Plau­kian­tys „nu­tri­na­mi“ ei­lė­raš­čiai

MO­NI­KA BAL­TRU­ŠAI­TY­TĖ

Ne­ri­jus Ci­buls­kas. Nu­tri­na­mi. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 72 p.

Ra­šy­to­jų są­jun­gos „Pir­mo­sios kny­gos“ kon­kur­so lai­mė­to­jo Ne­ri­jaus Ci­buls­ko kny­gos „Nu­tri­na­mi“ tik­rai ne­pirk­tų Ai­das Mar­čė­nas. Po­etas ir šios kny­gos re­dak­to­rius iš­si­da­vė, kad per me­tus įsi­gy­ja tik ke­lias po­ezi­jos kny­gas. Šios kny­gos jis, sa­kė, ne­pirk­tų. Nes jau tu­ri.

N. Ci­buls­kas, kaip ra­šė Rim­vy­das Stan­ke­vi­čius, ži­no, kaip įskel­ti po­ezi­jos žie­žir­bą, ir jau įė­jo pro po­ezi­jos so­do var­tus. Klai­džio­ti tam so­de jam, ma­tyt, vi­sai ne­blo­gai se­ka­si, bent jau taip ma­no A. Mar­čė­nas, per kny­gos pri­sta­ty­mą kal­bė­jęs: „Kai pa­si­ė­miau šią kny­gą re­da­guo­ti, tru­pu­tį iš­si­gan­dau. Daž­niau­siai re­da­guo­ju kny­gas, ku­rias pa­ra­šė to­kio pa­ties raš­tin­gu­mo žmo­nės kaip aš. O da­bar pir­mą kar­tą su­si­dū­riau su raš­tin­gu žmo­gu­mi ir pa­si­ju­tau ne­jau­kiai.“

Vi­si, skai­tę šią kny­gą, vien­bal­siai tvir­ti­na, kad po­etas, prie­šin­gai nei dau­gu­ma jau­nų­jų kū­rė­jų, ven­gia ope­ruo­ti „Die­vo“ ir „mir­ties“ są­vo­ko­mis. Jie tei­sūs – „nu­tri­na­muo­se“ ei­lė­raš­čiuo­se šios te­mos ne­lie­čia­mos. Iš­sky­rus vie­ną, pa­tį pas­ku­ti­nį teks­tą, ku­ria­me są­mo­nin­gai iš ma­žo­sios rai­dės ra­šo­mas „vieš­pats“ ir tai da­ro­ma ne sie­kiant šo­ki­ruo­ti šiais lai­kais itin po­pu­lia­riu at­eiz­mu, o no­rint mes­ti ak­me­nį į dar­žą tiems kū­rė­jams, ku­rie ne­tiks­lin­gai žai­džia są­vo­ka „Die­vas“: „švent­va­giš­ka, vieš­pa­tie, ta­vo ne­už­ra­šo­mą / var­dą žais­ti ra­šik­liu ar kla­via­tū­ra, / vieš­pa­tie, ta­vęs jau tiek daug […]“ Be­je, vie­na­me ei­lė­raš­ty­je ga­li­ma ap­tik­ti ir keis­tą ei­lė­raš­čio subjekto ir mal­dos san­ty­kį: „Aš ne­si­mel­džiu. Se­niai ne­si­mel­džiu sa­vo žo­džiais, / kas­die­ny­be, me­lu ir įpro­čiais, ne­kal­bu / apie tai, ką ge­riau­siai įta­riu ne­su­pras­da­mas.“ O dau­giau nie­ko. Jo­kių die­vų, mir­čių, mal­dų ir ki­tų sak­ra­li­nių, te­olo­gi­nių ar apo­ka­lip­ti­nių pa­fan­ta­za­vi­mų.

N. Ci­buls­ko ei­lė­raš­čiai in­te­lek­tu­a­lūs, bet ne iki skaus­mo. In­ter­teks­tais žai­džia­ma, bet ne žon­gli­ruo­ja­ma: su­si­dū­rus su Li­vings­to­nu žu­vėd­ra, Je­se­ni­nu, El­ling­to­nu, Brod­skiu ar per­skai­čius pa­tį pir­mą­jį ei­lė­raš­tį „Apo­lo­gi­ja“, vi­sai ne­ky­la no­ro spjau­dy­tis dėl tik­ri­nių daik­ta­var­džių gau­sos ar per­dė­to sie­kio kur­ti in­te­lek­tu­a­li­nį tu­ri­nį. Prie­šin­gai – ne­ju­čio­mis imi ža­vė­tis, kaip san­tū­riai ir kuk­liai pa­ro­do­ma, kad tam tik­ri pa­sau­ly­je pri­pa­žin­ti dė­dės au­to­riui yra ži­no­mi.

Kaip ir dau­gu­ma kū­rė­jų, N. Ci­buls­kas my­li paukš­čius. Pir­mo­ji kny­gos da­lis – vi­so­kiau­sių paukš­čių mo­zai­ka, ku­rio­je plas­no­ja zy­lės, ba­lan­džiai, žu­vėd­ros ir var­nos, o vie­nas ei­lė­raš­tis net va­di­na­si „Die­na, kai ne­su­ti­ko­me paukš­čių“. Iš vi­sų mi­nė­tų paukš­čių po­etą tur­būt la­biau­siai ža­vi ko­var­nis, jis mi­ni­mas ne vie­na­me teks­te ir yra „vien­ti­sas aiš­kiau­sios pa­va­sa­rio nak­ties ly­di­nys“.

Ei­lė­raš­čių lai­kas la­bai pla­tus: ap­ima ir vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus – mo­čiu­tę, vai­kiš­ką kom­bi­ne­zo­ną, mo­kyk­los drau­gus, vai­kys­tės ki­no te­at­rą, – ir da­bar­tį. Jis mis­tiš­kas, lem­tin­gas, ei­lė­raš­čiuo­se daž­nai va­ri­juo­ja­ma lai­ko są­vo­ka: „Ne­tru­kus mes pra­si­ver­si­me iš­tuš­tė­ju­siai / dan­gaus ur­nai, ne­tru­kus pra­si­dės lai­kas.“ Teks­tuo­se žai­džia­ma su lai­ku, jis įgau­na gy­vas­ties: „Su­lanks­tyk ma­no ka­len­do­rių, ja­me / yra tik va­lan­dos, ne­be­ži­nan­čios, / į ku­rią pu­sę slink­ti.“ At­ro­do, kad ei­lė­raš­čių lai­kas yra ne­su­tram­do­mas ir ver­žlus, bet kar­tu jį ga­li­ma pa­gau­ti ir pri­čiup­ti kaip va­gį: „At­si­me­nu ir at­si­me­nu: / na­mai, su­ga­vę lai­ką.“

Mies­tas ir jo per­spek­ty­va at­si­sklei­džia iš įvai­rių pu­sių: vie­nuo­se ei­lė­raš­čiuo­se jau­čia­mas ato­trū­kis nuo mies­to, jis tam­pa sve­ti­mas ir ny­kus („Ne­vie­ti­nis“), o ki­tuo­se mies­tas yra ar­ti­mas ir sa­vas („Už­pil­dy­mai“). „Nu­tri­na­muo­se“ ei­lė­raš­čiuo­se mies­tas pjaus­to­mas rie­kė­mis kaip ba­to­nas, jis frag­men­tuo­ja­mas ir dė­lio­ja­mas iš smul­kių de­ta­lių: dau­ge­ly­je teks­tų pa­si­ro­do vie­nas ar ki­tas mies­to frag­men­tas – val­ka­tau­jan­tis ša­li­gat­vis, sto­gų pe­le­kai, kie­mo ži­bin­tai, iš­spro­gu­sio Žvė­ry­no sto­gai. Dė­lio­jant mies­tą kaip mo­zai­ką, skai­ty­to­jas ra­gi­na­mas žais­ti spė­lio­nių žai­di­mą: ap­ti­kęs me­ta­fo­riš­ką mies­to de­ta­lę, jis ga­li ban­dy­ti įmin­ti jos mįs­lę. Ro­dos, kad už šių ei­lu­čių sle­pia­si Ge­di­mi­no pro­spek­tas, ta­čiau apie ką au­to­rius ra­šė iš tik­rų­jų – sun­ku pa­sa­ky­ti: „Alė­jos me­džių gro­tos per­ve­ria blės­tan­čią švie­są / ir bai­gia­si už dan­gaus var­pi­nės.“

„Nu­tri­na­muo­se“ įžvel­gia­ma sim­pa­ti­ja sau­soms ma­te­ma­ti­nėms są­vo­koms ir kal­bi­nėms de­ta­ly­tėms – mi­ni­mos diag­ra­mos, krei­vės, rai­dės, kab­le­liai ir ki­tos, ro­dos, ne­gy­vos ir ne­po­e­tiš­kos smul­kme­nos, ku­rios tar­si pri­ke­lia­mos iš nu­mi­ru­sių: „Diag­ra­ma šo­ki­nė­ja“, „ne­pri­taš­kuo­ta ne­pri­kab­liuo­ta / jo­kios min­čių sky­ry­bos“, „Tar­tum le­do že­ber­klas bū­tų per­smei­gęs minkš­tą rai­džių ke­kę, / ku­rios nie­kaip ne­be­nu­ry­sim“, „man at­ro­dė kad ir su­dė­tin­gų lyg­čių / ne­ži­no­mie­ji ga­li su­si­pa­žin­ti / be pri­va­lo­mų for­ma­lu­mų“.

Ei­lė­raš­čiuo­se pa­si­kar­to­ja sap­no, slė­py­nių, at­si­svei­ki­ni­mo ir už­si­mir­ši­mo mo­ty­vai, ku­rie pa­tei­si­na kny­gos pa­va­di­ni­mą – kaž­kas trau­kia­ma iš at­min­ties, kaž­kas iš­me­ta­ma. La­bai daž­nai šmės­te­li, o taip ir tu­rė­tų bū­ti, nu­try­ni­mo mo­ty­vas: „Bet kvė­puo­ju to­liau, to­ly­giai. Ir ant la­po / ple­čia­si lau­žas, ku­rį ir­gi nu­trin­siu“, „Pas­ku­ti­nė rai­dė nu­trin­ta, ją me­na / tik pa­svi­ru­si ža­lio spin­du­lio ro­dyk­lė“, „nu­trin­tum ma­no ei­lė­raš­čius“.

Dau­gy­bė šios kny­gos teks­tų at­si­duo­da nos­tal­gi­ja, trau­kia­mi iš mai­šo pri­ge­sin­ti pri­si­mi­ni­mai, bet kal­bė­ji­mo to­nas vi­sur iš­lie­ka ra­mus ir to­ly­gus – jo­kios is­te­ri­jos: „Ne­rei­kia nė mie­go­ti, vis­kas ryš­ku. / Pa­si­trau­kei į ker­tę, kur jau ne­be­pa­sie­kia / švy­tu­rių pirš­tai, kur bai­gias nu­blu­kęs kie­mas“, „Lap­kri­tis. Bal­tas au­to­mo­bi­lis. Ta­ve pa­si­i­ma. / Iš kaž­kur at­kly­du­si te­leg­ra­ma / pra­ne­ša ma­no bū­se­nas.“

Ne vi­si „nu­tri­na­mi“ ei­lė­raš­čiai nuo­šir­dūs ir as­me­niš­ki, ne vi­si gi­mė iš pa­tir­ties. Kai ku­rie yra eks­pe­ri­men­ti­niai pa­fan­ta­za­vi­mai – jais ban­do­ma per­teik­ti sve­ti­mus po­ty­rius: pa­vyz­džiui, „Pur­slai“ pa­sa­ko­ja apie psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nės pa­cien­to pa­tir­tį. Šis ei­lė­raš­tis eks­pe­ri­men­ti­nis dar ir to­dėl, kad, prie­šin­gai nei dau­gu­mo­je, šia­me, be ei­lė­raš­čio sub­jekto, įve­da­mas ir ki­tas bal­sas: „Ši­tie krei­vų pirš­tų bė­gio­ji­mai. Įjung­ta, iš­jung­ta, / ma­tyt, bu­vo din­gu­si elek­tra pas bu­dė­to­ją. / Spy­na už­si­kir­to, ga­liau­siai tu­rė­jo­me lauž­tis.“ As­me­niš­ku­mą nė­ra leng­va de­mas­kuo­ti – jis sun­kiai at­ra­ki­na­mas. Skai­ty­da­mas „Nu­tri­na­mus“ pa­ste­bi, kad dau­gu­ma ei­lė­raš­čių yra at­vi­ri in­ter­pre­ta­ci­jai ir tai, kas iš tik­rų­jų už jų sly­pi, lie­ka in­cog­ni­to. Ei­lė­raš­tis „Žai­džiant“ pa­že­ria daug mis­ti­kos ir ero­ti­kos, o tai ver­čia grieb­tis tam tik­rų in­ter­pre­ta­ci­jų: „Žai­džia­me slė­py­nių su mie­gu. / Jud­rūs, įsi­jau­tę, nu­ogi.“ Ki­ta ver­tus, užuo­mi­nos per­ša min­tį, kad teks­tas kal­ba ne apie įsi­my­lė­jėlių po­rą, o apie ko­vą su mie­gu: „Ku­ris šią nak­tį lai­mė­to­jas? / Slė­py­nės ima pri­min­ti me­džiok­lę / dvie­jų au­kų šuo­lį prieš vie­nin­te­lę kul­ką.“ Vi­si „nu­tri­na­mi“ ei­lė­raš­čiai ne baks­no­ja pirš­tu, o lei­džia at­ra­kin­ti jų pra­smes sa­vu rak­tu.

Pir­mo­ji N. Ci­buls­ko kny­ga pa­si­žy­mi pa­vy­dė­ti­nai tvar­kin­ga struk­tū­ra ir for­ma, jos tu­ri­nys ne­šo­ki­ruo­ja, ne­rė­kia, ne­maiš­tau­ja, ne­lau­žo ka­no­nų, ne­spro­gi­nė­ja kaip ku­ku­rū­zų spra­gė­siai ar fe­jer­ver­kai. „Nu­tri­na­mi“ ei­lė­raš­čiai plau­kia pa­sro­viui, juos ga­li­ma ly­gin­ti su tra­di­ci­niu plau­ki­mu var­ly­te, o ne krau­liu: jie ver­žia­si pir­myn ra­miai, tiks­liai, har­mo­nin­gai, ne­sku­bė­da­mi, ne­si­taš­ky­da­mi pur­slais ir ne­tran­ky­da­mi sku­du­ru per vei­dą tra­di­ci­jai. Čia nė­ra fa­ta­liš­kų eks­pe­ri­men­tų, iš­si­šo­kė­liš­kų ne­švan­ky­bių, po­etiš­kai įvilktos ne­cen­zū­ri­nės lek­si­kos ar drą­sių, akis deng­tis ver­čian­čių iš­pa­žin­čių. Ei­lė­raš­čiai pa­ra­šy­ti kruopš­čiai, pre­ci­ziš­kai ir la­bai at­sar­giai, tar­si pir­mą­kart adant ko­ji­nes ir bai­mi­nan­tis įsi­dur­ti į pirš­tą. Tas, ma­tyt, ir ža­vi.