Mažų mažiausiai naivios pastabos apie aktyvizmą socialiniuose tinkluose
DONATAS PAULAUSKAS
Kolega Marius Plečkaitis savo tekstą apie socialiniuose tinkluose bruzdančią demokratiją („Šiaurės Atėnai“, I.11) užbaigė įkvepiančiai: „Taigi kalbėti apie socialinius tinklus kaip apie demokratijos ir žmogaus teisių realaus gynimo pavyzdį yra mažų mažiausiai naivu.“ Nusprendęs, kad visas demokratijos ir žmogaus teisių aktyvizmas socialiniuose tinkluose tėra „kliktyvizmas“ (angl. clicktivism) – t. y. fiktyvus, netikras aktyvizmas, – kolega paryškino žodį „realaus“ ir reziumavo daugmaž taip: socialiniai tinklai šiandien neprisideda prie demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos. Negana to – kalbėti apie tai yra mažų mažiausiai naivu. Bet aš kalbėsiu, tikėdamasis, kad geriausiu atveju būsiu naivus, nes nežinia, kas galėčiau būti blogiausiu atveju (autorius taip ir neatskleidė).
Sunku nesutikti su Plečkaičio cituojamu Zygmuntu Baumanu, teigiančiu, kad internetas ir socialiniai tinklai tėra formali priemonė, technologija, kuri pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Viskas priklauso nuo to, kas tą technologiją valdo, kas ir kaip ja naudojasi ir kokiu turiniu užpildo. Taip, tačiau forma irgi turi savo reikalavimus turiniui. Nors socialiniai tinklai yra atviri įvairiausiam turiniui, čia taikomi ir tam tikri minimalūs standartai – pavyzdžiui, feisbuke neapykantą kurstantis turinys (net ir hate speech!), nukreiptas prieš visuomenės grupes ar konkrečius asmenis, dažniausiai yra pašalinamas. Tiesa, ir čia būna tam tikrų niuansų, tačiau teigti, kad ten viešai gali klestėti ir radikalios, atvirai antidemokratinės idėjos ar informacija, nebūtų teisinga. Neonacizmas, seksizmas, rasizmas, homofobija ir kitos antidemokratinės idėjos ir ideologijos priverstos arba dingti, arba pakeisti kailį į šiek tiek nuosaikesnį ir ne taip kliūvantį už akies, kitaip sakant, save bent minimaliai neutralizuoti.
Tad socialinio tinklo arenos taip pat turi taisykles, kurios skirtos neapykantos kurstymui, smurtinių ideologijų sklaidai riboti ir pan., daugiau ar mažiau pašalinant iš jų šiukšles. Tos arenos šiek tiek primena senovės Graikijos agoras – viešas centrines polių erdves, skirtas įvairiausioms politinėms, komercinėms, religinėms, kultūrinėms veikloms. Čia kiekvienas gali sukurti tokią agorą, kokios nori – atvirą, viešą ar uždarą, privačią. Bet net ir privati paskyra socialiniame tinkle neišvengia viešumo. Privatumas reiškia ne savo paslapčių, idėjų ar minčių pasilikimą sau pačiam, o pasidalinimą jomis su draugų grupe. Tai privatumas, kuris susaisto tavo asmeninius patyrimus ar mintis su kitais žmonėmis. Tai privatumas, kuris formuojasi kaip tinklas, kuriantis intersubjektyvumą.
Leonidas Donskis savo komentaruose portale „Delfi“ kalba apie socialinių tinklų ir privatumo nunykimo ryšį, apie privatumo išmainymą į viešą trumpalaikį dėmesį, apie obscenišką savęs eksponavimą. Tačiau socialumo ir politikos santykio kontekste būtų prasmingiau žvelgti į tai, kokias formas socialiniuose tinkluose įgauna privatumas ir kaip jis panaudojamas, nes vadovavimasis tradicine skirtimi tarp viešo ir privataus mažai ką pasako apie tuos tinklus struktūrinančius santykius.
Galima sutikti su tuo, kad pagrindinis socialinių tinklų objektas – privatūs, asmeniniai patyrimai, mintys ir idėjos. Toks intersubjektyvus tinklas atlieka panašią funkciją, kokią atliko politinės ideologijos ir solidarumu grįstos sistemos. Kai politinės ideologijos nevienija ir nemasina, kai solidarumas nebėra organizavimosi mechanizmas, kai didieji naratyvai praranda savo teisėtumą, labiausiai traukia, solidarizuoja ir uždega privatumo tinklai, asmeniniai patyrimai, mažieji naratyvai. Jie aplink suburia tinklus, kuriuose minėti patyrimai tampa veiksniu, inicijuojančiu socialinius, politinius, kultūrinius diskursus, struktūrinamus intersubjektyvumo principu. Tad privatumas čia nėra tik obsceniškas ekshibicionizmas – tai tinklas, galintis solidarizuoti daug efektyviau negu politinės ideologijos, pajungiantis taip, kaip tą daro ideologiniai aparatai.
Viešajame diskurse ir didžiojoje politikoje politinės ideologijos vis dar yra pavirtusios į beformę košę, o socialiniuose tinkluose tos ideologijos kaip niekad išryškėjusios, tik prie jų čia dažnai prisidedama ne ideologiniu-vertybiniu pagrindu, o „naratyviniu“ (patyrimų, asmenybių, privatumų) pagrindu. Šiandien skandalingiausios ir bene svarbiausios politinės batalijos atrado savo vietą feisbuko arenose. Čia persikelia net politikai, taip lyg ir pripažindami, kad tradicinė politika mažai ką domina. Tad socialiniai tinklai šiandien veikia lyg politinė sistema, kur privatumas tampa nauju ją struktūrinančiu elementu.
Ir nauja socialinio, politinio aktyvizmo forma. Socialiniame tinkle pasidalinta asmeninė patirtis gali sulaukti politinio rezonanso ir sutelkti bendraminčius vienam ar kitam tikslui. Galbūt todėl tokie nesėkmingi būna socialiniai feisbuko puslapiai, dirbtinai sukurti vienam ar kitam kilniam tikslui, – jie netinka socialinio tinklo specifikai. Tad pagal dalyvavimą juose matuoti aktyvizmą nėra labai sumanu.
Žinoma, tokia socialinių tinklų specifika dar negarantuoja, kad jie bus nukreipti į demokratijos ir žmogaus teisių apsaugą. Tačiau nepasitenkinimas politine ir socialine situacija, artikuliuojamas socialiniuose tinkluose ir užimantis juose nemažą dalį, vis dažniau virsta realiais sutelktais veiksmais. Viena iš aktyviausių grupių lietuviškame feisbuke yra feminizmo grupė, kuri galėtų būti sėkmingu pavyzdžiu, kaip socialinis tinklas gali suburti realiam kolektyviniam veiksmui. Čia nuolatos reaguojama į politinius įvykius ir socialines realijas, kuriamos socialinės iniciatyvos, peticijos ir kreipimaisi, vienaip ar kitaip paveikiantys aktualias problemas.
Tokių ir panašių atvejų, kai socialinių tinklų aktyvizmas davė apčiuopiamų rezultatų, yra ir daugiau – prisiminkime protestą prieš ACTA, neonacių eitynių pasmerkimą, pasipriešinimą antisemitinių publikacijų parodai VU bibliotekoje ir t. t. Tad kalbėti apie politinio aktyvizmo sunykimą dėl socialinių tinklų kaltės nėra labai taiklu. Sakyti, kad socialiniai tinklai nėra geras pavyzdys kalbant apie demokratijos ir žmogaus teisių plėtrą – taip pat. Jeigu feisbukas ar tviteris, kaip teigia Baumanas, būtų tokie naudingi ir parankūs antidemokratinėms struktūroms, tai tokios valstybės kaip Kinija nesistengtų jų riboti ir blokuoti.
Tačiau socialinių tinklų neidealizuoju, yra daugybė kitų niuansų, kurie neleidžia daryti vienareikšmiškų išvadų. Įdomiausia ir labiausia verta analizavimo tai, kad politinis aktyvizmas kinta ir į save įtraukia naujus subjektyvumo kūrimosi būdus. O šitai gali sukelti reikšmingesnių ir visuomenės, ir politinių struktūrų pokyčių.
