Apie sąvokų išgryninimą

RO­MU­AL­DAS OZO­LAS

Jei­gu su­tik­si­me, kad žo­džiai ne­ta­pa­tūs daik­tams, o gy­ve­ni­mas – te­ori­joms ir ide­o­lo­gi­joms, tai, ma­tyt, tra­ge­di­ja ne­lai­ky­si­me ir fak­to, kad kiek­vie­nos epo­chos žmo­nės sa­vo gy­ve­ni­mui api­bū­din­ti su­si­ku­ria sa­vo žo­dy­ną – ir bui­ties žo­džius, ir aukš­tuo­sius dva­sios sluoks­nius reiš­kian­čias są­vo­kas. Bė­da bū­tų ne­bent ne­su­ge­bė­ji­mas įžvelg­ti, kad gy­ve­ni­mo upė se­niai pa­su­ko nau­ja kryp­tim, o kil­nūs aka­de­mi­kai, nar­sūs po­li­ti­kai ir juos mėg­džio­jan­tys skait­me­ni­niai ir po­pie­ri­niai raš­ti­nin­kai į vie­šą­ją erd­vę lei­džia to­kius kal­bų mil­tus, kad jie kaip mig­la ar dul­kių gū­siai tik truk­do su­sio­rien­tuo­ti si­tu­a­ci­jo­je.

Apie kal­bos mu­tan­tuo­se ban­do­mą už­du­sin­ti tau­tos są­mo­nę straips­ny­je „Ak­so­mi­nis“ ge­no­ci­das, „ak­so­mi­nės“ re­vo­liu­ci­jos ir „ne­skaid­rūs“ rin­ki­mai“ („Š. A.“, 2012.XI.30) pra­bi­lęs An­drius Mar­tin­kus ver­tas ne­abe­jo­ti­nos pa­gar­bos už šian­die­ni­nės mū­sų vie­šo­sios kal­bė­se­nos hib­ri­diš­ku­mo kon­sta­ta­vi­mą ir pa­grin­di­nių po­li­ti­nių jė­gų hib­ri­di­zuo­tos veik­se­nos api­bū­di­ni­mą.

Ne dėl to, kad au­to­riui dis­kre­tiš­kai pra­ei­nant šo­nu esu pa­mi­nė­tas kaip nau­jų šią die­ną už­tam­si­nan­čių są­vo­kų kū­rė­jas, o to­dėl, kad iš tie­sų esu ge­ro­kai pa­skre­be­nęs mū­sų šian­die­ni­nį są­vo­ky­ną, nu­ta­riau pra­tęs­ti A. Mar­tin­kaus min­ti­ji­mą, kar­tu pa­ra­gin­da­mas pri­si­dė­ti vi­sus, kam bent kiek rū­pi pro­to iš­sau­go­ji­mas ir adek­va­ti tau­tos orien­ta­ci­ja da­bar­ty­je.

Daug kas dar pri­si­me­na 1988–1992 me­tais ir vė­liau mū­sų vie­šo­sio­se kal­bo­se siau­tė­ju­sią įvar­di­ji­mo ma­ni­ją. Užuot pa­pras­tai pa­sa­kę „aš tai pa­va­din­čiau“, sa­kėm „aš tai įvar­dy­čiau“, vie­toj „ne­ži­nau, kaip tai pa­va­din­ti“ – „ne­ži­nau, kaip tai įvar­dy­ti“, „tai rei­kia įvar­dy­ti“ ir pan. Da­bar žo­dis „įvar­dy­ti“ vie­šą­ja erd­ve pra­skrie­ja kaip anų die­nų at­plai­ša, kaip ap­gai­lė­ti­nas anach­ro­niz­mas. O ta­da jis bu­vo ne tik są­vo­ka, bet ir rim­tų kal­bos kei­ti­mo ir ki­ti­mo dar­bų api­bū­di­ni­mas: iš ta­ry­bi­nio gy­ve­ni­mo iš­ei­nan­ti tau­ta pri­va­lė­jo iš­ei­ti ir iš ta­ry­bi­nės ter­mi­ni­jos. Iš­si­va­da­vi­mas lei­do­si ant mū­sų kaip vi­siš­kai nau­ja lais­vės tik­ro­vė, ne vie­nu at­ve­ju be­žo­dė, tad ir be­ža­dė. O kal­bė­ti rei­kė­jo. Tai tu­rė­jo bū­ti ne šiaip ling­vis­ti­nės ope­ra­ci­jos, o kar­tais su­dė­tin­gų ir skaus­min­gų pro­ce­sų įvar­di­ji­mai, daž­nai tik su juos iš­reiš­kian­čiu pa­va­di­ni­mu įgy­jan­tys ki­ti­mo pa­grei­tį. Kad ir si­tu­a­ci­ja su Są­jū­džio pa­va­di­ni­mu: taip, jis bu­vo su­kur­tas ant Tau­ro kal­no bū­si­mo­sios Ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rių, pas­kui „to­bu­lin­tas“ iš­me­tant žo­dį per­si­tvar­ky­mo, o iš tie­sų pa­žy­mint vi­sai nau­ją tik­ro­vę, ling­vis­tiš­kai žy­mė­ju­sią ne­be ju­dė­ji­mo, o or­ga­ni­za­ci­jos gi­mi­mą, re­a­ly­bės po­žiū­riu – vi­suo­me­nės skal­dy­mo­si ir skal­dy­mo prie­mo­nę. Ta­čiau sa­vo gi­mi­mo mo­men­tu pa­va­di­ni­mas Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­dis (LPS), su­trum­pin­tai – Są­jū­dis, bu­vo ab­so­liu­čiai ta­pa­tus tik­ro­vei ir – be vi­so ki­to – au­ten­tiš­kas, ne­pa­na­šus į Es­ti­jos liau­dies fron­tą, Lat­vi­jos tau­tos fron­tą nei į jo­kį ki­tą pa­va­di­ni­mą ir juo žy­mi­mą pa­sau­lio tik­ro­vę.

Kas bu­vo ta ano me­to tik­ro­vė, klau­sia A. Mar­tin­kus ir, ver­tin­da­mas kla­si­ki­nio są­vo­ky­no po­žiū­riu, pri­ski­ria ne re­vo­liu­ci­jų, o na­cio­na­li­nių iš­si­va­duo­ja­mų­jų ju­dė­ji­mų ka­te­go­ri­jai. Vi­siš­kai pri­tar­čiau. Tik pri­dur­čiau, kad ga­li­my­bę pra­dė­ti re­vo­liu­ci­ją tu­rė­jom tris kar­tus: pir­mą­syk – jei­gu Są­jū­dis bū­tų bu­vęs įkur­tas bir­že­lio 2 die­ną Ver­kių rū­muo­se, ant­rą­syk – jeigu bir­že­lio 3 die­ną Moks­lų aka­de­mi­jos sa­lė­je val­džios pa­skir­tam „su­si­ti­ki­mo su vi­suo­me­ne“ pre­zi­diu­mui blo­kuo­jant na­tū­ra­lią įvy­kių ei­gą bū­tu­me iš­ėję į Kal­nų par­ką ir ten įkū­rę sa­va­veiks­miš­ką prieš val­džią nu­si­tei­ku­sių žmo­nių bū­rį, tre­či­ą­syk – jeigu 1989 me­tais Ne­pri­klau­so­my­bę bū­tu­me pa­skel­bę Są­jū­džio Sei­mo de­kla­ra­ci­ja – to­kios idė­jos bū­ta.

Ta­čiau vi­sa tai pri­klau­so jau „kas bū­tų, jei­gu bū­tų“ ka­te­go­ri­jai, o tai, kaip ži­no­ma, is­to­ri­jos pa­lau­kės. Ne­bu­vo. Bu­vo ko­la­bo­ra­vi­mo nau­jo­mis są­ly­go­mis tą­sa, ku­ri bai­gė­si val­džios pe­rė­mi­mu pa­gal oku­pa­ci­nės tei­sės nu­sta­ty­tą tvar­ką, griež­tai pai­sant ir pa­sau­li­nių, ir „są­jun­gi­nių“, ir „res­pub­li­ki­nių“ per­var­di­ji­mą le­ga­li­zuo­jan­čių pro­ce­dū­rų.

Ar į val­džią ki­tus at­ve­dęs Są­jū­dis šian­dien skam­ba pa­kan­ka­mai, anot au­to­riaus, „iš­di­džiai, kil­niai ir gar­bin­gai“? Iki val­džios Są­jū­dis tik­rai ga­li bū­ti ši­taip api­bū­di­na­mas. Nes iki val­džios pa­ė­mi­mo jis bu­vo ne tik ir ne tiek or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vy­bė, ku­rio­je bū­ta ir slap­tų, ir at­vi­rų re­ži­mo ben­dra­dar­bių, kiek vals­ty­bėn ky­lan­čios tau­tos ini­cia­ty­vų vi­su­ma, „Są­jū­džio ei­li­niai“ ir jiems pri­ta­rian­čio­ji ap­lin­ka. Ta­čiau val­džio­je Są­jū­dis nei iš­di­dus, nei kil­nus, nei gar­bin­gas. Tai ne tik dėl to, kad su val­džia at­si­ra­do ga­li­my­bė vie­nam ne­pai­sy­ti ki­tų, bet ir dėl to, kad ra­do­si vis dau­giau to­kio vie­no trokš­tan­čių. To­dėl ne su re­vo­liu­ci­jo­je ne­iš­ven­gia­mu „ki­tos pu­sės“ su­nai­ki­ni­mu, o su abie­jų pu­sių kon­for­miz­mu aš sie­čiau tą iš­si­va­da­vi­mo spe­ci­fi­ką, ku­ri bū­tent dėl kon­for­miz­mo ir va­di­na­ma mu­tan­tiš­ku var­du – „dai­nuo­jan­čia re­vo­liu­ci­ja“. Po tuo var­du įvy­ku­sių gy­ve­ni­mo mu­ta­ci­jų dė­ka šian­dien mes ne­be­ga­lim iš­si­vers­ti be žo­džių mu­tan­tų, hib­ri­dų, sko­li­nių, žar­go­niz­mų, nes tik­ro­vės tik­ra­sis var­das šian­dien skam­bė­tų kaip kvie­ti­mas re­vo­liu­ci­jon, kuri ne­įvy­ko ta­da, ta­čiau ku­ri bel­džia­si į du­ris šian­dien.

Žmo­gaus pa­skir­tis yra gy­ven­ti. Gy­ve­nan­čio­jo pa­skir­tis yra gy­ven­ti tei­sin­gai. Nė­ra ab­so­liu­čių tie­sų, bet yra vi­suo­ti­nės tie­sos, ku­rios kon­kre­čiai sklei­džia­si kaip re­li­gi­nės ir tau­ti­nės tie­sos. Ir tai pa­sau­lis dar per­ne­lyg gra­žiai įvai­rus. Štai ko­dėl vi­sa­da bus „pa­sau­lio už­ka­riau­to­jų“, „gel­bė­to­jų“ ir „pa­sau­lio pi­lie­čių“, no­rin­čių vis­ką su­vien­ma­tin­ti. Jie ne­iš­ven­gia­mai su­si­du­ria su re­li­gi­jų go­bia­mo­mis tau­ti­nių kul­tū­rų ben­druo­me­nė­mis, siek­da­mi jas „pa­to­bu­lin­ti“ pa­gal sa­vo su­pra­ti­mą ir va­lią. Bū­na, kad ne­pa­vyks­ta tam pa­si­prie­šin­ti. Kaip iš­si­va­duo­ti iš jų pri­mes­tų vien­ma­čio gy­ve­ni­mo įpro­čių, pa­pro­čių, mąs­ty­mo, ide­a­lų? Tik įvei­kiant tai ben­dro­mis pa­stan­go­mis. O jei­gu da­liai vi­suo­me­nės tai ne­pri­im­ti­na?

To­dėl re­vo­liu­ci­jos yra ne­iš­ven­gia­mos: vi­suo­me­nė da­lį sa­vęs tu­ri at­skir­ti nuo tei­sin­ges­nę iš­ei­tį sa­vo vi­su­mai ma­tan­čių­jų ir tą da­lį vie­nu ar ki­tu bū­du nu­ša­lin­ti. Kar­tais – ir lie­jant krau­ją. Bet kiek re­vo­liu­ci­jų įvy­ko be kru­vi­nų mū­šių – ir tech­ni­kos, ir moks­lo, ir skait­me­ni­nė, ir sek­su­a­li­nė! Kad ir per­ver­smo ke­liu pa­su­kęs, Są­jū­dis tu­rė­jo ga­li­my­bę sa­vo ke­lią baig­ti re­vo­liu­cin­gai, bet ne kru­vi­nai – įvyk­dy­ti liust­ra­ci­ją. Nes­gi bū­ta ir pa­kan­ka­mai aiš­kaus kri­te­ri­jaus: ko­la­bo­ran­tas yra tas, ku­ris pri­klau­sė ko­mu­nis­tų par­ti­jai ir dir­bo oku­pa­ci­nės val­džios struk­tū­ro­se. Tai ne­bu­vo pa­da­ry­ta. Sa­ko­ma: liust­ra­ci­ja bu­vo suž­lug­dy­ta. Sa­kau: ji pa­pras­čiau­siai suž­lu­go, nes ja ne­bu­vo su­in­te­re­suo­ti ne tik val­džią pra­ra­du­sie­ji, bet ir val­džią pe­rė­mu­sie­ji – ir jų gre­tas per­ne­lyg stip­riai lai­kė pri­klau­so­my­bių pra­ei­čiai uo­de­gos.

Ar ga­lė­jo įvyk­ti re­vo­liu­ci­ja mu­tan­tų mąs­ty­me ir žo­dy­ne? Ban­dy­ta, bet ir­gi žlug­ta: ir šian­dien ne­aiš­ku, kas yra Lie­tu­vai 1940–1990 me­tai – oku­pa­ci­ja ar kaž­koks so­viet­me­tis; ne­pa­liau­ja gin­čai, kas – ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų is­to­ri­nis epi­zo­das ar žyd­šau­dys­tės už­dan­ga­las – yra 1941 me­tų bir­že­lio su­ki­li­mą or­ga­ni­za­vu­si Lie­tu­vos Lai­ki­no­ji Vy­riau­sy­bė; ir pan. Iš čia, iš neap­si­spren­di­mo prin­ci­pi­niais klau­si­mais, kaip trak­tuo­ti pra­ei­tį, ky­la pai­nia­va ir kal­bo­je, be­si­reiš­kian­ti mu­tan­ti­nių žo­džių ir są­vo­kų ga­my­ba: dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja, so­viet­me­tis, žyd­šau­džiai, žemg­ro­biai, pri­chva­ti­za­ci­ja ir pan. Net par­la­men­tas per­var­dy­tas du kar­tus – iš LTSR Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos į LR Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą, pa­ga­liau dar ir į At­ku­ria­mą­jį Sei­mą. Eu­ro­pos Ben­dri­jos virs­mas Eu­ro­pos Są­jun­ga ir Lie­tu­vos sto­ji­mas jon bei „in­teg­ra­vi­ma­sis“ į ES ju­ris­dik­ci­ją bei ju­ri­di­ką pa­gim­dė nau­ją žo­džių mu­tan­tų ir im­plan­tų ant­plū­dį, pra­si­dė­ju­sį mū­sų tei­sės harmonizavi­mu su ES tei­se ir įsi­bė­gė­ju­sį su as­mens kvie­ti­mu bū­ti eu­ro­pie­čiu. Tas sin­kre­tiz­mų, tar­pais ir pa­pras­čiau­sių be­pras­my­bių srau­tas ne tik ne­sen­ka – jis srau­nė­ja.

Da­bar, kai jau pa­tys ES va­do­vai yra pri­vers­ti pri­pa­žin­ti ku­rią Eu­ro­pos im­pe­ri­ją pra­de­dant ES pre­zi­den­to, už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro ins­ti­tu­ci­jų įkū­ri­mu, ben­dros fis­ka­li­nės ir mo­ne­ta­ri­nės draus­mės nu­sta­ty­mu, mig­ra­ci­jos ska­ti­ni­mu, bai­giant Ka­ro­lio Di­džio­jo or­di­no tei­ki­mu la­biau­siai Eu­ro­pai nu­si­pel­niu­siesiems, vi­sa tai te­be­va­di­nant tau­tų Eu­ro­pos kū­ri­mu, kal­bos už­dum­bli­ni­mas yra ne tik ne­iš­ven­gia­mas, jis tie­siog bū­ti­nas. Bū­ti­nas ir tiems, ku­rie po kal­bos pu­vė­siais no­ri ir to­liau vyk­dy­ti tau­tų pa­ver­gi­mą im­pe­ri­jon, ir tiems, ku­rie no­ri į vie­šu­mą pra­lįs­ti pro li­be­ra­li­nės de­mok­ra­ti­jos cen­zū­rą ir apie tai, kas de­da­si, pra­bil­ti tie­są bent jau pri­me­nan­čiais žo­džiais, to­kiais kaip ak­so­mi­nė re­vo­liu­ci­ja, ak­so­mi­nis ge­no­ci­das, ne­skaid­rūs rin­ki­mai ar pan.

Ta­čiau at­ei­na me­tas, kai net­gi toks tik­ro­vės įžo­di­ni­mo bū­das da­ro­si ne­be­pri­im­ti­nas. A. Mar­tin­kaus straips­nį su­pran­tu kaip ap­si­spren­di­mui aki­nan­tį kal­bė­ji­mą. Ir kuo aiš­kiau ir skau­džiau šis ap­si­spren­di­mas ne­be­tilps į „vie­šo­jo dis­kur­so“ erd­vę, tuo įsak­miau jis pa­rei­ka­laus su­kur­ti „ki­to dis­kur­so“ erd­vę, už­im­ti ją, at­ko­vo­ti sau kaip ki­tos kal­bos ga­li­my­bę, kaip tik­ros kal­bos erd­vę, ku­ri to­ly­džio pra­si­ve­ria, dvelk­te­lia tik­ro­ve, ta­čiau dar uo­liau ban­do­ma už­klo­ti ėji­mo nau­jo­jon im­pe­ri­jon triukš­mo ir įnir­šio.

Mes sto­vim ties bū­ti­ny­be iš­gry­nin­ti iš­si­va­da­vi­mo virs­mų pra­džią ir šį­kart ap­si­va­ly­mą atvesti iki ga­lo. Ne­kar­to­jant iš su­si­tai­ky­mo, pri­si­tai­ky­mo, iš su­si­tai­kė­liš­kai aiš­ki­na­mos vie­ny­bės ky­lan­čių klai­dų. Ta­čiau ne­bū­ti­nai puo­lant į krau­ją. Juk tam žmo­gui pro­tas ir duo­tas. Bent jau ne vi­siems jis ne­duo­tas.