Iš bytnikų poezijos (3)

BOB KAUFMAN

Bobas Kaufmanas (1925–1986) – legendinis San Fran­sis­ko bytnikas, drauge – bene paslaptingiausias „sudužėlių“ kar­tos rašytojas. Paties teigimu, gimęs daugiavaikėje šei­mo­je Naujajame Orleane (tėvas esą žydų ortodoksas iš­ei­vis iš Vokietijos, motina – juodaodė katalikė iš Martinikos sa­los), paauglystėje pabėgęs iš namų, daug metų su per­trau­ko­mis tarnavęs prekiniame jūrų laivyne, kol 6-ojo deš. ant­ro­je pusėje atsidūręs vakarinėje Amerikos pakrantėje. Kauf­ma­nas, kaip joks kitas bytnikų autorius, labiausiai klio­vė­si sa­kytiniu kūrybiniu žodžiu ir garsėjo spontaniškomis poe­ti­nė­mis improvizacijomis ne tik džiazo klubuose ir ba­ruo­se, bet ir tiesiog gatvėje. Nors 1959 m. su Allenu Ginsbergu ir ki­tais bendraminčiais įsteigė ir leido pusiau oficialų ro­ta­to­riu­mi dau­ginamą ir gatvėse pardavinėjamą žurnalą „Beatitu­de“, ku­riame buvo skelbiama „respektabilių“ leidyklų ne­spaus­di­na­mų poetų kūryba, savo paties literatūriniu pa­li­kimu be­veik ne­sirūpino. Nemaža dalis Kaufmano eilėraščių išliko tik per vi­sišką atsitiktinumą ir jo kūrybos entuziastų (pvz., an­t­rosios žmo­nos) dėka – buvo nurašyti nuo įvai­riausių popiergalių, ser­vetėlių, išmėtytų užrašų, trans­kri­buo­ti iš garso įrašų ir iš­spaus­dinti. Bohemiškasis San Fransisko Šiaurinio pa­plū­di­mio rajono (North Beach) ekscentrikas ir prisiekęs džiazo ger­bėjas (pasakojama, kad savo mažametį sūnų Parkerį, ši­taip pavadintą žymiojo saksofonininko Charlie Parkerio gar­bei, Kaufmanas nešiodavęsis klarneto dėkle), nuolat kon­flik­ta­vęs su policija ir turėjęs problemų dėl narkotikų (ir dėl jų sė­dėjęs kalėjime), išties didelio kritikos ir skaitytojų pri­pa­ži­ni­mo pirmiausia sulaukė Prancūzijoje (ten jo ir Williamo S. Bur­roughso tekstų vertimai 1967 m. viena knyga išleisti leidyklos „L’Her­ne“ garsiojoje tęstinėje „marginalinių“ autorių se­rijoje), kur buvo pakrikštytas „juoduoju Amerikos Rim­baud“. Šiuo metu Bobo Kaufmano alėja San Fransiske yra vie­nas žymesnių turistinių objektų, o balandžio 18-oji – poe­to gim­tadienis – paskelbta Bobo Kaufmano diena.


Baubomunisto manifestas

BAUBOMUNISTAI SU NIEKUO NESIDEDA, NEBENT TIK RANKAS, KOJĄ ANT KOJOS IR PAN.

BAUBOMUNISTAI SPJAUDOSI ANTIPOEZIJA DĖL POETINIŲ PRIEŽASČIŲ IR FĖRIMO.

BAUBOMUNISTAI NEŽIŪRI Į PREZIDENTŲ IR BEDARBIŲ MINISTRŲ PIRMININKŲ NUPIEŠTUS PAVEIKSLUS.

IŠKILUS NACIONALINIAM PAVOJUI BAUBOMUNISTAI – KAIP TIKROVĖS AMERIKIEČIAI – VI­SA­DA PASIRENGĘ UŽ SAVO ŠALĮ MIRTINAI NUSIGER­TI.

BAUBOMUNISTAI NEJAUČIA SKAUSMO, KAD IR KAIP SKAUDU BŪTŲ.

BAUBOMUNISTAI NEVARTOJA ŽODŽIO RETROGRADAS, NEBENT TIK KALBĖDAMIESI SU RET­RO­GRADAIS.

BAUBOMUNISTAI LAIKRAŠČIUS SKAITO TIK TAM, KAD ĮSITIKINTŲ SAVO BAU­BO­MU­NIS­TIŠ­KU­MU.

BAUBOMUNISTAI NIEKADA NESINEŠIOJA DAUGIAU KAIP 50 DOLERIŲ SKOLOS.

BAUBOMUNISTAI TIKI, KAD RELIGINIO FANATIZMO PROBLEMŲ SPRENDIMAS – KATALIKO KAN­DIDATAVIMAS Į PREZIDENTUS, O PROTESTANTO – Į POPIEŽIUS.

BAUBOMUNISTAI NERAŠO DĖL PINIGŲ; JIE RAŠO PAČIUS PINIGUS.

BAUBOMUNISTAI TIKI TIK SAVO SVA­JO­NĖ­MIS, IR TIK IŠSIPILDŽIUSIOMIS.

BAUBOMUNISTŲ VAIKAI TURI BŪTI AUGI­NA­MI BAUBOMUNISTIŠKAI.

POETAI BAUBOMUNISTAI, BŪDAMI TIKRI, KAD NAUJOJI LITERATŪROS FORMA – „PĖD­-SPAUDIZMAS“ IŠVADAVO MENININKUS IŠ AT­GY­VE­NU­SIŲ SUVARŽYMŲ, TOKIŲ KAIP: MOKĖJIMAS SKAI­TY­TI IR RAŠYTI AR TROŠKIMAS BENDRAUTI, TURI BŪ­TI PASIRUOŠĘ SKAITYTI SAVO VEIKALUS DAN­TIS­TŲ KOLEDŽUOSE, BALZAMAVIMO MO­KYK­LO­SE, NESUSITUOKUSIŲ MOTINŲ PRIEGLAUDOSE, SUSITUOKUSIŲ MOTINŲ PRIEGLAUDOSE, BEPROTNAMIUOSE, VAIKŲ DARŽELIUOSE, USO* VAL­GYKLOSE IR APYGARDŲ KALĖJIMUOSE. BAUBO­MUNISTAI NIEKADA NESILEIDŽIA Į KOMPRO­MI­SUS SU SAVO ATMETIMO FILOSOFIJA.

BAUBOMUNISTAI ATMETA VISKĄ, IŠSKYRUS SNIE­GO ŽMOGŲ.**

[1959]

_____

* USO (United Service Organizations) – savanoriškais pagrindais veikianti jungtinė nevyriausybinė ne pelno organizacija (įkurta 1941 m.), kurios centrų pagrindinis tikslas – kelti ir palaikyti amerikiečių kariškių, jų artimųjų ir apskritai visos tautos dvasią (čia ir toliau – vert. past.).
** Išgalvotas angliškas šio „atsišaukimo“ „herojaus“ pavadinimas – abomunist, – kaip nesunku nuspėti, sudarytas iš žodžių abominable ir communist. Pirmasis dėmuo yra aiški aliuzija į mitinį ar legendinį Himalajų kalnų „gyventoją“ – sniego žmogų, kuris per nesusipratimą (vertimo iš vietinių kalniečių kalbų riktą) angliškai vadinamas ne tik yeti, bet ir Abominable Snowman. Verčiant perteikti abominable reikšmę – „šlykštus“, „pasibaisėtinas“ – pasirinkta lietuviška šaknis, kuri siejasi tiek su „baubu“, tiek su „baubimu“. Baubomunistas įkūnija 6-ojo deš. realijas – milžinišką susidomėjimą sniego žmogumi (po pasaulinę sensaciją sukėlusių naujų „įrodymų“ apie šios mįslingosios būtybės egzistavimą) ir makartizmo epochos antikomunistinę paranoją Amerikoje. Fonetiškai reikšmingas ir Kaufmano pseudonimas – Bomkauf, kuriuo jis pasirašė tiek „Baubomunisto manifestą“, tiek įvairius jo tęsinius, priedus, komentarus ir pan. Visi šie tekstai pirmiausia pasirodė žurnale „Beatitude“.


Šventvagiškos misijos

Aš noriu būti palaidotas nežinomam mėnulio krateryje.

Noriu visose žvaigždėse įrengti miniatiūrinius golfo lau­kus.

Noriu įrodyti, kad Atlantida buvo urvinių žmonių ku­ror­tas.

Noriu įrodyti, kad Los Andželas yra aukštesniųjų būtybių iš humoristinės planetos mums iškrėstas pokštas.

Noriu demaskuoti Dangų – prašmatnią sanatoriją, prigrūstą turtingų psichopatų, manančių, kad moka skraidyti.

Noriu parodyti, kad Biblija buvo spausdinama dalimis vaikiškame romėnų žurnale.

Noriu įrodyti, kad saulė gimė tada, kai Dievas užmigo su smilkstančia cigarete, nusivaręs po sunkios teisėjavimo nakties.

Aš noriu kartą ir visiems laikams įrodyti, kad nesu pamišėlis.

[1959]


Mūšio raportas

Tūkstantis saksofonų prasiskverbia į miestą,
Kiekvienas su žmogumi viduj,
Pasislėpę įprastuose lagaminuose
Su žymomis NEŠTI ATSARGIAI.

Trimitų flotilė meta savo kablius –
Per vamzdžio ilgį.

Dešimt trombonų bangų artėja link miesto,
Naudodamosi melsva
Neoklasikinių vėlyvo rudens debesų priedanga.

Penki šimtai bosininkų, visi nenustygusio ūgio,
Kiek įkabindami spaudžia prie kontraboso.

Šimtas būgnininkų, kiekvienas – su lazdelėmis rankose,
Tylus įstumiamų pianinų grumėjimas.

Slaptasis agentas, niekuo dėtas pašalietis,
Meta popierėlį į raudų dėžę.

Penki karvedžiai, susispietę galerijoj,
Derina planus.

Pagaliau – sutartas ženklas:
Prie instrumentų, prie instrumentų.

Ataka: Džiazo trenksmas.

Miestas krenta.

[1959]


Laivai visi, niekados neišplaukę
Kingstonais taip ir neužvertais
Tie, nugramzdintieji dokuose…
Šiandieną aš prikeliu juos
Didžiulius ir trumpalaikius
Ir paleidžiu juos plaukt
Amžinai.

Gėlės visos, kurių neauginai…
kurias norėjai auginti
Tos, į purvą suartosios
dar po žeme…
Šiandieną aš prikeliu jas
Ir leidžiu augint
Amžinai.

Karai ir paliaubos visos
Suktiniu praskrieję visus šiuos metus…
Per tris vėliavos nušluotas dienas
Atmetė reikšmę Dievo…

Mano kūnas, kadais grožio apvilktas
Dabar – išdavystės muziejus.
Šį dalyką prisimenu dėl palytėjimo
Šį dalyką prisimenu bučinio laukdamas…
Šiandieną aš prikeliu jį
Ir leidžiu gyvent amžinai.

Aš iškvepiu kvapą gniaužiantį myliu
Ir išjudinu tave
Amžiams.

Nuimk nuo Mozės rankos gyvatę…
Ir vieną dieną žydų karalienė šoks
Keliaudama gatve su šunimis
Ir bus žydas kiekvienas
Jos mylimasis.*


[1973]

_____

* Šį eilėraštį Kaufmanas viename iš San Fransisko klubų pa­deklamavo 1973 m., pasibaigus Vietnamo karui, šitaip nu­traukdamas daugiau nei dešimtmetį trukusią tylą, kai, sukrėstas JAV prezidento Johno F. Kennedy nužudymo, davė budistinį tylos įžadą ir ilgam pasitraukė iš literatūrinio ir apskritai viešojo gyvenimo (antrą kartą literatūrinę sceną Kaufmanas netikėtai paliko 1978 m.). Pažymėtina, jog tik visai neseniai apsižiūrėta, kad „Laivai visi, niekados neišplaukę…“ iš tiesų yra kanadiečių bardo ir rašytojo Leonardo Coheno eilėraščio „The Flowers That I Left in the Ground“ (1961) pagrindinių motyvų variacija, savotiškas „remiksas“. Šis faktas tik patvirtina Kaufmano kaip sakytinės poezijos „džiazmeno“, laisvai (galbūt net ir nesąmoningai) improvizuodavusio ir kitų autorių tekstais, reputaciją ir paaiškina jo nenorą užrašinėti savo spontaniškosios kūrybos, nors ji vis tiek būdavo slapta fiksuojama ir spausdinama, žinant atsainų poeto požiūrį į tekstų leidybą.


PHILIP LAMANTIA

Philipas Lamantia (Filipas Lamantija, 1927–2005) byt­ni­kų kartos kontekste visų pirma prisimenamas dėl da­ly­va­vi­mo garsiajame poezijos vakare „6 galerijoje“ 1955 m., kur, tie­sa, skaitė ne savo, bet Meksikoje neaiškiomis ap­lin­ky­bė­mis mirusio (kaip spėjama, nuo pejotlio perdozavimo) bi­čiu­lio poeto Johno Hoffmano (1928–1952) eilėraščius. San Fran­siske gimęs siciliečių imigrantų sūnus, 16 metų iš­mes­tas iš vidurinės mokyklos už „nusikalstamą mąstyseną“, II pa­saulinio karo metais Niujorke bendravo su siurrealizmo tė­vu André Bretonu, į Jungtines Valstijas pabėgusiu nuo Pran­cūzijos vyriausybės persekiojimo, bendradarbiavo lei­džiant įtakingą avangardiniam ir eksperimentiniam menui skir­tą žurnalą „View“. 1946 m. išleisto debiutinio eilių rinkinio są­monės srauto stilistika, kaip teigiama, yra padariusi ne­ma­žą įtaką Ginsbergo poetinio braižo formavimuisi. Vizijų po­būdžio grėslus, chaotiškas ir nepažinus Lamantios siur­rea­listinės poezijos pasaulis vėliau, 6-ojo deš. pabaigoje poe­tui „atsivertus“ į katalikybę, įgijo ekstaziškų patyrimų liu­di­jamos, tik išrinktiesiems pagaunamos tobulos dieviškos tvar­kos ir tikslingumo pavidalą.


Žmogui skauda
dešimt skaidrių rutuliukų daužo orą
krisdami pro langą
ant kurio žmogaus antrininkas ištempia oro suregztą tinklą
tiems dešimčiai skaidrių rutuliukų sugauti

Žmogus yra kambarys
kuriame nelaboji ranka užsuka nematomų
nepažįstamo antrininko durų bumbulą

Žmogui skauda
bambos kabliui įkliuvus akmenų skaldykloje
kur pasirinko nusileisti dešimt skaidrių rutuliukų
IR kur nelaboji ranka drebutiniam ore gremžia LANGĄ
žmogaus šešėlio uodegai priverti

Dešimt skaidrių rutuliukų atsimuša į nematomą
nepažįstamo antrininko tinklą
Žmogus yra netikras langas
pro kurį jo antrininkas žengia į tiesą
krentančią dešimčia skaidrių rutuliukų
nelabosios rankos išsviestų į orą
Žmogui skauda
dešimt skaidrių smeigenų, į duris suvarytų

[1952]

Talismanas

Tiktai tiems kurie myli aušra regisi kiaurą dieną
ir virpantis šviesratis vandenyno pragarmėje
deimanto išsuktas
visa kas tvirta nepastovu
o liepsnelių duženos lekia nejudėdamos iš vietos

Aš pagaunu save rūkantį savęs paties dulkes
pabertas į žarą
kur gimėm iš nematomų vaikų įsčių
kad net ir didmiesčių kepenys
galėtų išvirsti manuoju kvatojančios tulžies amuletu

Ištirpdytas meilės šešėlių
jungiu į viena meilę ugnies dantimis
kol visos akiai pateikiamos
pasaulio konfigūracijos ant mano liežuvio galiuko
tampa tobulu nepasotinamo alkio penu

Šiandieną auštant buvo regėti mėnulis
kad atspindėtų ak moterie kita tu pusė mano
kūgiškos krūtys brangakmeniai oro
trikampės   šlaunys   jauslūs   leopardai   girioje   kur
lauki

[1970]

DIANE DI PRIMA

Diane di Prima (Dajen di Prima, g. 1934) – viena iš ne­dau­gelio plačiau išgarsėjusių su bytnikų karta siejamų kū­rė­jų moterų. Jos tekstai neretai laikomi savotišku tiltu tarp byt­ni­kų ir hipių judėjimo bei pasaulėžiūros. 7-ajame deš. di Pri­ma kartu su Amerikos juodaodžių išsilaisvinimo ruporu ra­šy­to­ju LeRoi Jonesu (vėliau jis pasivadino Amiri Baraka) įs­tei­gė ir redagavo mėnesinį bytnikų literatūros žurnalą „The Floa­ting Bear“, įkūrė porą leidyklų jaunų poetų knygoms leis­ti, o nuo 1974 m. kartu su kitais bytnikų rašytojais dėstė kū­rybinį rašymą Jacko Kerouaco atsietosios poetikos mo­kyk­loje (Jack Kerouac School of Dissembodied Poetics), vei­kiančioje tibetietiškojo budizmo mokytojo Chögyamo Trung­pos Rinpochės įkurtame privačiame ne pelno sie­kian­čia­me lais­vų­jų menų Naropos universitete (Kolorado vals­ti­jo­je). Bruk­li­ne gimusi italų imigrantų duktė, 7-ojo deš. pa­bai­go­je ap­sis­to­jusi San Fransiske, yra penkių vaikų motina, jau­nystėje ra­ga­vusi ir įvairių komunų gyvenimo (be kita ko, ku­rį laiką gy­ve­no ir psichodelinių narkotikų propaguotojo Timothy Leary gar­siojoje stovykloje Milbruke, kur buvo eks­pe­rimentuojama su LSD). Debiutavusi eilių rinkiniu 1958 m., šiuo metu di Pri­ma – daugiau nei 4 dešimčių knygų autorė. Anar­chistinio maiš­to ir utopinių vizijų „Revoliuciniai laiškai“ yra bene gar­siau­sias poetės veikalas. Iš pradžių platinti kaip po­grindiniai „at­sišaukimai“, skaityti gatvėse iš atvirų furgonų ir kont­r­kul­tū­rininkų susibūrimuose, „Revoliuciniai laiškai“ kny­gos pa­vi­da­lu išleisti 1971 m. ir vėliau sulaukė ne vieno lei­dimo, nuo­lat papildomi naujais laiškais-eilėraščiais.


Iš „Revoliucinių laiškų“

Skiriama Bobui Dylanui

Revoliucinis laiškas # 1

Ką tik suvokiau, kad tos statomos sumos – tai aš pati
neturiu jokių
užstatų, ką atiduot ar įkeist, kaip tik savo gyvenimą
mano dvasia išdalyta, išsmulkinta, paskleista ant
ruletės stalo, bandau atlošti kiek išgaliu
nieko kitko nepakiši maître de jeu panosėn
nieko neišbruksi pro langą, nėra baltos vėliavos
šis kūnas – viskas, ką turiu pasiūlyti, žaisti
šita betarpiška galva, ką ji sumes, mano ėjimas
slystant šita go* lenta, žengiant kaip visados
(šitaip viliamės) tarp eilučių
___

* Go – prieš 2,5 tūkst. metų Kinijoje atsiradęs ir iki šiol Tolimuosiuose Rytuose itin populiarus strateginis stalo žaidimas.


Revoliucinis laiškas # 4

Palikti sau, žmonės
užsiaugina plaukus.
Palikti sau, jie
nusiauna batus.
Palikti sau, žmonės mylisi
miega ramiai
dalijasi antklodėm, žole & vaikais
jie nebūna tingūs ar įsibaiminę
jie sėja sėklą, šypsos, jie
kalbasi. Žodis
išsiskleidžia savo esybe: meiliai lyti
smegenis, ausį.

Mes grįžtame su jūra, bangomis
grįžtame išvien su lapais, nesuskaitomi
kaip žolės, švelnūs, atkaklūs, mes prisimenam
kelią,
mūsų mažieji trepsena basi po visatos miestus.

Revoliucinis laiškas # 21

Ar gali tau
priklausyti žemė, ar gali
priklausyti namas, priklausyti
teisė į kito darbą (ištekliai, gamyklos
ar pinigai, skolinami už procentus)
o kaip su
jų duodamu pelnu, prieaugiu, su mašinomis
lėktuvais, mėtančiais bombas, ar gali tau
priklausyti nekilnojamas turtas, kad kiti
mokėtų tau nuomą, kieno
nuosavybė bus vis labiau retėjantis oras?
indėnai sako, kad žmogui
dera turėt ne daugiau, nei gali panešt
jo arklys.

Revoliucinis laiškas # 29

saugokis tų
kurie sako, kad mes žavūs pražuvėliai
kurie laukia, kada bus nubausti už ilgus plaukus
kurie verkšlena pajūriuos dėl mūsų atskirties

mes nesame vieniši: visose kalvose turime brolių
turime sesių džiunglėse ir ozarko plynaukštėje
mes netgi turime brolių speiguotoje tundroj
jie sėdi prie laužų, jie dainuoja, susikibę už rankų
jie dauginas: jie pareikalaus grąžinti žemę

niekur negalime nukakti, bet jie mūsų laukia
nėra tremties vietų, kur mūsų nepriimtų kaip sugrįžėlių namo
labas rytas, broli, leisk man triūsti drauge su tavim
labas rytas, sese, leisk man
kautis vienoje gretoje“

Revoliucinis laiškas # 36

kas tie mes, kas tie
jie šiame reikale, mes
ar jie žudė indėnus, ne aš
mano žmonės, atgabenti čionai, pigi darbo jėga
eksploatuoti žemyną, mes
ar jie eksploatavo? ar tu
pripažįsti bendrininkavimą, pavyzdžiui, „mes
turime nešdintis lauk iš Vietnamo, mes turime liautis
nuodyti vandenį ir t. t.“ pažvelk atidžiau, žvilgtelk dar kartą
atsiskirk, paskelbk nepriklausomybę, neprisiimk
kaltės, kurią jie nori suversti ir mums
ŽMOGUS YRA TYRAS, GRAŽUS, gimęs
tobulai palaimai, kurios jie pavydi, tamsūs darbai
akina širdis, todėl jiems
gyvenimas yra kančia. pareikšk aiškiai.


Iš: Bob Kaufman, „Solitudes Crowded with Loneliness“, New Directions Publishing, 1965;
The New American Poetry“, University of California Press, 1999;
Diane di Prima „Revolutionary Letters“, San Francisco: Last Gasp, 2007;
www.poemhunter.com

Vertė Andrius Patiomkinas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.