertelio trumpametražį „14.56“ (2010), kur kinas, jei norite, įvyksta tada, kai herojus sutaiso savo dviratį ir patraukia važinėtis Vilniaus centru naktį. Be kita ko, įmanomas ir toks kino kūrėjų skirstymas – pagal tai, kaip anie naudoja dviračius savo kūryboje, kokiems dalykams pasakyti pasitelkia dviračio simbolį. Būtent dviratis – o ne traukinys, kaip tapo įprasta manyti, – yra kino simbolis par excellence; dviratis su aštunke. Kas nors galėtų įkurti kino teatrą „Dviratis“ ir pakabinti ant jo durų šį tekstą.

Kamera

Kamera ontologiniu lygmeniu susieja dviratį, kiną ir kalinimo įstaigas. Žinoma, galimos variacijos: camera obscura ir camera lucida, kamerinis orkestras, tačiau mūsų laikais žodis „kamera“, kalbant apie patalpas, vartojamas tik policijos nuovadų ir kalėjimų celėms įvardyti. Dviračio padangos kamerą galima pakeisti futbolo kamuolio kamera, bet tai trinarės struktūros iš esmės nekeičia. (Arba futbolą galima pajungti kaip ketvirtąjį jos narį, bet mus domina netikėčiausios įmanomos sąsajos, todėl liekame prie trijų narių versijos.) Kur link gali nuvesti tokių skirtingų sričių sugretinimas, manau, galite įsivaizduoti ir patys.

Grandinė

Grandinė susieja dviratį ir kalinimą, ypač senąsias jo formas. Vadinasi, dviratį ir teisėtvarką, o per teisėtvarką – šiuolaikinę ir romėniškąją civilizacijas.

Bėgiai

Bėgiai susieja dviratį ir traukinį – du kino simbolius. Be to, bėgiai naudojami pačiam kinui kurti.

Guoliai

Dviratis ir šeimos institucija.

Rėmas

Dviratis ir tapyba.

Fantazilionas

Prisimindami, ką Baudrillard’as sakė apie vieną ar kitą dalyką, galime numanyti, ką jis būtų galėjęs pasakyti apie dviračio ir dviračio treniruoklio, aptinkamo šiuolaikinėse sporto salėse, santykį. Treniruoklis yra kopija, dviračio pakaitalas, jis simuliuoja dviratį, apsimeta juo esąs, nors neturi pamatinės dviračio savybės – jis nekeičia savo padėties erdvėje, jis nejuda. Bet iš kur atsiranda šis šiuolaikinio žmogaus poreikis išrasti dviračio pakaitalą, neutralizuojant patį jo „dviratiškumą“?

Pažadėtosios žemės paieškos

Kaip jau spėjome pamatyti, dviratis yra kondensuota visos Vakarų civilizacijos figūra, mažasis visatos modelis. Dviračio dalių pavadinimai yra saitai, jungiantys jį su įvairiomis žmogaus gyvenimo sritimis, pirmiausia – su menais. Tirdamas dviratį šiuolaikinis studentas (istorine šio žodžio prasme) išmoksta suvokti pasaulį. Būtent todėl svarbu jį iškelti į patį humanitarinių ir socialinių mokslų centrą, suteikti jam esinio, struktūrinančio žmogiškąjį pažinimą, statusą. Individualus judėjimas pirmyn tokiu greičiu, kuris viršija fizines žmogaus organizmo galimybes, – tai ne tik keliavimo dviračiu, bet ir viso mokymosi apskritai apibrėžtis.

Kartais Šventyklos turi būti sugriaunamos

Perdėtas rimtumas turi polinkį gąsdinti, todėl, užuot baigęs šiuos užrašus rimta gaida, norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad trečiadieniais [neįskaitoma teksto dalis] ir, tikėkimės, to pakaks. Nors [neįskaitoma teksto dalis] jau minėta galimybė perskaityti tekstą antrą kartą – juk, anot poetės, „vairas vairui nelygu“.

DalintisShare on Facebook0Share on Google+0Tweet about this on Twitter0Pin on Pinterest0Share on LinkedIn0

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.