Li­te­ra­tū­ros sky­riaus re­dak­to­rius

JŪ­RA­TĖ VI­SOC­KAI­TĖ

Dir­bom su Si­gi­tu „Šiau­rės At­ėnų“ re­dak­ci­jo­je dau­giau nei de­šimt me­tų. At­ei­da­vo į dar­bą (Py­li­mo, Mai­ro­nio, Šv. Ig­no­to, Mė­si­nių gat­vė­se) pa­pras­tai kiek­vie­ną pir­ma­die­nį, kad per­skai­ty­tų kas sa­vai­tę spaus­di­na­mo sa­vo le­gen­di­nio die­no­raš­čio ko­rek­tū­rą. Ma­žai ką tai­sė, la­bai re­tai ką iš­brauk­da­vo, sa­ky­da­vo, kad sa­vęs jis ne­cen­zū­ruos, koks yra, koks bu­vo – toks ir ge­rai. Dar kar­tais duo­da­vau jam įver­tin­ti at­siun­čia­mus į re­dak­ci­ją ei­lė­raš­čius. Ži­no­jau, kad ven­gia tos la­vi­nos, pa­žiū­ri į pra­džią ir pa­bai­gą, dau­giau ne­tu­ri kan­try­bės. Juk ta­me srau­te daug gra­fo­ma­ni­jos, daug tie­siog vi­du­ti­nio ly­gio po­ezi­jos. Kar­tais Si­gi­to akis vis dėl­to už­si­deg­da­vo ir nuo po­ros ei­lu­čių, nes ap­tik­da­vo re­tą iš­raiš­ką – ta­da džiaug­da­vo­si. Gar­ses­nių po­etų nau­jos po­ezi­jos be­veik ne­skai­tė, nu­mes­da­vo – čia vis­kas aiš­ku, sa­ky­da­vo, ga­li spaus­din­ti ar­ba ne – gal te­gul šiek tiek pa­gu­li, vė­liau įdė­si… Kai sa­ky­da­vau jam, kad ne­mėgs­tu po­ezi­jos, ne­ga­liu jos ver­tin­ti, esu tik pro­zos mė­gė­ja ir ži­no­vė, jis ne­su­tik­da­vo: ką ten, skai­tyk po­ezi­jos dau­giau ir sa­vai­me per­pra­si, kas yra kas, tu esi lanks­ti. Bet ir jam daug la­biau pa­tik­da­vo „įver­tin­ti“ ko­kį pub­li­cis­ti­nį teks­tą, sa­ky­da­vo: „Duokš, aš mėgs­tu skai­ty­ti.“ Taip, Si­gi­tas bu­vo iš tų re­tų ra­šy­to­jų, ku­rie daug skai­tė – skai­tė vi­są gy­ve­ni­mą.

Iš Sigito Gedos užrašų knygelės

Kaip vie­ni­šas žmo­gus, kaip nuo­lat na­muo­se dir­ban­tis žmo­gus, pa­si­ilg­da­vo ben­dra­vi­mo, ga­lė­jo įsi­trauk­ti į bet ko­kį po­kal­bį, ta­čiau pas­ku­ti­niais me­tais tik tuo at­ve­ju, jei jo ko nors pa­klaus­da­vai. Ne­už­ka­bin­tas, pats ne­pra­dė­da­vo šne­ku­čiuo­tis. Pa­tik­da­vo, jei pa­klaus­da­vau apie ko­kią nors gy­ve­ni­mo, bui­ties smul­kme­ną, nes bu­vo nu­si­bo­dę šne­kėt vien apie aukš­tas ma­te­ri­jas. Sa­ky­da­vau anuo­met: už­duok Ge­dai, pa­vyz­džiui, te­mą „Kė­dė“, ir jis kal­bės taip, kad ne­ga­lė­si at­si­klau­sy­ti. Ži­no­jo, kad ap­lin­ki­niai, se­ni ko­le­gos pri­ven­gia jo karš­tų kal­bų, gin­čų, ku­rių ne­trū­ko anks­tes­niais me­tais, to­dėl su už­ėju­siais į re­dak­ci­ją ap­si­ribo­da­vo man­da­gia kal­ba apie orą ar pan. Ne­mė­go tų, ku­rie lįs­da­vo „be ce­re­mo­ni­jų“, to­kius arba ap­šauk­da­vo, arba nu­si­suk­da­vo. Iš­skir­da­vo li­ki­mo vie­naip ar ki­taip nu­skriaus­tus žmo­nes, drau­ga­vo su vai­kiš­ko bū­do ver­tė­ju Juo­zu Meč­kaus­ku-Meš­ke­la, apie ki­tą links­muo­lį, „vie­no ge­ro fil­mo“ re­ži­sie­rių An­drių Šiu­šą, sa­kė: tu jį sau­gok, to­kių žmo­nių ma­žai.

La­bai mė­go ir su­pra­to gam­tą, ma­tė ją ir iš ar­ti, ir iš to­li. Kiek­vie­nas mies­to paukš­te­lis, žo­ly­nas bu­vo ver­tas iš­skir­ti­nio dė­me­sio. Ir da­bar vi­dur­va­sa­rio kel­kraš­čių kie­tas­tie­bį krū­me­lį ci­ko­ri­ją, ryš­kiai mė­ly­nai žy­din­čią žvaigž­dę, „varg­šų nu­si­dė­jė­lių gė­lę“, pa­ti sau va­di­nu Si­gi­to gė­le, nes ją bu­vo gra­žiai ap­ra­šęs.

Vie­ną sun­kiai pa­mirš­ta­mą sy­kį bu­vom su­si­kir­tę: at­ne­šė duk­ros Ur­šu­lės kiek pa­trum­pin­tą stu­di­jų dar­bą (ji stu­di­ja­vo is­to­ri­ją) ir pa­sa­kė, kad ga­li­ma spaus­din­ti. Žiū­rė­jau ir šiaip, ir taip – ne­ti­ko mū­sų laik­raš­čiui nei pa­gal te­mą, nei pa­gal žan­rą, pa­dė­jau į ša­lį, „ma­ri­na­vau“. Kol ga­lų ga­le jis pa­klau­sė – kaip­gi bus? At­sa­kiau: ne­tin­ka, ne­spaus­din­sim, ir vis­kas. Re­ak­ci­ja bu­vo aud­rin­ga. Kas aš to­kia, kaip drįs­tu… Po to ke­lis mė­ne­sius ne­si­kal­bė­jom, vė­liau stai­ga vėl pra­dė­jom kal­bė­tis apie nie­kus, lyg nie­ko ne­bū­tų įvy­kę, ir tik tuo­met jam kaž­kas „at­si­ri­šo“: vis skam­bi­no, at­si­pra­ši­nė­jo, aiš­ki­no.

La­bai my­lė­jo duk­rą, no­rė­jo, kad ji ras­tų vie­tą gy­ve­ni­me. Sa­kė, kad vy­res­nie­ji du vai­kai yra jo nu­skriaus­ti, kad jau­nas sky­rė jiems ma­žai dė­me­sio. Vi­sai kas ki­ta yra Ur­šu­lė.

Pas­ku­ti­nį kar­tą ma­tė­mės gal sa­vai­tė prieš mir­tį. Gy­ve­nom abu Ant­akal­ny­je, tai su­si­ta­rėm su­si­tik­ti paš­te prie Ši­lo til­to – pa­si­im­siu teks­tą ir jam ne­rei­kės va­žiuo­ti į mies­tą. Ne­kaip at­ro­dė, pa­sa­kė: ži­nai, aš taip gė­di­juo­si kur nors iš­ei­ti… At­sa­kiau kaž­ką sku­bo­tai ir ba­na­liai, kaip ir vi­so to teis­mo me­tu veng­da­ma jo klaiks­tan­čių nuo aiš­ki­ni­mo­si akių: juk ži­not, vis­kas pra­ei­na.

Ma­nau, kad jau nuo ta­da, kai prieš ke­le­tą me­tų mi­rė jo žmo­na Gra­ži­na, vi­sa­da juo ti­kė­ju­si, jam tar­na­vu­si, Si­gi­to ke­lias pa­si­su­ko į nuo­kal­nę. Nes ta­da jis li­ko vie­nas.

Nes mums leng­viau skai­ty­ti mi­ru­sių di­de­lių po­etų ei­les.