Vosilkų poezija

KAMILĖ ŠOPYTĖ

Ir nedelsdamas išgėriau.

Venedikt Jerofejev

^{Rūkymas žudo.}

^{Sveikatos apsaugos ministerija}

Vienas, dykas, tyras, truputėlį įkaušęs ir vėlei – vienas.

Jurgis Kunčinas

Po kelių mėnesių naktinių meditacijų, į kurias įėjo ir begėdiškas gulinėjimas ant suoliukų švento Vilniaus centre su negęstančia rankų darbo cigarete;

kelios amžinos meilės iš pirmo žvilgsnio vyrams iš parkų, troleibusų ir barų;

pora labai girtų ir grynai moteriškų bučinių;

rašalas už aštuonis litus bei pasiilgtos nuoširdžios vidurnakčio ašaros rūkant (tokia postmoderni žvakutės forma) Antakalnio kapinėse prigulus pusnyje ant Gavelio kapo;

dusyk pasikartojęs sėkmingas koketavimas su barmenais, kad tik atkimštų atsineštinį vyną, nes koks turi būti alkoholikas, dėl Dievo meilės, kad nešiotumeis su savim kamščiatraukį;

penkiskart morališkai mestas Domus Philologiae su visa savo pretenzingai pseudobohemai tepraverčiančia lotynų (morituri te salutant…);

turbūt ne prancūziškas pigiausias vynas, kuriam dar taikyta akcija ir kraupokai nuskambėjęs pardavėjos gero vakaro, užtat prancūzparky, kurį dabar amžinai saugo nelabai akylas policininkas (širdingi linkėjimai!);

prarūkyti plaučiai, kad net skauda, bet verta, nes balsas nors dar ne Waitso, bet jau Joplin – čia tokia hierarchija;

virtuvėje ant grindų penktą ryto prapliupusi meilė praplaukiantiems debesims, nes paauglystė ne visų išaugama;

nuolat trūkinėjantis garsas dešinėj ausinėj, neatlaikius nervams, vainikuotas a cappella solo koncertu supratingiems kaimynams;

vieno džiazo festivalio užkulisiuose gertas muzikantų vanduo, nes alkoholį, matyt, geriau slėpė,

ir nuskambėję du ­girtos Ritos Margaritos skambučiai;

ir gerokai per ilgai bangavusi kelionė pas ją, kur galiausiai (drauge dar kartelį ar tris ar aštuonis parūkius ir paklausius „Kardiofono“ „Kalėdinės eglutės“), šiaip ne taip ketvirtą ryto užmigo,

sapnavo naują Davido Lyncho filmą, kuris buvo toks geras, kad būtinai realybėj ir pati nufilmuotų, jei ir prabudusi prisimintų nors truputį,

pakeliui namo (keturios cigaretės kelio) rytą su gerokai per ryškia saule ir per gražiais medžiais – - -

Veronika Krautuvėlė dar kartą viską gerokai apmąstė ir nusprendė, kad meta alkoholį ir tabaką, ir maistą, vyrus, pinigus,

o ypač (!) knygas bei Lyncho kiną

ir bus gyva vien muzika

ir lūpdažiais

kol pagaliau

taps

Šventąja Vilniaus Dvasia.