Prarytos gyvybės
DONATAS PAULAUSKAS
prisimenu savo mirtį
vienintelį mano kambario langą suėda priskridę paukščiai
jie godžiai ryja stiklą apraizgiusį vijoklį medžius horizonte iš pastatų iščiulpia kraują ir po gabalėlį išdrasko jų kūnus perlaužia dangoraižiui stuburą ir aštriais snapais lyg raudonos mėsos gabalą suplėšo besileidžiančią saulę
daugiau nieko nepamenu nežinau kur esu bandau prisiminti kaip čia patekau
lyg prinokusį vaisių lupu savo atmintį po jos žieve kažkas nepaprastai keista –
į skilteles padalinta mirtis
fašina II
sutemsta tamsiuose gatvių užkampiuose vėjas šaltakraujis kaip gyvatė įsuka ir smaugdamas dusina visas iki vienos gatvės šiukšles
ir tik tada kai viskas beveik mirę jie išeina žudyti išlikusių
kažkas sėda prie stalo ir pradeda spausdinti kažkas ima bloknotą ir visa tai daro plikomis rankomis kažkas savo auką jau turi tvirtai surištą slepia drėgname rūsyje į kurį nusileidžia tik retkarčiais kad keliais štrichais suteiktų jai žavesio
jie rašo apie kvapnią gėlę bet smeigia į jos žiedą aštrią špagą jie rašo apie vandenį lyg jis būtų akmuo jie rašo apie save bet ar tai nėra kalavijo rijimas? jie rašo apie tiesą bet ar tai nėra plūdimas krauju?
ir tik tada kai viskas beveik mirę kai viskas įaugę į kietus postamentus sukaulėję į šaltas skulptūras
mes atsinešame kūjus joms skaldyti
maniako dienoraštis
kiekvieną kartą rūkydamas rytinę cigaretę kažkas pradegina dar aptemusį dangų o šiame atsiradęs svilėsis – mano akis
bandau išsigelbėti – kavos puodelyje žioji juodoji skylė
bet viskas veltui ne ji mane o aš ją praryju
pro langą matau tuos pačius benamius šiukšlių žieduose renkančius savo nektarą
tolėliau laukinė katė kerta antausį balandžiui už nuoskaudą
trakšteli skinama sodrių alyvų šaka moters rankose pravažiuojant juodam katafalkui
išeinu slėpdamas svylančias akis po juodais akinių šarvais
miesto gatvėje prisėlinusiam paaugliui paprašius ugnies pridegu jo cigaretę žvilgsniu
dabar jau ir aš turiu savo grobį
karo belaisvis
sukapotas, kruvinas patiekalas, plūstantis per kraštus, jums kiekvieną rytą, kiekvieną savaitę, per amžius – kraujo dubuo iš Almerijos ant jūsų stalo kasdien.
Pablo Neruda
langu ropojantį tingų saulėlydį pritreškia dar viena diena
nėra kam graudintis įkyraus gyvio mirtimi gal tik vienas kitas augalas sukūkčioja už lango
visi kiti mėgaujasi vakaro agonija daugiabučiuose atsiveria langai
lyg plaučiai įkvepia tirštėjančios nakties it sodriausio tabako
jie kvėpuoja gali užčiuopti jų pulsą tvinksintį metalo arterijose iš kurių besiliejantį kraują patiekia pietums
tai turbūt prakeikimas užburtas ratas alinantis karas virtęs šalta rutina
kuris iš mūsų šio išgalvoto kvailo karo belaisvis?
valkataujantis šuo plaka balos vandenį ilgu liežuviu
kas galėtų patikėti tokiu paprastu burtažodžiu?
kas galėtų patikėti šitais apsimetėliais: nerūpestinga taika saulėlydžiu vakaro gyvybe šaltomis mūro sienomis
kai ant stalo priešais tave vėsta iš metalinės miesto arterijos pralieto kraujo dubuo
kąsnis
laukiu kol plikos pastatų sienos turės ką pasakyti
kol rūsčiausios patriarchų skulptūros pradės judinti klubus
kol praeiviai galiausiai sutiks vienas kitą
o gatvės godžiai bandys mus praryti
laukiu kol galėsiu
užspringti šio miesto
kąsniu
