Talento ir išmanymo šokis
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ
Manuel Rivas. Dailidės pieštukas. Romanas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. K.: Kitos knygos, 2012. 182 p.
„Daktaras Da Barka sėdėjo pintame krėsle prie išskleidžiamo stalelio, uždėjęs ranką ant atverstos knygos. Visa savo povyza jis panėšėjo į žmogų, apmąstantį ką tik perskaitytą nuostabų puslapį. Jis žvelgė į padūmavusioje žiemos šviesoje skendintį sodą, ir viskas čia būtų atrodę jauku ir ramu, jei ne deguonies kaukė“, – štai tokiais žodžiais savo skaitytoją pasitinka žymusis Galisijos rašytojas Manuelis Rivasas, vos pravėrus nerimastingai girgždančias knygos „Dailidės pieštukas“ duris.
Trumpai apžvelgęs ant „dabar“ virvės padžiautus romano herojų likimus, Rivasas leidžiasi atgal į praeitį. Kur skaitytoją pasodina ne prie vaišėmis nukrauto stalo, o už kalėjimo prižiūrėtojo Erbalio ausies. Greta įsitaisęs sėdi ir kitas svarbus knygos veikėjas – dailininkas. Pastarasis, kaip ir kiti kairiajai ideologijai prijaučiantys visuomenės veikėjai, intelektualai ar ne vietoje ir ne laiku pasipainioję kaimo kvaileliai, atsiduria kalėjime vos prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui 1936 m. Diktatoriaus Franco kalėjimas ne pati maloniausia vieta – čia veši ligos, atskirtis, neteisybė ir bausmės be teismo. Kareiviai ruošiasi žiauriai nužudyti ir išsityčioti iš dailininko, savo kameroje ramiai dailidės pieštuku piešiančio „Glorijos“ portiką, kuriame vaizduojami šventieji drauge su dailininku kalinčių respublikonų veidais. Erbaliui užbėgus planuojamiems kankinimams už akių ir nušovus dailininką, šio siela drauge su dailidės pieštuku įsitaiso prižiūrėtojui už ausies. Štai taip lengvai ir paprastai istorinį pasakojimą Rivasas pabarsto magiškojo realizmo pipirais ir druska.
Iš už ausies dailininko siela stebi visa, kas vyksta aplink Erbalį. Labiausiai ją domina buvusio draugo, taip pat kalinio, charizmatiškojo daktaro Da Barkos, likimas. Erbalis, spaudžiamas dailininko, tapusio kažkuo panašiu į kareivio stokojamą sąžinę, seka paskui Da Barką iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Erbalio lūpomis skaitytoją pasiekiantis pasakojimas apie daktaro Da Barkos ir jo mylimosios Marisos Majo likimus šokiruoja, žavi, įtraukia ir nepaleidžia.
Istoriją papildo originalus Rivaso sprendimas apie kilnaus, pasiaukojančio gerojo daktaro Da Barkos gyvenimą leisti pasakoti žiauriam, bailiam ir kvailam blogiukui prižiūrėtojui Erbaliui. Kalėjimo prižiūrėtojas suvokia, kad jo stebimasis įkūnija visa tai, ko jis niekada neturėjo ir neturės. Erbalis jaučia, kad, net būdamas žeminamas kalėjime, daktaras yra kur kas oresnis už jį ir kitus žemintojus. Šis suvokimas tampa nepakeliama ir nuolat prižiūrėtoją lydinčia našta, nepaliaujamai stiprėjančiu jausmu.
Įvairiomis kalbomis reziumuojant „Dailidės pieštuko“ istoriją anotacijose dažnai mėgstama pabrėžti, kad tai vienas gražiausių XX a. pasakojimų apie meilę, kuri susidūrusi su sunkumais tik auga, tačiau reikėtų pabrėžti, kad tai taip pat vienas stipriausių XX a. pasakojimų apie neapykantą, kuri taip pat ištveria visus „sunkumus-lengvumus“.
Pirmiausia „Dailidės pieštukas“ nėra dar viena knyga apie istorinius režimus ir diktatūras, kur kas daugiau dėmesio joje skiriama vidinių režimų ir diktatūrų vaizdui išryškinti. Tam praverčia ir grakščiai nutapytas susiskaldžiusio pasakotojo Erbalio psichologinis portretas, pasitelkus magiškąjį realizmą perskeltas į Erbalį, dailininką ir keliuose knygos puslapiuose minimą Geležinį Žmogų. Šiuo atžvilgiu knyga šiek tiek primena talentingojo austrų režisieriaus Michaelio Hanekės filmą „Baltas kaspinas“, kuriame pasakojama apie žiaurumu grįstus tėvų ir vaikų santykius prieš karą.
„Baltame kaspine“ mes matome vaikų „žiaurėjimo“ procesą, kuris „atskleidžia“ tokių fenomenų kaip karas priežastis, panašiai ir knygoje „Dailidės pieštukas“ skaitome prisiminimus apie žiaurų, skurdų ir nelaimingą mažojo Erbalio gyvenimą, galbūt lėmusį jo tapsmą rūsčiuoju prižiūrėtoju Erbaliu. Tačiau ar tokia interpretacija nėra pernelyg dvimatė?
Į tai sau teks atsakyti patiems skaitytojams, o bandydami rasti atsakymus į šiuos ir panašius klausimus galėsite mėgautis poetiškai lengvu „Dailidės pieštuko“ pasakojimu, kurį galėčiau palyginti su pačiu lengviausiu ir dailiausiu porcelianiniu indu. Kuris regisi toks trapus, kad jei neišlaikysi rankose – nukris ir suduš. Šis poetiškas teksto trapumas seka įkandin kiekviename puslapyje, kartais peraugdamas štai į tokius šedevrus: „Antroje vietoje tarp kalėjimo faunos pagal skaičių užėmė žiurkės. Jos čia elgėsi kaip namie. Naktimis bėgiodavo per miegančių kalinių kūnus. Tik kuo jos čia misdavo? Sapnais, sakydavo daktaras Da Barka. Jos graužia mūsų sapnus. Žiurkėms tas pats, ką ėsti, – jos nesirenka šio ar ano pasaulio“ (p. 64); „Jų kaime senatvė piktai sergėjo savo aukas“ (p. 88); „Gvardiečiui dar pasivaideno, kad areštuotieji ir moterys, nors stovi ir nejuda, bet iš tikrųjų mylisi, kad iš tikrųjų tai – nekantrios vyrų rankos, o ne vėjo šuorai taršo jų sijonus ir plaukus“ (p. 93) etc. Tačiau poetiška knyga „Dailidės pieštuką“ paverčia ne vien stilius, bet ir gausybė „geros“ poezijos citatų. Trumpai tariant, knygoje poeziją cituoja kas netingi.
Galiausiai rašytoją Manuelį Rivasą vertėtų pagirti ne tik už originalų sprendimą pasakoti istoriją iš susiskaldžiusios blogiuko asmenybės perspektyvos, darant tai psichologiškai įtaigiai, ne tik už nuostabiai lengvą poetišką pasakojimo stilių ir vykusį ispanų ir galisų literatūrinio paveldo panaudojimą kūrinyje, bet ir už istorinių, mokslinių, biografinių faktų išmanymą. Šis išmanymas drauge su rašytojo talentu apsikabina ir šoka mums atminties šokį, įkvėptą atsiminimų apie kadaise tikrai gyvenusius dailininką ir daktarą.
