Kas bu­vo „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“?

KA­RO­LIS KLIM­KA

Šian­dien mes pra­ti­na­mi apie va­ka­rie­tiš­ką orien­ta­ci­ją – ir net de­mok­ra­ti­ją – kal­bė­ti bū­tuo­ju lai­ku. Pa­vyz­džiui, eu­ro­par­la­men­ta­ras Le­o­ni­das Dons­kis sa­kė, kad „į Va­ka­rus in­teg­ra­vo­mės sėk­min­gai“. An­drius Biels­kis pri­me­na, kad „Lie­tu­va 2004 m. re­fe­ren­du­me dėl na­rys­tės ES vie­na­reikš­miš­kai pa­si­sa­kė už, taip iš­reikš­da­ma sa­vo „pro-va­ka­rie­tiš­ką“ orien­ta­ci­ją. Šis po­zi­ci­jos pa­reiš­ki­mas bu­vo toks ne­dvip­ras­mis ir aki­vaiz­dus, kad [už­sie­nio ži­niask­lai­do­je] Lie­tu­va [bu­vo pa­va­din­ta] la­biau­siai „pro-va­ka­rie­tiš­ka“ vi­suo­me­ne vi­so­je Ry­tų Eu­ro­po­je.“

Šis ter­mi­nas – „pro­va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“ – pra­ėju­sio am­žiaus pa­bai­go­je po­li­to­lo­gų bu­vo im­por­tuo­tas į lie­tu­viš­ką kon­teks­tą iš an­glų kal­bos; vė­liau kal­bi­nin­kai už­drau­dė prieš­dė­lį pro-, taip at­si­ra­do „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“ (kaip ir „eu­ro­pie­tiš­ka po­li­ti­ka“ vie­toj „pro­eu­ro­pie­tiš­kos“). Net tais lai­kais, kai Lie­tu­vos Res­pub­li­ka tik „orien­ta­vo­si“, bet dar ne­bu­vo ta­ria­mai ga­lu­ti­nai in­teg­ruo­ta į Va­ka­rus, „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“ ofi­cia­lio­je re­to­ri­ko­je bu­vo trak­tuo­ja­ma kaip tu­riz­mo są­vo­ka, kaip iti­ne­ra­ry, ke­lio­nės ei­ga, orien­tuo­ta į ke­lio­nės tiks­lą. Tiks­las vi­sa­da bu­vo pa­tek­ti į „struk­tū­ras“, o pro­ce­sas – eta­pais (die­no­mis, va­lan­do­mis) su­skirs­ty­ta ke­lio­nė. Tie­sa, prieš pat mi­nė­tą­jį re­fe­ren­du­mą bu­vo kiek su­in­ten­sy­vė­ju­si ide­o­lo­gi­nė pro­pa­gan­da ir tam tik­ru me­tu, bent jau re­to­ri­ko­je, bū­ta mė­gi­ni­mų „va­ka­rie­tiš­kos orien­ta­ci­jos“ pras­mę iš­skleis­ti šiek tiek pla­čiau nei NATO ir „tei­sė iš­va­žiuo­ti“.

Bet šian­dien ga­li­me drą­siai teig­ti, kad da­bar­ti­niams kon­ser­va­to­riams (įskai­tant „krikš­čio­nis de­mok­ra­tus“), taip pat dau­ge­liui sig­na­ta­rų ir po­li­ti­kos vei­kė­jų, ku­rie šian­dien at­ro­do la­bai pa­var­gę, net per­var­gę, gal net vi­sai nu­si­bai­gę, nes ben­dra­dar­biau­ja su ne­ona­cių or­ga­ni­za­ci­jo­mis ir skel­bia vi­so­kius at­si­šau­ki­mus, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga bai­gia pri­baig­ti Lie­tu­vą, – jiems ir ta­da, ir da­bar va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja ir eu­ro­pi­nė in­teg­ra­ci­ja bu­vo ir yra siu­že­tas eks­cen­triš­koms fan­ta­zi­joms puo­se­lė­ti.

Bū­din­giau­si šių fan­ta­zi­jų pa­vi­da­lai yra to­kie: 1) fan­ta­zi­ja, kad Va­ka­rai – tai „krikš­čio­niš­ka kul­tū­ra“ ir taškas; 2) kad eg­zis­tuo­ja kaž­ko­kie Va­ka­rai be nar­ko­ti­kų, sek­so, gė­jų, les­bie­čių ir ko­mu­nis­tų ir kad Lie­tu­va in­teg­ra­vo­si bū­tent į tuos Va­ka­rus be nar­ko­ti­kų, sek­so, gė­jų, les­bie­čių ir ko­mu­nis­tų. Tie fan­taz­miš­ki Va­ka­rai – tai net ne Va­ti­ka­nas, nes ten, iš vis­ko spren­džiant, esa­ma bent jau gė­jų.

(Pri­si­me­nu, ka­dai­se, kai bu­vau jau­nas dok­to­ran­tas ir sta­ža­vau­si Či­ka­go­je, kar­tą nu­ė­jau į kaž­ku­rį iš lie­tu­vių fon­dų pra­šy­ti pa­pil­do­mos fi­nan­si­nės pa­ra­mos. Ankš­to­je pa­tal­po­je prie­te­mo­je sė­dė­jo į ra­ga­ną pa­na­ši bo­bu­tė, ran­kas su­dė­ju­si ant sto­ros at­vers­tos kny­gos. Kai pa­aiš­ki­nau rei­ka­lą, ji ne­ti­kė­tai pri­bloš­kė ma­ne klau­si­mu: „Ar ti­ki Die­vą?“ Ne­at­si­me­nu, ką at­sa­kiau, grei­čiau­siai tei­gia­mai, nes no­rė­jau nu­melž­ti bab­kių, bet ta­da ji ga­lu­ti­nai pri­tren­kė ma­ne pa­reikš­da­ma, kad „Vil­niaus uni­ver­si­te­te – vie­ni ko­mu­nis­tai“…)

Čia įterp­siu ling­vis­ti­nę pa­sta­bą, kad vė­liau ne­rei­kė­tų nu­kryp­ti.

Kaip ži­no­me, žo­dis „orien­ta­ci­ja“ yra ry­tie­tiš­kos kilmės: jis nu­ro­do ry­tų kryp­tį (lot. oriens reiš­kia „ry­tai“). Jun­gi­nys „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“ yra iš tų at­ve­jų, kai kal­bo­je su­si­du­ria lo­gi­nės prie­šin­gy­bės, šiuo at­ve­ju ry­tai ir va­ka­rai, ir su­si­du­ria taip, kad, for­ma­liai žiū­rint, jun­gi­nys at­ro­do ab­sur­diš­kas. Ta­čiau nors žo­dy­je „orien­ta­ci­ja“ įra­šy­ta ry­tų kryp­tis, jis ga­li žy­mė­ti bet ku­rią kryp­tį. Tai me­to­ni­mi­nė są­vo­ka, ir čia nie­ko uni­ka­laus nė­ra, kal­bo­je pil­na to­kių me­to­ni­mi­jų. Pa­vyz­džiui, žo­dis „rankš­luos­tis“ kal­ba apie ran­kas, bet rankš­luos­čiu ga­li­ma šluos­ty­tis, aiš­ku, ne tik ran­kas (da­lis vie­toj vi­su­mos). Taip funk­cio­nuo­ja kal­ba: kiek­vie­nas žo­dis tu­ri sa­vo at­min­ties ar­chy­vą, sa­vo is­to­ri­ją, bet tar­da­mi tą žo­dį ne­pai­so­me jo pir­mi­nės is­to­ri­nės reikš­mės – jau įvy­kęs me­to­ni­mi­nis reikš­mės po­slin­kis yra ne­at­šau­kia­mas, nie­kas ne­ga­li pa­rei­ka­lau­ti pai­sy­ti tik pa­žo­di­nės reikš­mės ir, tar­kim, jun­gi­nį „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“ pa­skelb­ti ab­sur­du. „Va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“ yra vi­siš­kai lo­giš­kas žo­džių jun­gi­nys.

Šis pa­vyz­dys – ge­ra iliust­ra­ci­ja ar me­ta­fo­ra, pa­ro­dan­ti, kaip funk­cio­nuo­ja kul­tū­ros at­min­tis: eg­zis­tuo­ja tam tik­ras ak­to me­tu ne­ref­lek­tuo­ja­mų at­min­ties įra­šų klo­das, „pa­są­mo­nė“. Tai pro­gra­ma, su­da­ran­ti bet ko­kio reikš­min­go ko­mu­ni­ka­vi­mo pa­grin­dą, ku­rio ga­li­ma ne­ži­no­ti. Ta at­min­tis tu­ri bū­ti už­mirš­ta, kad bū­tų įma­no­ma pra­smin­gai kal­bė­ti.

Juk mes ne­ži­no­me var­to­ja­mų žo­džių is­to­ri­nės kil­mės: ką mū­sų mi­ti­niai pro­tė­viai „tu­rė­jo ome­ny­je“ pir­mą kar­tą tar­da­mi „ry­tai“, „va­ka­rai“… Gal­būt šie gar­sai ir gar­sų da­ri­niai ki­lo iš ko­kio nors kru­vi­no au­ko­ji­mo ak­to. Bet mes ne­ga­li­me ir ne­pri­va­lo­me apie tai gal­vo­ti var­to­da­mi žo­džius „ry­tai“, „va­ka­rai“ ar­ba są­vo­ką „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“. Iš­pro­tė­tu­me, jei kiek­vie­ną kar­tą tar­da­mi „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“ re­flek­tuo­tu­me ry­tie­tiš­ką žo­džio „orien­ta­ci­ja“ kil­mę ar­ba gal­būt ka­ni­ba­liš­ką vi­sų kal­bos gar­sų ar da­ri­nių kil­mę.

Tai­gi mes ne­pai­so­me sa­vo kal­bos pa­grin­do, ne­ref­lek­tuo­ja­me me­džia­gos, iš ku­rios nu­aus­tos mū­sų ben­dra­vi­mo prie­mo­nės, ki­taip ta­riant, tam tik­rų ma­te­ria­lių sa­vi­raiš­kos ir ben­dra­vi­mo prie­lai­dų, są­ly­gų ir pa­grin­dų, – kad ga­lė­tu­me efek­ty­viai ir pras­min­gai ben­drau­ti ir veik­ti.

Ir iki 2004-ųjų, ir vė­liau są­vo­koje „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“ bu­vo­me pra­ti­na­mi gir­dė­ti pa­sy­vi­ą­ją reikš­mę: orien­ta­ci­ja kaip orien­ta­vi­mas (reg­la­men­tai, di­rek­ty­vos…). Bet se­na po­li­to­lo­gi­nė ir ge­o­po­li­ti­nė sche­ma, pa­gal ku­rią pro­ce­sas bu­vo vaiz­duo­ja­mas kaip be­si­vys­tan­čios ry­ti­nės da­lies in­teg­ra­ci­ja į iš­si­vys­čiu­sią va­ka­ri­nę da­lį, ne­be­at­ro­do adek­va­ti nuo ta­da, kai „pa­aiš­kė­jo“, kad va­ka­ri­nė da­lis pas­ku­ti­nia­me pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je taip pat iš­gy­ve­no ne­oli­be­ra­lią­ją re­vo­liu­ci­ją. Griež­tai imant, rei­kė­tų sa­ky­ti, kad Va­ka­rų Eu­ro­pa ve­ja­si Ry­tų Eu­ro­pą, nes pas­ta­ro­ji nuo pat pra­džių bu­vo eks­pe­ri­men­ti­nė triu­ši­dė ne­oli­be­ra­liz­mo in­ži­nie­riams, tuo me­tu Va­ka­ruo­se dar rei­kė­jo (ir te­be­rei­kia) su­nai­kin­ti dau­gy­bę „už­si­li­ku­sių“ so­cia­li­nės ge­ro­vės bar­je­rų.

Kai Lie­tu­vos Res­pub­li­kai pa­vy­ko įsto­ti į Va­ka­rų „struk­tū­ras“, daug kas puo­lė smerk­ti „įsi­ga­lė­ju­sį va­ka­rie­tiš­ką ma­te­ria­liz­mą“ ir dva­si­nių ver­ty­bių nuos­mu­kį. Vie­šie­ji kal­bė­to­jai pa­si­rin­ko mo­ra­li­zuo­jan­čių pa­sto­rių lai­ky­se­ną ir sti­lių. De­ši­nie­ji ope­ra­vo Va­ti­ka­no įsa­ky­mais, o kai­rie­ji ir in­te­li­gen­tai va­no­jo nesu­si­pra­tu­sias ma­ses dėl šių pa­sy­vu­mo, kvai­lu­mo, pri­klau­so­my­bės nuo ma­si­nės kul­tū­ros ir ki­tų nuo­dė­mių.

Nors vi­so­kiems pa­sto­riams la­biau­siai kliū­va „įsi­ga­lė­jęs ma­te­ria­liz­mas“, ma­no nuo­mo­ne, pas­ta­rų­jų de­šimt­me­čių so­cia­li­niam po­li­ti­niam kli­ma­tui Lie­tu­vo­je daug ža­lin­ges­nis bu­vo tam tik­ras ide­a­liz­mas. Pir­miau­sia – po­li­ti­nio ir so­cia­li­nio pro­ce­so ir pro­gre­so psi­cho­lo­gi­za­vi­mas ir per­so­na­li­za­vi­mas. Vie­šo­jo­je re­to­ri­ko­je pro­gre­sas daž­nai sie­ja­mas su są­mo­nin­gu­mo ug­dy­mu, o pa­sie­ki­mai ar­ba ne­sėk­mės – su as­me­ni­nė­mis psi­cho­lo­gi­nė­mis žmo­nių sa­vy­bė­mis.

Čia ver­ta pri­si­min­ti Mar­xo te­zę, kad tik „ma­te­ria­lių są­ly­gų“ po­ky­tis da­ro įma­no­mas so­cia­li­nes per­mai­nas. Daž­nai pra­juo­kin­da­vau žmo­nes to­kia in­for­ma­ci­ja, ku­rią ka­dai­se ap­ti­kau ži­niask­lai­do­je: kad dau­gu­mą sa­do-ma­zo klu­bų lan­ky­to­jų Vo­kie­ti­jo­je su­da­ro 35–40 me­tų mo­te­rys, ku­rių pro­fe­si­ja – bu­hal­te­rės. Pri­tai­kius šiam pa­vyz­džiui lie­tu­viš­ko psi­cho­lo­gi­za­vi­mo sche­mą, iš­kart ma­to­si jos ne­adek­va­tu­mas: pa­vyz­džiui, bū­tų ne­są­mo­nė teig­ti, kad 35–40 me­tų bu­hal­te­rės Lie­tu­vo­je, ki­taip nei jų ko­le­gės Vo­kie­ti­jo­je, ne­si­lan­ko sa­do-ma­zo klu­buo­se to­dėl, kad puo­se­lė­ja ki­to­kį gy­ve­ni­mo bū­dą ir gy­ve­ni­me ren­ka­si ki­tus pri­ori­te­tus. Ne­są­mo­nė! Ar­ba kad jos tie­siog ne­no­ri lan­ky­tis to­kiuo­se klu­buo­se, ar­ba kad tu­ri vi­sas ga­li­my­bes rink­tis „vo­kiš­ką“ gy­ve­ni­mo bū­dą, bet sau to ne­lei­džia dėl kon­ser­va­ty­vių tra­di­ci­jų naš­tos. Nie­kai! Šiuo at­ve­ju mes nie­ko ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti apie Lie­tu­vos bu­hal­te­rių psi­cho­lo­gi­ją ar jų ne­įsi­są­mo­nin­tas lais­ves, nes Lie­tu­vo­je pa­pras­čiau­siai nė­ra nei sa­do-ma­zo klu­bų, nei su jais su­si­ju­sios gy­ve­ni­mo bū­do ir sek­so kul­tū­ros. Šią ma­te­ria­lią ap­lin­ky­bę la­bai leng­va nu-aiš­kin­ti kaip as­me­ni­nį (ne)pa­si­rin­ki­mą ar­ba mo­ra­li­nį ap­si­spren­di­mą.

Bū­tent ide­a­lis­ti­nei ide­o­lo­gi­jai Mar­xas prieš­prie­ši­no ma­te­ria­liz­mą. Šian­dien – post­mark­sis­ti­nia­me kon­teks­te – ide­o­lo­gi­ja api­brė­žia­ma kaip pa­ma­ti­nė pa­ži­ni­mo (kog­ni­ty­vi­nio dis­kur­so) pro­ce­dū­ra: pro­ce­sas, ku­ria­me at­ski­ry­bės tri­na­mos, nai­ki­na­mos, už­me­tant ant jų ben­dry­bės ka­te­go­ri­jų tin­kle­lį. Įsi­vaiz­duo­ki­te blan­ką su įra­šu: „Tie X – jie vi­si vie­no­di. Jie vi­si yra Y.“ X ir Y čia – tuš­čios gra­fos, ku­rias ga­li­te už­pil­dy­ti pa­gal po­rei­kį („vi­si či­go­nai – va­gys“). Toks at­ski­ry­bių asi­mi­lia­vi­mas ta­ria­mo pa­na­šu­mo pa­grin­du yra ir moks­lo (te­ori­nio pa­ži­ni­mo), ir ne­apy­kan­tos ide­o­lo­gi­jų prin­ci­pas.

Ma­te­ria­lis­ti­nis po­žiū­ris lei­džia įvar­dy­ti pa­tį re­to­ri­nių ma­chi­na­ci­jų pa­grin­dą – ma­te­ria­lų kal­bi­nį pa­grin­dą, t. y. at­min­ties pro­gra­mas, re­to­ri­nes ma­chi­na­ci­jas, ku­rio­mis fal­si­fi­kuo­ja­ma re­a­ly­bė. Kad tap­tų įma­no­ma ma­te­ria­li per­mai­na, at­min­ties pro­gra­mos tu­rė­tų už­strig­ti, pa­kib­ti, kad ga­lė­tų pra­si­dė­ti re­kon­fi­gū­ra­ci­ja ir reins­ta­lia­ci­ja.

Ide­o­lo­gi­nės re­fe­ren­ci­jos stab­dy­mo idė­ją no­riu iliust­ruo­ti pa­pras­tu pa­vyz­džiu apie re­kla­mą. Ofi­cia­li re­kla­mos funk­ci­ja yra „pri­sta­ty­ti daik­tą“ (jos slap­ta mi­si­ja – kur­ti pa­sau­lė­vaiz­dį ir agi­tuo­ti už tam tik­rą gy­ve­ni­mo bū­dą). Ta­čiau už­ten­ka iš la­bai ar­ti pa­žvelg­ti į bet ku­rį re­kla­mos sten­dą ar vaiz­dą, kad įsi­ti­kin­tum, jog „pri­sta­to­mas daik­tas“ tė­ra ma­žų spal­vo­tų taš­ke­lių san­kau­pa, su­ba­to­mi­nių da­le­ly­čių šy­das, su­da­ran­tis ma­te­ria­lų ide­o­lo­gi­nio pra­ne­ši­mo pa­grin­dą. Kaip jas pa­va­din­ti? Grū­de­liais? Gal šū­de­liais?

Kad iš­vys­tu­me tuos šū­de­lius, kad ne­iš­leis­tu­me iš akių tų su­ba­to­mi­nių da­le­ly­čių, ku­rių iš­vis ne­įma­no­ma pa­ma­ty­ti, kad ga­lė­tu­me žvelg­ti sting­dan­čiu Me­dū­zos žvilgs­niu ne­at­kris­da­mi į te­lek­ra­ti­nį tran­są (daik­to vi­zi­ją), tu­ri įvyk­ti fun­da­men­ta­li per­mai­na, pra­si­dė­ti dez­orien­ta­ci­ja, at­min­ties re­kon­fi­gū­ra­ci­ja.

Ma­te­ria­liz­mas pa­de­da at­si­tik­ti­nu­mų žais­mo ne­pai­nio­ti su li­ki­mu, me­ta­fo­rų – su re­a­ly­be.

Nau­ja ap­lin­ky­bė yra orien­ty­rų su­si­jau­ki­mas tie­sio­gi­ne pras­me. Ta­ria­mai sta­bi­lios ge­og­ra­fi­nės me­ta­fo­ros (pie­tūs, šiau­rė) pra­de­da minkš­tė­ti dėl kli­ma­to kai­tos. Anot ap­lin­ko­saugininko ir futurologo Ja­me­so Lo­ve­loc­ko, iki 2040-ųjų Sa­cha­ros dy­ku­ma nu­si­drieks iki Vi­du­rio Eu­ro­pos. Anot šios moks­li­nės pra­na­šys­tės (pats au­to­rius vė­liau jos iš­si­ža­dė­jo), kais­tant kli­ma­tui, mi­li­jar­dai žmo­nių žus, o iš­li­ku­sie­ji su­si­spies Ark­ty­je; pra­si­dės lai­ko­tar­pis, žy­min­tis dra­ma­tiš­ką žings­nį žmo­ni­jos evo­liu­ci­jos is­to­ri­jo­je; Va­ka­rai virs dy­ku­ma.

Tai­gi šian­dien moks­li­nę fan­tas­ti­ką jau ku­ria moks­li­nin­kai – nuo­sta­bi per­mai­na. Klau­si­mas, ar ši pra­na­šys­tė iš­si­pil­dys, at­ro­do vi­sai ne­reikš­min­gas. To­kie pa­sa­ko­ji­mai pa­de­da griau­ti Gam­tos mi­tą. Ide­o­lo­gi­nės pa­sa­kos, pa­vyz­džiui, re­kla­ma, daž­nai ape­liuo­ja į pri­gim­tį, gam­tą ir pa­pras­tą pra­džią (šiuo at­ve­ju pa­bai­gą). Bet, kli­ma­tui kin­tant ir plin­tant ide­o­lo­gi­nei saus­rai, bū­tent ma­te­ria­lis­ti­nė gam­tos de­konst­ruk­ci­ja leis(tų) įsi­vaiz­duo­ti at­ei­tį be Žmo­gaus ir be Gam­tos (mi­tų), že­mę, ma­te­ri­ją, iš­va­duo­tą iš ant­ro­po­cen­tri­nės ver­go­vės ir ant­ro­po­mor­fi­nių vaiz­di­nių, at­ei­ties per­spek­ty­vą be ant­ro­po­kra­ti­jos.