Pa­sau­lis pa­gal Ka­jė­ną

JUR­GA TU­MA­SO­NY­TĖ

Pa­sau­lis pa­gal Ba­rą. At­si­mi­ni­mai. Su­da­rė Ge­di­mi­nas Ka­jė­nas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 296 p.

Lai­ky­da­ma ant ke­lių „Pa­sau­lį pa­gal Ba­rą“, pri­si­mi­niau ne­se­niai skai­ty­tą biog­ra­fi­nę rink­ti­nę „Mr. Flu­xus: ko­lek­ty­vi­nis Jur­gio Ma­čiū­no por­tre­tas“ (2009). Pri­si­mi­niau dar ir dėl to, kad kal­bė­da­mi apie Ar­tū­rą Ba­ry­są kny­gos au­to­riai ne kar­tą už­si­me­na apie „Flu­xus“ ju­dė­ji­mo ir Ba­ro veik­los pa­ra­le­les. Na, taip – abu vy­rai bu­vo avan­gar­di­nin­kai. Emig­ran­tas Jur­gis – pa­sau­li­nio mas­to an­ti­me­ni­nin­kas, ko­mu­nis­tas, pe­dan­tas, blai­vi­nin­kas. Vie­ti­nis Ar­tū­ras – maiš­tau­jan­tis, gir­tau­jan­tis, an­ti­po­li­tiš­kas ir an­derg­raun­diš­kas. Tiek vie­nas, tiek ki­tas am­ži­nin­kų aky­se at­ro­dė eks­cen­triš­ki. Ta­čiau lo­ka­lus Ba­ro maiš­tas, ku­riuo jis tar­si Da­ni­ji­lo Charm­so vei­kė­jas iš­gy­ve­no ab­sur­dą, nė vel­nio ne­pa­na­šus į „Flu­xus“ ju­dė­ji­mą. Kad ir kaip no­rė­tų­si jį prie Ba­ro pri­temp­ti.

Nors abu sie­kė ne­pri­klau­sy­ti ins­ti­tu­ci­joms, Ma­čiū­nas, to ir ne­no­rė­da­mas, spė­riai ta­po ofi­cio­zi­nis, o jo avan­gar­das įsi­lie­jo į tra­di­ci­ją. Ba­ras, de­ja (?), vis dar ne­my­li­mas Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ir ki­tų rim­tų vi­suo­me­nės vei­kė­jų. Kny­gos su­da­ry­to­jas Gediminas Ka­jė­nas vie­na­me in­ter­viu už­si­mi­nė, kad pa­ra­mą kny­gos lei­dy­bai gau­ti ne­bu­vo pats leng­viau­sias dar­bas…

Kny­gos di­zai­ną kū­rė To­mas S. But­kus. Tai jau ta­po ski­ria­muo­ju žen­klu, kad kny­gos, prie ku­rių iš­vaiz­dos pri­si­de­da „Va­rio bur­nos“, rep­re­zen­tuo­ja tam tik­rą au­to­riaus pre­kės žen­klą. Tai­gi Ba­ras čia pa­teik­tas sti­lin­gai ir tru­pu­tį „hips­te­riš­kai“: pus­la­piai pri­krau­ti cha­rak­te­rin­gų jo gy­ve­ni­mo me­tais da­ry­tų fo­to­gra­fi­jų, por­tre­tų, fak­si­mi­lių, sub­ti­lių iliust­ra­ci­jų (le­dų pa­ga­liu­kas pra­džio­je, ne­pra­kąs­ta por­ci­ja prieš pas­ku­ti­nį teks­tą, ku­ris pa­gar­bi­na Ba­rą dau­so­se).

Skai­tant kny­gą, kar­tais kil­da­vo klau­si­mai: „O kas ver­tė ši­tą teks­tą? Ar šis liu­di­ji­mas pa­ties au­to­riaus, ar už­ra­šy­tas? Ar tiek daug vie­no­dų įvar­džių vie­no­je pa­strai­po­je yra są­mo­nin­gas kal­bos re­dak­to­rės už­si­mir­ši­mas?“

G. Ka­jė­nas rin­ki­nį su­skirs­tė į ke­tu­rias da­lis: „Ba­ras yra Ba­ras“, „Ba­ras yra ki­nas“, „Ba­ras yra mu­zi­ka“ ir „Ba­ras apie Ba­rą“. To­kie pa­va­di­ni­mai tar­si nu­sa­ko žmo­gaus bu­vi­mą ne tiek žmo­gu­mi, kiek reiš­ki­niu, me­no kū­ri­niu. Juk Ba­ras kaip tik­ras XX a. pra­džios avan­gar­di­nin­kas sa­vo gy­ve­ni­mą kū­rė vi­sai kaip ir ki­tus me­no da­ly­kus. Iš jį pa­ži­no­ju­sių­jų at­si­mi­ni­mų bū­tų ga­li­ma ma­ny­ti, kad jis vi­suo­met bu­vo pa­si­nėręs į pro­ce­są, iš­ėjęs į sce­ną, pro­vo­kuo­jan­tis go­dų Ki­to žvilgs­nį.

„Pa­sau­lis pa­gal Ba­rą“ pa­bai­gia­mas Ai­do Mar­čė­no ei­lė­raš­čiu, ku­ria­me jis nos­tal­giš­kai kal­ba apie ne­ša­mo gir­to Ba­ro kū­no sun­ku­mą, gy­vus, nie­ka­da ne­be­pa­si­kar­to­sian­čius ano me­tu Gor­ky­nės vei­dus ir už­fik­suo­tą at­min­tį. O juk ir pat­sai po­etas pri­klau­sė kiek vė­les­nei nei Ba­ry­so, ta­čiau pa­na­šių de­mar­ka­ci­nių li­ni­jų Vil­niaus mies­te ge­ne­ra­ci­jai. Ly­giai taip pat kaip di­džio­ji dau­gu­ma žmo­nių, pa­si­da­li­nu­sių są­mo­nė­je už­si­li­ku­siu Ba­ro por­tre­tu.

A. Ba­ry­sas tu­rė­jo dau­gy­bę ry­šių ir, pa­sak šal­ti­nių, ben­dra­vo su įvai­riau­sių vi­suo­me­nės sluoks­nių at­sto­vais. Dar­gi ne vie­nas už­si­me­na, kad Ba­ras ne­bu­vo lin­kęs pa­sa­ko­ti as­me­niš­kus da­ly­kus ma­žiau pa­žįs­ta­miems, iš­lai­kė to­kį ne­pri­klau­so­mo ir ne­pa­gau­na­mo ti­pe­lio įvaiz­dį. Tai­gi skir­tin­gi žmo­nės, kal­ban­tys apie Ba­rą iš tų tri­jų veik­los sek­ci­jų, ku­rias su­skirs­tė kny­gos su­da­ry­to­jas, pa­gal idė­ją tu­rė­jo nu­pieš­ti skir­tin­gą, gal net pa­ra­dok­siš­ką me­ni­nin­ko por­tre­tą.

Ta­čiau Ba­ro por­tre­tas čia yra be­veik vien­ti­sas, o at­si­mi­ni­mai apie me­ni­nin­ką be­veik ne­pri­eš­ta­rau­ja vie­nas ki­tam. Gal šiek tiek ski­ria­si tik mer­gi­nų, pri­si­me­nan­čių Ba­rą jau­nys­tė­je (jis nie­ka­da ne­si­keik­da­vo ne­lie­tu­viš­kais žo­džiais), ir jo su­gė­ro­vų pa­min­ti­ji­mai apie pla­čią Ba­ro ger­klę ir ru­siš­kų keiks­ma­žo­džių ar­se­na­lą.

Ba­ras bu­vo ne tik mė­gė­jų ki­no kū­rė­jas, bet ir ap­suk­rus mu­zi­kos įra­šų ko­lek­ci­nin­kas, bu­ki­nis­tas, mu­zi­kan­tas bei pri­sie­kęs gir­tuok­lis… Ga­li­ma su­si­da­ry­ti įspū­dį, kad jis vi­sur elg­da­vo­si ne­pri­eš­ta­rau­da­mas sa­vo su­si­kur­tiems gy­ve­ni­mo prin­ci­pams. Ke­le­ri me­tai prieš mir­tį at­vi­ra­vo: „Nie­ka­da ne­no­rė­jau bū­ti pro­tin­gas, tu­rė­ti daug pi­ni­gų, nu­si­pirk­ti au­to­mo­bi­lį. Taip, tai ky­la iš ins­tink­tų, iš ma­no tik­ro gy­ve­ni­mo, ma­no sap­no. Man šis gy­ve­ni­mas yra kok­tus. Nie­ka­da ne­no­rė­jau žu­dy­tis, bet ma­nęs gy­ve­ni­mas ne­pa­ten­ki­na. Nei anos san­tvar­kos, nei šios są­ly­go­mis. Abi vie­no­dai šlykš­čios. Man jos ne­tu­rė­jo jo­kio po­vei­kio, jos man nie­ko ne­da­vė, nie­kaip ne­ska­ti­no“ (p. 258). Nors jis kal­ba apie ne­pri­ta­pi­mą abie­jo­se san­tvar­ko­se, iš kny­gos me­džia­gos bū­tų ga­li­ma drą­siai teig­ti, kad so­viet­me­čiu Ba­ras bu­vo tie­siog „žie­das tarp žie­dų“ – to­bu­las iš­si­šo­kė­lis ir eks­cen­tri­kas, są­mo­nin­gai ne­pri­klau­san­tis jo­kiems ofi­cio­zi­niams da­ly­kė­liams. O tai, cha, sa­vai­me su­pran­ta­ma, yra tau­ru ir tik­ra. De­ja, griu­vus už­dan­gai, šo­ki­ruo­jan­tis įvaiz­dis ir val­kio­ji­ma­sis po se­na­mies­tį su pa­gal­vė­mis po pa­žas­ti­mis ar mo­te­riš­kais dra­bu­žiais ga­lė­jo bū­ti tik to­kio ly­gio kaip Ro­žy­tės mas­ka­ra­das. Tai­gi vi­sa tai ne­be­te­ko pra­smės. Kny­go­je mi­ni­mas al­ko­ho­liz­mas, ku­riuo Ba­ras skie­dė at­šiau­rią tik­ro­vę ir bui­tį, bu­vo dar vie­nas jo ne­pa­to­gaus jaus­mo vi­suo­me­nė­je įro­dy­mas. No­rė­tų­si me­ni­nin­ką pa­va­din­ti sis­te­mos au­ka, ta­čiau ne bu­vu­sios, o esa­mos.

Apie Ba­ro as­me­ny­bę iš kny­gų, vaiz­do įra­šų ir in­ter­viu su­si­da­riau nuo­mo­nę, kad čiu­vas bu­vo strig­te įstri­gęs jau­nys­tės lai­kų sen­ti­men­tuo­se. Tai duo­da rit­mą vi­sai kny­gai, dau­giau­sia ku­ria­mai jo il­ge­sin­gai nu­si­tei­ku­sių ko­le­gų. O ir šiaip to­kios at­si­mi­ni­mų rink­ti­nės, su­da­ro­mos ne­pra­ėjus nė de­šim­čiai ar dau­giau me­tų po žvaigž­dės mir­ties, daž­nai dvel­kia aša­ro­ji­mais ir pa­te­tiš­kais gar­bi­ni­mais. Už­tai nu­ste­bi­no Ba­ro ma­mos Al­do­nos Ba­ry­sie­nės at­si­mi­ni­mai apie sū­nų, ku­riuo­se nė­ra nė la­še­lio pai­ko ide­a­li­za­vi­mo ir tra­ge­di­jos. Pa­sa­ko­ja­ma ra­miai, iš­laikant to­le­ran­tiš­ką žvilgs­nį ir dis­tan­ci­ją.

Nors steng­ta­si kal­bin­ti Ba­ry­so am­ži­nin­kus – bū­tent „so­vie­ti­nę cheb­rą“, ne­aiš­ku, ko­dėl įde­da­mas mu­zi­kan­to Do­man­to Ra­zaus­ko pa­fi­lo­so­fa­vi­mas apie nū­die­nos dar­bo­ho­li­kus ir bom­žiš­ką Ba­ro įvaiz­dį, taip pat trum­pas ne pir­mo­je at­si­mi­ni­mų kny­go­je sa­vo nuo­mo­nę pa­reiš­kian­čio gat­vės „me­ni­nin­ko“ Ni­ko­de­mo tri­gra­šis. Gal­būt ta­da rei­kė­jo pa­kal­bin­ti ir dau­giau žmo­nių, ku­rie tie­sio­giai Ba­ro ne­pa­ži­no­jo, bet nuo­mo­nę apie jį vis tiek tu­rė­jo?

Ki­taip nei mi­nė­to­je rink­ti­nė­je apie Ma­čiū­ną, ku­rio­je ne­ven­gia­ma at­skleis­ti ir daug nei­gia­mų ma­est­ro bruo­žų, šio­je kny­go­je so­vie­ti­nė Ba­ro „cheb­ra“ be­veik vien­bal­siai ado­ruo­ja ža­vų drau­go ki­to­niš­ku­mą, avan­gar­diš­ku­mą ir mė­gi­na iš­tei­sin­ti. Sy­kiu pa­brė­žia­mas jų pa­čių pri­klau­sy­mas mi­nė­ta­jai „be­veik hi­pių – be­veik pan­kų“ kar­tai. Neap­si­ei­na­ma čia be ait­rios se­nat­vės ir pra­bė­gu­sio lai­ko smar­vės. Ko­kie anks­čiau da­ly­kai vyk­da­vo, kiek bur­ne­lių ir ka­vos puo­de­lių nu­my­lė­tuo­se (jau ka­dų ka­dais į tos pa­čios kar­tos ra­šy­to­jų teks­tus pa­kliu­vu­siuo­se) ka­ba­kuo­se iš­ger­ta! Nors čia ir nė­ra to­kių „Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus lai­kų“ są­vo­kų: „bu­vo di­dis žmo­gus“, „ne­pa­pras­tas kū­rė­jas“, „Die­vo duo­tas ta­len­tas“, vis tiek jau­čia­mos tra­fa­re­ti­nės ir il­ge­sin­gos gai­de­lės.

Tie­sa, ne vi­si vi­su­tė­liai au­to­riai ly­do­si prieš ne­bū­tin grimz­tan­tį me­ni­nin­ką. Ki­ti sten­gia­si lik­ti opo­zi­ci­jo­je, pa­si­ty­čio­ti iš po­mir­ti­nės Ba­ro kau­kės, dei­man­tais ir bri­lian­tais pa­da­bin­tos. Štai ope­ra­to­rius Al­gi­man­tas Mi­ku­tė­nas be užuo­lan­kų tėš­kia: „Man da­bar keis­ta gir­dė­ti, kaip Ba­ras aukš­ti­na­mas, ko­kios dva­sin­gu­mo au­re­o­lės jam pie­šia­mos. Ne­va, Ba­ras ge­ni­jus, avan­gar­di­nin­kas ir pa­na­šiai. Pa­pras­tas Lie­tu­vos mas­to „čiu­va­šas“, ir tiek“ (p. 161).

Ba­ras nė­ra Sa­lo­mė­ja Nė­ris – grei­čiau jau sa­vo lai­ko­tar­pio žvaigž­dė, po­že­mio ka­ra­lius. Kny­ga – mie­las ban­dy­mas jį pas­ku­ti­nį sy­kį pri­grieb­ti ir ne­leis­ti su­pū­ti že­mė­je be de­ra­mo pa­gar­bi­ni­mo ir įver­ti­ni­mo. Tu­rint ome­ny­je, kad at­si­mi­ni­mų rink­ti­nės ir ne­ga­li bū­ti ne­pa­gra­žin­tos, „Pa­sau­lis pa­gal Ba­rą“ yra gra­ži ir liūd­na kny­ga.