DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS. Eilės

Tirpstanti nostalgija

Jos orios

Grakščiai leidžiasi nešamos

O tu sakytum –

Plaukia baltos ledo lytys

Per jų kuždesius kitas krantas

Per nesmarkų vėją –

Galimas paliesti

Tu gal padrąsintum,

O mano kišeninės rankos

Sustojusios palto iškirptėje

Tai plaukiančios sniego mintys

Pamirštos fotografijos

Padidinamu stiklu

Skaičiuojami dūžiai į praeities paveikslus

Mieloji aš nemeluoju:

Dangum už parankių vaikšto pypkių dūmai

Saldžiai įmigę klounai be grimo

Sapnuoja tavo gamintą tuną

O baltos lytys lyg pamirštos mintys

Srovena toliau

Tu gal sakytum –

Lyg laikas!

Tai išgirdęs aš praregiu

Tavo dailią esatį

Ant sutirpusio laikinumo.

Debesys, sagos ir pupos mano sriuboje

Aš esu saga

Mano svajonės kaip debesys

Mano debesys kaip pupos sriuboje

Aš esu pypkė

Mano dūmai tai klouno drabužiai

Su sagom lyg pupom

Aš esu pupa

Mano sriuba tai debesys

Kaip klouno drabužiai

Aš esu drabužis

Klouno iš pupų

Su sagomis lyg dūmais

Pabudimo menas yra tavo rytas!

Šilta ranka lėtai užčiuopia

Styrančius žadintuvo kuokštus

Dar prisimerkus, atlaidžiai nuramina

Tiksintį mechanizmą, paglosto jo nugarą.

„Nurimk, dar dešimčiai minučių“ –

Saldus kąsnelis rytinės valandos.

Tavo rytas yra kuršės giesmė,

Mieguistos kopos

Nertiniuose rūko naktiniuose,

Alsus kvėpavimas į kaklą,

Čiulbesiai, kuriuos nuspėju,

Dušas, manų košė,

Beriami kavamedžio vaisiai,

Ant cukraus dviems –

Verdantis debesų vanduo.

Tavo rytas yra prabudęs mano sapnas:

„Nurimk, dar dešimčiai minučių“ –

Ir aš sapnuoju, kad renku raides.