ALMA RIEBŽDAITĖ. Eilės

Demobilizacija


diena, kai daiktų neištinka erekcija

jau seniai nebuvo tiek
tuštumos,
kai daiktai nustoja geist tavęs
ir nebeliečia,
guli ant stalo nuleidę galvas ir trimituoja
apie savo nereikalingumą,
dosniai žarsto priekaištus
rankoms popieriai,
paskendę savo
apatijoje.

kartais sunku būna sugrįžt
į čia valandas, į minutes dabar,
kai visa esi nusėdus nemiegotos
nakties guoly,
išsibarsčiusi tiktai artėjime,
kad ir kaip stengtumeis,
kad ir kiek sąmonę beįtemptum –

tavo išgirtasis sąmoningumas sušnypštė
lyg įkaitinta geležis, tavo mylimoji
materija ir geidžiamasis dvasingumas
išnyko

neiš
sakomybės vakuume.

kūną aplipę nuobodulio
ir ilgesio angys
nuodija mano dieną,
užstoja saulę
į šventą išsvajotosios kasdienybės
meką.

mane tik švelnumas nugali

visą dieną tylos taurę prie lūpų keliu,
susivijusi į kokoną,
niekaip negalėdama išsiblaivyti nuo
vakar,

pargriauta neiš
sakomybės,

būtis mane gėdino
gyvenimo filme rodydama gražius žmones,
šokinėjau iš vieno kadro į kitą – visai kaip vaikystėje,
kai ekrane išvydusi besibučiuojančius
užsidengdavau veidą,
tuo metu kambaryje būdavo tėvas,
arba apsimesdavau,
kad man neįdomu, nusigręždavau kažką plepėdama
arba pakildavau į virtuvę vandens,
žaisdama šachmatais išmokau profesionaliai
pralaimėti,

bet kartais mes surizikuodavome savo gyvybėmis
šalia miegančio jo
vardan Dekamerono,

Dievas tada manęs
dar nedomino.

nežinojau,
kad jis yra,

kol kažkas švelniai palietė mano petį

ir aš pravirkau.


pieta

nepajutau, kaip tarp mūsų užsimezgė
ryšys,

kada mes suradome vienas
kitą,

tu žengei pirmą žingsnį
ar aš,

dabar tenoriu vieno,
pajusti,

kaip miršta diena vėsų rudens vakarą
ant mano rankų.

vėsų rudens vakarą norėčiau numirti mekoje,
išnykti tarp nešvarių šventųjų indų
krūvos, sukišusi rankas į šiltą putotą Gango vandenį,
kuris myli veninį kraują,
myli veninį kraują,
myli veninį kraują,

bet tik atremiu galvą į spintelės
duris virš
kriauklės.

baltieji pradeda

kvatojimas ištrūko iš mano vidaus,
niekaip negalėjau jo suvaldyti, tada
sunki karaliaus figūra pakilo į orą
ir rėžėsi į trečiąją akį,

kaip regėjimai pasipylė
kraujas,

aš ramiai išsitraukiau kirvį iš savo kaktos,
pastačiau kruviną karaliaus figūrą ant lentos,

kitą partiją nuolankiai pralaimėjau,
figūra vaikščiojo tarp juodų ir baltų langelių,
vilkdama paskui save raudoną karališką šleifą,
viskas turėjo atrodyti nepriekaištingai:
ėjimai,
kartėlis.

naktį maža kruvina mergaitė ir jos tėtis
vėl susėdo prie žaidimų lentos,

tu gali laimėti,
o aš pralošti,

tebūnie taip, kaip yra.

buvau, ne, esu
rami.

– – staiga vaizdinys susikoncentravo mažoje lėkštutės
formos plokštumoje, ant kurios palinkę prie šachmatų partijos
sėdėjo mergaitė ir jos tėtis, lėkštutė skriejo aplink mane,
sukau šitą suvenyrinį vaizdinį lyg vilkelį
ant piršto, kartais jis nutoldavo į
kosmoso platybes – –

paskui atsiradai tu,
jau žinojai, su kuo turi reikalą,
ir jau ne aš, o tu žaidei
su kitu vyru iš mažos mergaitės
gyvybės,
buvai mylintis, švelnus, lengvai
nugalėjai mane
ir aš patyriau nenuilstantį pralaimėjimo
džiaugsmą,

gėrėjausi tavimi.


Demobilizacija! Prasidėjo demobilizacija!

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.