MANTAS BALAKAUSKAS. Eilės
• • •
Civilizuok močiutę ir išpampusį kaip erkė katiną, auglį jos, gatves augančias ir kiemus besitraukiančius, vandens telkinius ir miškus, iš kurių nebepasirodys anei joks pranašas. Nusilaižyk plaukus ir pagerbk vintažiniu treningu didvyrius, kad būtų deutsche ordnung — ir viduje, kad slypėtų didis ordnung aptvertas balta tvora aplink akių vokus, aplink neišsiųstus laiškus, kurių laukiu civilizuodamas laiką, prie oranžinio bėgtakio. Laukiu atsukęs veidą į ateitį ir subinę į gyvenimus nukrėstus – patirčių radiacijos, nukrėstus it obuoliai iš vaikystės sodo. Stoviu ir spoksau – spoksau ištiktas stabo prie begalybių civilizatoriaus savo šonkauliuos.
• • •
Maža yra būt varžtais prisuktam prie tavo vaikystės, rūdijančių rudenio lapų, kurie greičiausiai priklauso kitiems eilėraščiams, laikams susiplakusiems, kai jau nebegali įrodyt net kūno proporcijų tikslumo, tik paliest liežuviu, gal dar pirštais pavyksta, sapnėjančias mūsų pokalbių pragulas, kai galvoj –30 ir nė vienas pats iš savęs, jau tik iš savęs į namus nesugrįžta, nebent už ausų, už širdies pasiteisint ištrauktas, savo tuščiu neišmanymu.
• • •
Vamzdis Neries krūtinėje, mano galvoje tūnantis neskoningas ėjimas iš proto, iš namų į namus, per tavo molines kojas, šitą absoliutinį meną verčiantis gūžtis, ėjimas tolyn nuo savęs – murzino pasakų herojaus, ieškančio, ką čia išgelbėt, ką čia sudirbt savo rūpesčiu, sąmoningu bilsnojimu į užkniedytą pasąmonės dangtį dvišakiu kirvio ašmeniu, negalėjimu pasakyt, kad jau viskas, viskas yra ne tau, esi tik įžaidžiantis tuštumas, apsišlovinęs diletantas, todėl labai prastas žaidėjas, kartais užmirštantis artimą savo, o juos, sako, reikia mylėt, mylėt kaip save patį, nors išeina kaip visad: pokalbių rūgštys, dialogų tulžis dvylikos žingsnių programoje.
• • •
Per purvą ir prakaitą, kartais per šlapimą srūva visi tie norai pasisotint regėjimais, tarytum šviesa trykštančiais pro langus.
Tad ir vėl prašau pagirdyt ir išlenkt erdves, kūnus ir ugnies skeveldras įliet į štabus ir burnas galvijų, klykiančių gyvastim netikėta.
Tegul suskamba tie alkani kovos būgnai, išdraskantys vidurius, sutraiškantys kaulus it sausainius „Berželis“ ar kokia nors tai „Žibutė“.
Tegul skamba ir saugo nuo tikra, tegul skamba ir saugosi, tegul tik prižiūri save šitas mylimas pogrindžio pusprotis.
