Meist­riš­kai pa­ra­šy­tas žmo­gus

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ

J. M. Co­et­zee. Lė­tas žmo­gus. Ro­ma­nas.
Iš an­glų k. ver­tė Ire­na Dau­gir­dai­tė.
V.: Me­to­di­ka, 2012. 192 p.

Skai­tant nau­jas kny­gas vis re­čiau ap­lan­ko to­ji be­są­ly­giš­ka, tau­ri li­te­ra­tū­ri­nė eks­ta­zė, kai ne­si­no­ri už­duo­ti jo­kių klau­si­mų au­to­riui, ne­si­no­ri už jį at­si­pra­ši­nė­ti, tei­sin­ti ar rau­do­nai brau­ky­ti tam tik­ras fra­zes, ne­rei­ka­lin­gus žo­džius. Šiais re­tais at­ve­jais be­lie­ka gė­rė­tis ra­šan­čio­jo meist­riš­ku­mu ir jaus­ti, iš­gy­ven­ti teks­tą. Skir­tis tarp ra­šy­to­jo ku­ria­mos re­a­ly­bės ir tos, ku­rią ga­li­ma už­čiuop­ti, iš­nyks­ta. J. M. Coe­tzee sėk­min­gai eli­mi­nuo­ja šią ri­bą.

Is­to­ri­ja pra­si­de­da įvy­kiu, ku­ris kar­di­na­liai pa­kei­čia vie­no lė­to žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Ava­ri­ja, ku­rios pa­sek­mės skau­džios – Po­las Rei­men­tas tam­pa luo­šiu. At­ro­do, ga­na ba­na­lus siu­že­to mo­de­lis, bet iš­ties šis įvy­kis tė­ra ma­žas sraig­te­lis dau­gias­luoks­nia­me mo­ra­lės, jaus­mų, ap­si­spren­di­mo (ne)iš­ven­gia­my­bių me­cha­niz­me. Žmo­gus be ko­jos vei­kia tar­si me­ta­fo­ra, ska­ti­nan­ti už­duo­ti sau klau­si­mus, nuo ku­rių pa­slap­čia sten­gia­mės iš­si­gel­bė­ti. Tai tar­si laik­ro­džio tik­sė­ji­mas nak­tį, ne­lei­džian­tis iš­si­va­duo­ti iš gal­vo­ji­mo virš­va­lan­džių.

„Jis ne­te­ko ko­jos – ką iš tik­rų­jų reiš­kia ne­tek­ti ko­jos? Iš tik­rų­jų ko­jos ne­tek­tis – tai tik pa­si­ren­gi­mas ne­tek­ti vis­ko. Ant ko jis šauks, kai at­eis ta die­na? Ką kal­tins?“ – iš­kart po ne­tek­ties ap­lan­ko su­vo­ki­mas, kad tai tik pro­lo­gas prieš di­des­nes ne­tek­tis, įnir­šis – tik baikš­ti žeg­no­nė ar­tė­jant ne­iš­ven­gia­my­bei.

Vi­sas po­trau­mi­nis Po­lo bū­vis virs­ta ro­mia vi­sa­tos, su­si­trau­ku­sios iki jo bu­to, kon­tem­plia­ci­ja. Ryš­kiau­sia šios vi­sa­tos pla­ne­ta tam­pa Ma­ri­ja­na Jo­kič, jo slau­gė, ku­rią luo­ša­sis įsi­my­li. Pla­to­niš­kas jaus­mas už­pil­do ne­jau­kią esa­tį, kryp­tin­gai vei­kia tiek lė­tą­jį ro­ma­no he­ro­jų, tiek skai­ty­to­ją. Ne taip ir daž­nai ten­ka su­tik­ti žmo­gų, ku­ris bū­tų pa­si­ry­žęs ne tik im­ti, bet ir duo­ti. To­kį, ku­ris te­trokš­tų duo­ti nie­ko ne­pra­šy­da­mas mai­nais – dar re­čiau. Kny­go­se su to­kiais he­ro­jais su­si­du­ria­me tik šiek tiek daž­niau nei gy­ve­ni­me. Po­las yra vie­nas iš jų, sa­vo mei­lės iš­raiš­kos for­ma pa­si­ren­kan­tis pa­gal­bą my­li­mos mo­ters sū­nui. Ma­ri­ja­nos sū­nus tam­pa jung­ti­mi tarp se­no luo­šio ir jau­nos iš­te­kė­ju­sios mo­ters:

– Ma­no mie­la Ma­ri­ja­na, – sa­ko jis. – (Smar­kiai su­si­jau­di­nau, – ta­ria pats sau. – Kai smar­kiai su­si­jau­di­ni, ga­li sau leis­ti vie­ną ki­tą švel­nes­nį žo­dį.) – Ne­abe­jo­ju, kad jis nu­gy­vens il­gą ir lai­min­gą gy­ve­ni­mą ir taps ad­mi­ro­lu, jei tik pats pa­no­rės.

– Jūs taip ma­no­te?

Ji šyp­so­jo­si ir anks­čiau, bet da­bar tie­siog spin­du­liuo­ja džiaugs­mu: nors jo ran­kos sil­pnos, o ko­jos su­luo­šin­tos, ji ti­ki, kad jis ga­li nu­spė­ti at­ei­tį:

– Nuo­sta­bu.

(p. 55)

Po­las ir Ma­ri­ja­na ban­do su­pla­nuo­ti jos sū­naus at­ei­tį. Ban­dy­mų daug, o gal tai vei­kiau vie­nas ge­ro­kai už­si­tę­sęs ban­dy­mas, juk Po­las – lė­tas žmo­gus.

Ro­ma­no fa­bu­la tam­pa iš­ties keis­ta, kai ei­lu­tė­se pra­de­da mir­gė­ti Eli­za­be­tos Kos­te­lo var­das. Ši pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris su­jau­kia ro­mią, tik kart­kar­tė­mis jaus­mų Ma­ri­ja­nai su­trik­do­mą Po­lo bū­tį. Įsi­ver­žia į jo bu­tą ir ne­pa­lie­ka ra­my­bė­je iki pat ro­ma­no pa­bai­gos. Be­lie­ka tik spė­lio­ti, kas iš tie­sų to­ji Kos­te­lo, at­si­dū­ru­si ro­ma­no re­a­ly­bės pa­ri­biuo­se ir la­biau pri­me­nan­ti ma­giš­ko­sios re­a­ly­bės per­so­na­žą. Įdo­mu, kad ši vei­kė­ja lai­ko­ma ra­šy­to­jo al­ter ego. Dau­giau apie ją su­ži­no­tu­me per­skai­tę ki­tą Co­et­zee ro­ma­ną, „Eli­za­beth Cos­tel­lo“ (kol kas, de­ja, jis nė­ra iš­vers­tas į lie­tu­vių kal­bą).

Ro­ma­ne apie lė­tą žmo­gų lyg ty­čiom, lyg ne­ty­čiom vis at­si­grę­žia­ma į ti­kė­ji­mą. Jo­kios di­dak­ti­kos, pa­to­so, tie­siog ma­žos reikš­min­gos užuo­mi­nos („O Die­vas, su ku­rio mei­le Ma­ri­ja­nai jis ly­gi­na sa­vo mei­lę, yra su­in­te­re­suo­tas ar ne­su­in­te­re­suo­tas Die­vas?“; p. 106), Po­las, pri­si­pa­žįs­tąs nuo­lat ieš­kan­tis Jė­zaus pri­ta­ri­mo dėl sa­vo po­el­gių – ne­svar­bu, ti­ki ar ne, bet Po­lo ieš­ko­ji­mais pa­ti­ki. Jų tik­ru­mas, kaip ir ki­tų ben­draž­mo­giš­kų pa­tyrimų, at­ro­do ne­gin­čy­ti­nas.

Skai­ty­to­jui pa­kan­ka erd­vės ap­mąs­ty­mams tiek apie mo­ra­lės ir ti­kė­ji­mo san­ty­kį, tiek apie mei­lę su vi­so­mis jos for­mo­mis, apie gy­ve­ni­mą, mir­tį ir vi­sa tai, kas, ro­dos, ap­kal­bė­ta, ap­ra­šy­ta jau daug kar­tų. Dau­ge­lio kar­tų. Ir vis dėl­to žo­džio meist­rai su­ge­ba su­meist­rau­ti is­to­ri­jas, ku­rio­se apie vi­sa tai pra­by­la­ma su nau­ju pa­vei­ku­mo gū­siu. Co­et­zee ir jo ro­ma­nas „Lė­tas žmo­gus“ – vie­na iš jų.