Socialiniuose tinkluose bruzdanti demokratija
MARIUS PLEČKAITIS
Neseniai teko skaityti Zygmunto Baumano straipsnį „Do Facebook and Twitter help spread Democracy and Human Rights?“ („Ar „Facebook“ ir „Twitter“ prisideda prie demokratijos ir žmogaus teisių skleidimo?“), publikuotą „Social Europe Journal“ (2012.V.8). Tema, nors iš pirmo žvilgsnio angažuota labiau politiškai, puikiai pritinka ir prie kultūrinės žiniasklaidos formato: juk kas gali būti svarbiau nei žmogaus teisės, žodžio laisvė ir galimybė įvairiausiais visuomenės informavimo šaltiniais sėti pakantumo, tolerancijos ir kultūringo tarpusavio supratimo idėjas.
Kalbėti apie medijas, jų formos ir svarbos kaitą jau seniai tapo įprasta. Beveik prieš pusę amžiaus, 1964 metais, Marshallas McLuhanas parašė savo žymųjį kūrinį „Understanding Media: The Extensions of Man“ („Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“), kur charizmatiškai išnagrinėjo ateities medijų kultūrą ir transgresiją. Tuo tarpu šiomis dienomis, didžiajam pérėjimui jau įvykus (televizija, internetas, radijas – jau iš esmės vientisas reiškinys, pasireiškiantis įvairiomis konglomeracijomis), kyla kitų aktualių diskusijų, pavyzdžiui, socialinių tinklų reikšmė skleidžiant demokratines idėjas ar žmogaus teises.
Baumanas minėtame straipsnyje prie apibendrinančio atsakymo neprieina, autoriaus nuomone, tai yra universalūs įrankiai (socialiniai tinklai), kuriuos panaudoti galima įvairiai: tiek griaunant, tiek kuriant. Iš esmės Baumano pozicija yra argumentuota, nors tiksliai ir neatsako į klausimą. Feisbuke yra tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų judėjimų puslapių ir aktyvistų (pvz., Sexy Atheists ir profašistinis Blogeris Zeppelinus). Tai atspindi suprantamą šio internetinio įrankio ambivalenciją, nes jo turinį kuria patys žmonės, ne savininkai (tas pats, be abejo, tinka ir „Twitter“). Panašius argumentus galima taikyti ir demokratijos bei žmogaus teisių sklaidos per socialinius tinklus srityje.
Baumano dosniai cituotas Jevgenijus Morozovas, parašęs jau spėjusią išpopuliarėti knygą „The Net Delusion“ („Tinklo iliuzija“), siūlo suabejoti socialinių tinklų galia ir net nauda platinant gražias visuomenines idėjas. Straipsnyje „From Slacktivism to Activism“ („Iš tinginystės į aktyvizmą“) kaip pavyzdį tas pats Morozovas pateikia „Saving the Children of Africa“ („Gelbstint Afrikos vaikus“) atvejį (feisbuko puslapis paramai Afrikos vaikams rinkti). 1,2 mln. puslapio gerbėjų tėra surinkę 6 000 dolerių (arba po pusę dolerio cento). Tą pateisinti būtų galima tuo, kad tokių puslapių yra ne vienas. Kita vertus, jie nieko neįpareigoja, daro mažiau spaudimo. Tai kartu ir pozityvus, ir negatyvus faktas. Pozityvus – nes nereikalaujama per prievartą, negatyvus – nes pernelyg abstraktus, keliantis įtarimą, todėl surenkama kur kas mažiau lėšų nei tradicinėmis paramos rinkimo akcijomis.
Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vykstančias akcijas galima laikyti labiau idėjinėmis ar net netikromis, fiktyviomis. Kas gali būti geriau valdantiesiems (nesvarbu, diktatūrinių ar demokratinių valstybių) nei vien tik socialiniuose tinkluose aktyvi tauta. Savotiškas teisingumo imitavimas arba leidimas žaisti smėlio dėžėje, jaustis stipriems ir savarankiškiems. Per pastaruosius dvejus metus vidutiniškas lankymosi feisbuke laikas per mėnesį (tarp amerikiečių) išaugo 1,67 karto, arba nuo 279 iki 466 minučių per mėnesį. Galima daryti logišką prielaidą, kad kuo daugiau laiko žmonės praleidžia internete, tuo mažiau kur nors kitur, šiuo atveju – tiesiogiai išreikšdami savo kilnius demokratinius ir žmogaus teises ginančius norus: piketuodami, rinkdamiesi į realius susitikimus, ne vien pasirašinėdami neaišku kiek patikimas ir veiksmingas elektronines peticijas.
„The Guardian“ žurnalistas Micahas White’as jau spėjusiame nuspėti netolimą ateitį straipsnyje „Clicktivism is ruining leftist activism“ („Spaudinėjimas pele griauna kairiųjų aktyvizmą“, 2010.VIII.12) į šią temą pažiūri iš kiek kitos perspektyvos. Kalbėdamas apie visuomeninius (taip pat ir kairiuosius) judėjimus, White’as pažymi jų pralaimėjimą naujausioms rinkodaros technologijoms. Autoriaus nuomone, žinia (kad ir kokia humaniška būtų) internete taip komerciškai pateikiama, kad neįmanoma išsaugoti jos pranešimo esmės, sunku išlaikyti rimtumą ar juo labiau – pagarbiai įbauginti, perspėti apie pasaulyje vykstančias negandas. Skaitytojai (pranešimo priėmėjai) nenori vargti mąstydami ir, geriausiu atveju, yra pasiryžę spustelėti kairįjį pelės klavišą.
Apskritai, clicktivism arba slacktivism jau patys savaime tėra tikrovės imitacijos, pasmerkiančios visuomenę nebegrįžtamai suproduktėti, daug prašyti, įdedant vis mažiau laiko ir kantrybės. Jeanas Baudrillard’as, savo darbuose kritikuodamas tiek vartotojiškumą, tiek tikrovės imitacijų perteklių, neabejotinai siūlo netapti simuliakrų aukomis.
Apibendrindamas daryčiau liūdnesnes išvadas dėl demokratijos skleidimo per socialinius tinklus nei Baumanas. Tūkstančiai su demokratijos platinimu susietų judėjimų nuvalkioja pačią jų prasmę: badą padaro savaime suprantamą (juk tiek daug kur apie jį kalbama), sumažina atsakomybę (paspaudimas like suteikia savotišką indulgenciją), net jei tiesiogiai negali kaltinti savęs. Kitas dalykas: į šį žaidimą įsitraukia ne vien taikūs išsilavinę asmenys, siekiantys internetu (kaip pažangia medija) mėginti spręsti pasaulines problemas. Čia susirenka tiek rinkodaros specialistai, tiek propagandos ir viešųjų ryšių profesionalai. Taigi kalbėti apie socialinius tinklus kaip apie demokratijos ir žmogaus teisių realaus gynimo pavyzdį yra mažų mažiausiai naivu.
