Dragūno dvasia

JONAS STALIULIONIS

Praėjusio amžiaus viduryje iš alksniais apaugusio tolimiausio Nemaitonių kaimo pakraščio, vadinamo Magazinais, į mūsų sodybą ant Švenčiaus ežero kranto, pasiramsčiuodamas gumbuota, nuzulinta lazda, dažnai atlinguodavo senas, ligotas žmogus, pravarde Dragūnas. Kiek jam tada buvo metų, nesidomėjau, bet gerai prisimenu senus žmones kalbėjus, kad tą pravardę prieš šimtą su viršum metų jo tolimas protėvis parsinešė medine koja parklibikščiavęs iš rekrūtų po nesibaigiančių carinės Rusijos imperijos karų su turkais. Visi į Lietuvą grįžę rekrūtai gaudavo pravardes. Daugiausia pagal kokį nors nuolat kartojamą rusišką priežodį: narod, dragun, tože…

Nelaimėliui mūšio lauke sviedinio skeveldros nutrauktą koją apgydė ir pritaisė liepinę. Ta medinė koja ir išdavė Dragūnui paleidimo raštą. Kitaip vargu ar kada nors būtų sugrįžęs. Per dvidešimt penkerius metus dauguma rekrūtų žūdavo nuolatiniuose karuose, nemažai mirdavo nuo žiaurių fizinių bausmių ir tik retas kuris, jau visiškai susenęs, pasiligojęs, pamiršęs tėvų kalbą, pareidavo namo, bet prie savųjų, kurie per dvidešimt penkerius metus nebuvo gavę jokios žinios, nepritapdavo ir turėdavo glaustis kokioje nors nuošalioje vietoje susiręstoje trobelėje. O kokią gi žinią galėjo duoti nei skaityti, nei rašyti nemokantis caro kareivis beraščiams tėvams, broliams, seserims. Net jeigu ir būtų siuntęs, tai vargu ar tais laikais (XIX a. pradžioje) rekrūto laiškas iš tolimo Rusijos imperijos pakraščio būtų pasiekęs nuošalų Lietuvos kaimą. Gal ir Dragūno prosenelis prie alksnyno susirentė tokią lūšnelę, kas dabar pasakys. Bet žmonės nuo senų laikų prisimena tą menką dūminę pirkią mažais langeliais pačiame kaimo pakraštyje. Pavasarį po jos langais pražysdavo du gudobelių krūmai ir laukinė kriaušė su obelimi.

Traukinių tais laikais dar nebuvo, tai rekrūtas beveik visą kelią parkulniavo pėsčias. Tik retkarčiais koks nors atsitiktinis žmogus arkliuku pavėžėdavo kelis varstus ir vėl, pasiramsčiuodamas lazda, ėjo į tą pusę, kur, jo supratimu, turėjo būti Lietuva, dabar maskolių pervadinta Šiaurės vakarų kraštu. Eidamas namo, po keliolika kartų išdainavo visas baudžiavinio kaimo dainas ir pats ne vieną sudėjo. Prisiminė užkalbėjimus, burtus, užkeikimus, vis kartojo lietuviškų dievų ir deivių vardus… Dideliuose medžiuose apsigyvenę mūsų senojo tikėjimo dievai rodė rekrūtui kelią, o dainos neleido užgesti paskutinei gimtosios kalbos kibirkštėlei.

Dragūną pamatydavau dar iš tolo. Mat labai mėgdavau žiūrėti pro langą į vilnijančius rugių laukus, į horizonte juoduojančią dantytą miško liniją. Žiūrėdavau, o vaizduotėje kirbėdavo nepažįstamas, paslaptingas pasaulis už tolumoje dunksančio miško su dailiai išpjaustytais žirgeliais ant kraigų, su saulėje blizgančiais skardiniais stogais, su palangėse gražiai aptvertais darželiais, su…

Vos tik išvysdavau seno žmogaus siluetą, sukantį iš Koplyčios kelelio į mažai išvažinėtą šunkelį, garsiai sušukdavau blynus kepančiai mamai:

– Mama! Dragūnas ateina!

Dragūnas, pamažu nusileidęs nuo Kunigo kalno, atsargiai lieptu pereidavo upelį ir, pasiramsčiuodamas lazda, sunkiai kopdavo į stačią Barkštinės pakrantę. O kai takeliu per rugius išnirdavo prie mūsų daržinės, mama jau būdavo prikepusi blynų.

Senukas, peržengęs slenkstį, nusivoždavo kepurę, pagarbindavo Jėzų Kristų ir, atsisėdęs ant uslano, atremto į sieną, ilgai dūsaudavo, kosėdavo, kartais nusispjaudavo ant aslos, patrindavo vyžos padu ir vėl dūsaudavo. Virtuvėje nuo svečio drabužių pasklisdavo dūminės pirkios tvaikas. Tada dar nemažai mūsų kaimo žmonių prisiminė dūmines pirkias, o vyresnieji jose ir buvo gimę. Bet mano ankstyvoje vaikystėje jau tik vieno Dragūno troba buvo be kamino.

Padūsavęs, pakosėjęs senukas išsitraukdavo ilgą pypkę. Seni žmonės šnekėjo, kad tą pypkę jo tolimas protėvis rado mūšio lauke ir parsinešė iš rekrūtų. Paskui atsirišdavo smulkiai supjaustyto naminio tabako kapšą, padarytą iš barono mašnos, ir kimšdavo pypkę. O kai imdavo ieškoti skiltuvo, mama pasiūlydavo degtukų:

– Dėkui, vaikeli, nereikia, nuo degtuko dūmas siera atsiduoda.

Senojo baudžiavinio kaimo buitis per šimtus metų buvo tvirtai įaugusi į žmonių sąmonę: jokios naujovės jų nedomino, jokių permainų nesitikėjo ir nelaukė. Mano vaikystės laikais seni žmonės sakydavo, kad girnomis sumaltų rugių duona yra žymiai skanesnė ir skalsesnė už malūne sumaltą. Prisimenu, tėvas spragilu iškuldavo kelias gubas ką tik nupjautų rugių. Grūdus padžiovindavo krosnyje ir girnomis sumaldavo. Mamos iškepta šviežių rugių duona, užtepta ką tik sumuštu sviestu, būdavo tokia skani, kad net pirštus aplaižydavau.

Man, septynerių metų berniukui, patikdavo žiūrėti, kaip Dragūnas skiltuvu įžiebdavo pypkę. Dėl to jo labiausiai ir laukdavau. Jei kada ilgiau neateidavo, klausinėdavau tėvų, kur dingo Dragūnas. Kas mane skatino domėtis tais senais, iš kaimo buities jau išėjusiais įrankiais, sunku pasakyti. Gal iš kartos į kartą perduodama prosenelių patirtis, jų darbai buvo įaugę į giminės kraują. Domino ne tik vyžos, skiltuvas, bet ir krūmais užėję paslaptingi piliakalniai, senose knygose matytų pilių griuvėsiai ir Švenčiaus ežere nuskandintas senųjų dievų aukuras. O ir pats Dragūnas atrodė lyg žmogus, ką tik nužengęs iš senovinių piliakalnių pasaulio. Tie iš žilos senovės atėję mūsų genties simboliai ir traukė mane, dar mažą berniuką, domėtis senolių būtove. Mano jausmus gerokai pakaitindavo iš motinos, ilgais žiemos vakarais sukdavusios ratelį, lūpų nusiklausyti dainų ir eilėraščių posmeliai:

Ten apleistos pilys griūva

Ant kalnų aukštai;

Milžinų ten kaulai pūva,

Verkia jų kapai.

Per šešiasdešimt su viršum metų iš atminties išdilo Dragūno ir tėvo pokalbiai, užsimiršo tada troboje skambėję senoviniai žodžiai, bet gerai atsimenu, kaip žmogus ieškodavo tabako, kimšdavo pypkę, išsitraukdavo skiltuvą, titnagą, pasidėdavo ant stalo specialiai tam reikalui išmirkytą ir išdžiovintą beržo pintį… Sudėliojęs visus įrankius ugniai išgauti, atsiplėšdavo pinties gabalėlį, prispausdavo pirštu prie titnago ir skeldavo skiltuvu. Nuo kiekvieno skiltuvo smūgio į titnagą pažirdavo kibirkštys. O kai dzindra nukrisdavo ant pinties ir imdavo smilkti, senukas rusenantį gabalėlį dar papūsdavo, pamėtydavo iš rankos į ranką ir dėdavo į pypkę.

Traukdamas dūmą, Dragūnas nugrimzdavo į baudžiavos gadynę su prižiūrėtojų rimbais, su rekrūtais iki gyvos galvos, su… Apie tuos legendomis apipintus tolimus laikus jam dar vaikystėje buvo pasakoję dabar kapų kalnelyje gulintys proseneliai:

– Ot, brač, buvo čėsai, sugavo, įspraudė kaladėn ir išvežė svieto pakraštin muštis su turku už maskolių carą ir svetimą dievą. Galva neišneša, kaip mano prodiedas patropijo iš tokių tolybių pareiti namo.

Tolimų kraštų, kuriuose rekrūtas kariavo, kur sviedinio skeveldra nutraukė jam koją, pavadinimai per šimtą su viršum metų jau buvo išdilę iš kaimo žmonių atminties. O gal ir pats rekrūtas, kelionėje dainuodamas lietuviškas dainas, užmiršo tuos sunkiai ištariamus svetimų žemių pavadinimus, kurie prievarta į karus išvarytiems beraščiams baudžiauninkams nė kiek nerūpėjo. Jiems svarbiausia buvo išsaugoti gyvybę. Ilgiausiai atmintyje išliko rikiuotės pratybos. Prie vienos kojos pririšdavo šiaudų grįžtelę, prie kitos – šieno kuokštą ir pagal komandą „seno – saloma, seno – saloma“ rekrūtai mokėsi žygiuoti. Šie caro kariuomenės puskarininkių komandos žodžiai, eidami iš lūpų į lūpas, pasiekė ir mūsų laikus.

Kai Dragūnas numirė, aš jau mokiausi Stakliškėse, gyvenau bendrabutyje ir jo karsto į kapines nelydėjau. Po Dragūno laidotuvių užmarštin nugrimzdo seniausia mūsų kaimo buitis su skiltuvu, vyžomis, dūmine pirkia. O paskui vyžas ir skiltuvą išėjo mintuvai, kultuvė, girnos… 1971 metais poetas Justinas Marcinkevičius savo poezijoje pastatė paminklą mūsų senovinės buities įrankiams, nuzulintiems senolių rankų:

Net ir nepamatėm, kaip iš gryčios

jie išėjo vienas paskui kitą:

duonkubilis, ližė, pečiadangtė,

bruktuvė, krijelis ir mestuvai,

skietas, nytys, keturios pakojos,

du rateliai, lanktis ir mama.

Po keliolikos metų, atostogaudamas tėvų sodyboje, prisiminiau amžiną atilsį Dragūną ir išsiruošiau aplankyti Magazinų. Ėjau tais pačiais rekrūto provaikaičio išvaikščiotais takeliais, nusileidęs Barštinės pakrantėn, peršokau per upelį ir užkopiau į Kunigo kalną, o iš Koplyčios kelio pro neseniai susprogdintą didžiulį Lakštutės akmenį pasukau link Magazinų. Dragūno sodybos kieme augo keli gudobelių krūmai, kerojo didžiulė laukinė obelis ir kriaušė, bet pastatų nebuvo likę nė ženklo. O magazinai, kuriuose valstiečiai juodai dienai pildavo grūdus, sunyko prieš Didįjį karą. Mano vaikystėje dar buvo senų žmonių, mačiusių tų pastatų liekanas. Mums ir ateinančioms kartoms liko tik vietovės pavadinimas, menantis barzdotą protėvių istoriją.

Atsisėdęs ant trobos pamatų akmens, klausiausi iš vaikystės gerai pažįstamos ir suprantamos alksnių kalbos ir atrodė, kad šnekuosi su sodybą lankančia Dragūno dvasia.