Nusigandusi širdis
JONAS JUŠKAITIS
.
Jausdamas – sauja pilu Smėlį… Apvaizda, Kaip sraigė baltu perlu Užtaiso žaizdą?
Lyg bijo žemėj žmonių Amžino miego, Žiedai po žingsnio žingsniu Iš jos išbėgo.
Lig šito miego jaunam Nesakė nieko Jie to, ką sako jau man, Po šito miego.
Žvaigždės virš jūros… gilias Permato girios… Prieblandų akys… girias Jūros… jos gilios…
Ir mano jos… ties karstu Žiūriu į lūžį… Susmukus žemė… kas tu, Gražus geguži.
2010
Man pabudai per sapną… ne dėl to, ne… Budai, numirus, budint… lapkritys, Kad budinau tave sapnu, geltoną Žvaigždžių man didžią naktį nukratys.
Tau atsimerkus – mirksniui neprapulti Aš atsimerkiau: naktį kažkodėl Pabust kartu sapnavimas supurtė. Manyj pačiam ji dreba kaip žvaigždė.
Lyg nuo gyvybės mus abu nulaužus Vieną kitam ranka, kurios nėra, Blakstienas būtų lietusi, kaip daužos Gelst apie dulkių patalą žara
Taip raudonyn visais raudonumynais, Jog skambant lapui krintančiam pabusiu, Vis į geltonos atspalvius beržynams… Pasiklausyti patylėt pabūsiu.
Ar tu man mirus… spinduliui kaip strėlei Per langą smygsant lyg susižeidžiu… Kas tu, kuri mane pabust prikėlei, Pabudinama drebančių žvaigždžių?
Sudavus sapną gaust kaip kamertoną, Daugiau nei tolt ir tilt neatsitiks. Nukris naktų naktin viena geltona Lyg lapas nuskambėdama naktis.
2012
Per kietą klintį Išplautas gintaras. Kuo spaudžia sunaikinti, Tuo gelbimės ir gintis.
Sveika būk, diena, Suk, suk į vieną pusę. Kaip didžiausią naujieną Tave sutikt pabusime.
Vienam į kito Tylinčių akys žiūri: Iš akių į akis įkrito – Kur mudu atsidūrę!..
Tau mirus, skauda Man, ir nešuos kaip ligą: Kur tau tik darė skriaudą, Dabar manin susmigę…
2010
.
Taip yra, taip buvo, bet, svarbiausia, Taip ir bus. Gal nežiūrėt verčiau, Kad šėtono seilėm nusiprausia Matant, nors… gerai, kad nors mačiau!
Gaudantys tinklai tikrai skylėti Išlendančiam nors vienam, nejau Nenuėjus kur nors patylėti? Nors… gerai, kad nors nenuėjau!
Žingsniais nepiktais nors… mus nuo pikto Gelbėk, liūdna visa, kas naktis. Nelinkiu, kad tau taip atsitiktų, Nors… matysi pats, jei atsitiks!
Lik vyzdžiuos, tikra išlik, o žeme. Armija kompiuterio angis Raitos, bus lyg apkasus užėmę. Kol akiduobėj susirangys…
Apvynioja uodegas gyvatės Giriose po tiltu lyg naru Plūduriuoti – priešais žuvį patys Vandenys atbėga nuo nasrų.
Aišku, nors neaišku nieks: išlaiko Taiką kulkos, griežia taikiniai Kas dantis, kas maršus, nors… už taiką Kulkos kovą nušvilpė seniai!
Jaučiant paskutinę neprarytą, Ką darai, daryk gerai, geriau Nors užmiršt bus, kad nors kas daryta, Ir atmint, kad ko nors nedariau.
2012
.
Ruduo. Vėjas ir varna.
Aaaaaššššš, aš… Aaššššš, aš, aš, aš, Aš, aš, aš, aaš, aaa…
Ša, ša, ša.
Ašš, ašššš, ašš Aaaaaššššš.
Ša, ša.
Aaaaaššššš, aššš, Aš, aaaaššššš, Aaaš, aš, aš, aš…
Ša, ša, ša.
Varna ir vėjas. Ruduo.
2008
.
Ir įstatymą statant ir patį Į jį statė stot kaip į duris. Tavo durys, kur stakton įstatė, – Žemės nieko neveikt vidurys.
Sėdžiu, spalio spalvom žiburėti Žiburiuokite, medžiai, kurių Visos šakos kitokios žiūrėti… O matau… tik ne tą, ką žiūriu! –
Laužt nebijo, nes kvailas, ir gaila Langą laužiančio: kai atėjau Žemėn, tartum užjausdamas kvailą, Pirmas jausmas man buvo – bijau.
Bėk, mielasis tu bomže, tu, bonza Mielas, vykis: plonais spinduliais Pats kaip voras nulips ir per bronzą Bokštu mėnuo – laukais pasileis.
Girgždant durims išeisiu pavėsiu Medžio girgždančio – laužtis baik, nors Sėsk šalia patylėti – padėsiu Pykti tau ant gimimo dienos!
Pirštai langą paleistų pakumpę Praeitin, dabartis atsitiks Kur nors veikiant dviem, smakrą ant krumplio Pasidėjus tyli ateitis.
2012
.
Kaip gaidį raudoną Ant stogo, ant žemės vienos, O verkianti žmona, Patupdo po karą kur nors.
Raudona su juodu Ne mano: man tiks vien, kai tems, Tegu tad sau juodu Ir eina kitur ir kitiems.
Ten, kur sunaudotų Abu, kur dažei ar daužei, Juodai su raudonu Vis vien ir gerai, ir gražiai.
Buvau ne raudonas, Ne juodas esu, tai į ką Traukt? Ponai ir ponios, Yra raudonoji knyga.
Aš baltas be grimo, Ir triskart net, kaip tu pati, O žmona, nes gimę Mes baltais ir veidu balti.
2008
.
Tai per vakarus dienų negarsiai Taip, lyg iš po žemių atsidus Atsiliept aplinkui viskas, tarsi Tai, kas bus, kada manęs nebus.
Tai gyvenimas, tai tokie toliai: Praeitie, tai apsikabinai Jais ir dabarties paveiksluos, kolei Per naktis užlygina sapnai.
Vasara, lyg šonkaulį, kur skauda, Perlaužt, debesynų vandenai, Griūdavo, danguj virš miesto snaudę, Kol pati taip nusiskandinai.
Kelt bent skausmą kaip giedra erelį… Lyg neatsilaikiusių kvapu Iš drabužių – vėjo akvarelei Verpetavo dulkės virš kapų.
Nesuprasdamos žmonių kelionės. Vėjo ranka, dulke nešina Ant plaukų žmonėms, kas man tie žmonės, Kas aš tiems žmonėms, nė nežiną.
Kol budau, per tylą kaip bažnyčią Aidint muzikai toli, arčiau Pamačiau akimirksniu netyčia, Lyg tiek metų tyčia nemačiau.
2012
.
Ar tau neskauda širdies? Oi, Dieve, Dieve, Kaip širdies neskaudės. Skauda kas dieną.
Mano širdis skaudi vieta. Kaip tokį kietą Klausimą paleidai į tą Skaudžiausią vietą.
Jis dienas ir naktis Mano širdį taip stūmė, Jog susimušė mano širdis Į akmens akmenumą.
Spaudžia akmenuma Širdis į krūvą. Bėgdama, klupdama Pamiršusi buvo.
1983–2012
.
Nusigandau, kad su manim tau pačiai Saugu: pats pakilau kaip iš sapnų. Regina pacis funda nos in pace… Taip susitinka silpnas su silpnu.
Tik vieną kartą Dievą rast, kadangi Jis vienas, buvom ir abu užkas, Tave, mergaitę, tartum jūroj bangą Man atiduoda Dievas į rankas.
Taip, lyg jo išgąstyj abiem palaukus, Kol susitiksim, lyg ir būt visai Nebuvę dar, šypsais, ant piršto plaukus Vyniodama, paleidi ir klausai.
Jei negirdėčiau. Bet girdžiu: tai žygis Toli girdėt likimo urzgime. Jei nežinočiau. Bet žinau. Užlygins, Palygins ir sulygins su žeme.
Užgimstant atsimerkti pasisiūlė Padėt, bet slėpė spinduliai žvilgą: Giliai gyvena žemėje didžiulė Ramybė nesibaigianti ilga.
Kol rankų mums nuo rankų ji atplėšus Pati nebuvo, o tik į mintis Mirties mintim ateidavo, nė priešas Nesijautė didžiausias joj mirtis.
Ne prie manęs ir žemės valandėlei – Glaudeis prie Dievo per mane, rami Abudu vieną tikrą kartą kėlei Jam nusilenkti: savo mirtimi.
2012
