JOHAR BUANG. Eilės

Joharas Buangas nuo 1980 m. rašo įvairaus žanro kū­ri­nius, bet Malajų salyne labiau žinomas kaip poetas. Jo kū­ry­ba versta į anglų, kinų ir rusų kalbas.

Metafora

iš tikrųjų nemėgstu tirpiosios kavos

įpilk į kitą puodelį

noriu, kad būtų medaus ant pusryčių stalo

kad apsisaugotume nuo ligų ir įtarimų

brėkštant ustazas* per radiją moko

pačios įtaigiausios sufijų maldos: užtenka man Alacho

patikrinu kaklo veną**, juntu jo artumą

tik per plauką, šimtmečio niekad neužteks

man suprasti Ibn Arabi*** poeziją

pakeliui į sierą.

kodėl

gurkšnojai šio ryto kavos juodumą

iš to permatomo puodelio

nes kava puodelyje tarsi nepralaidi skylė.

Sakei, šis kraštas tylus,

ateik atsiklaupti dvelkiant vėjui

ar jūros pakrantėje

ir gaudyt žuvų triukšmingus prašymus.

___

* Ustazas – islamo religijos mokytojas.
** Perfrazuota Korano citata: Alachas yra arčiau tavęs nei kaklo vena.
*** Ibn al Arabi (1165–1240) – sufijų mokytojas, filosofas ir poetas iš Andalūzijos. Kelių sufizmo traktatų ir poezijos autorius. Žinomas dėl būties vienybės doktrinos.

Mes tik krentame iš dangaus

miegodami vaikštome Paukščių Taku, suspaudę

žėrinčias žvaigždes, stebėdami

šviesos kolonas planetos ašigaliuose

šis kelias veda į „nušvitimą“, sakai,

jis trunka šimtmečius, milijonus metų prieš tai, kai

susitinkam žemėj, prieš tai, kai Dievas sukuria viską šalia Savęs,

„noriu groti fleita, netgi tuose tolimuose kraštuose“,

staiga tau sušnabždu.

Tai, ką matai, yra tik

popieriniai paukščiai

tai, ką matai, yra tik popieriniai paukščiai

skraidantys dangaus sferoje – tačiau kas iš tikrųjų

yra poezija?

erdvėj skraidydami išskleidžiam

žodžių sparnus, kol atvykstam į

ilgesio kraštą

dėkui, Dieve,

kad sukūrei mano širdį

minučių dulkę

vos įžvelgiamą

nes joje

Tu apreiškei Sacharą

jei širdies srities dalelė bus atskirta

šimtai upių patvins

žuvis išvysime skaidriame vandeny

Scena

scena yra tik karstas, o mes prisikėlę

mirusieji durims atidaryti, mes niekad

neregėjome saulės kontūrų. Mes tik slepiamės

po mėnulio atspindžiu. Laimingieji tarp mūsų turi

sparnus ir gali pakilti ten aukštai į tuščią dangų,

nulėmusį mūsų likimą. Ar kas nors iš mūsų nori likti

šioje scenoje, ar slankioti pirmyn atgal iš vienos

scenos į kitą be jokio žemėlapio?

„turite išmokti būti paukščiais“, – ištarė scena

nuleisdama savo juodą uždangą – niekas

nesėdėjo ant jos kėdžių

Iš anglų kalbos vertė Lidija Šimkutė