Kaip pro­jek­tai apie pro­jek­tus pro­jek­tą su­kū­rė

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

Pa­ro­da „Baltic Ex­pro. Jau­nie­ji me­ni­nin­kai apie švie­ti­mo pro­jek­tus“

Fra­zė „Pa­ra­šyk pro­jek­tą, ta­da pa­kal­bė­sim“ mums tam­pa to­kia pat įpras­ti­nė kaip pra­šy­mas „Pa­skam­bink man, bū­siu kaž­kur mies­te“. O juk prieš 30 me­tų jos abi bū­tų vi­siš­kai ne­su­pras­tos. Me­ni­nin­kai ir šian­dien dar pa­mur­ma, kad vi­si tie pro­jek­tai „už­kni­so juo­dai“. Ir tur­būt tei­sė­tai. Ge­rai pa­ra­šy­tas pro­jek­tas ir ge­ras me­no kū­ri­nys – du skir­tin­gi, tik kar­tais su­tam­pan­tys da­ly­kai. Ir jei me­ni­nin­kas pui­kiai val­do me­džia­gą ir tu­ri bū­si­mo kū­ri­nio vi­zi­ją, ko­dėl jis tu­ri mo­ky­tis pro­jek­ti­nės kal­bos ir su­kiš­ti sa­vo ne­pa­kar­to­ja­mą idė­ją į tiks­lų, įgy­ven­di­ni­mo ter­mi­nų, sklai­dos ir nu­ma­to­mų re­zul­ta­tų punk­tus? Ki­ta ver­tus – štai sto­vi Ca­ra­vag­gio, vi­sas rau­do­nas iš pyk­čio, ir klau­so­si, kaip jo nau­ją še­dev­rą ap­ta­ri­nė­ja po so­čių pie­tų su­si­rin­kę vys­ku­pai. „O ko­dėl čia tas ar­klys pa­čia­me dro­bės cen­tre? Ar no­ri­te pa­sa­ky­ti, kad jis ir yra Šven­to­ji Dva­sia?“ Ži­no­ma, pa­veiks­lo te­ma bu­vo su­de­rin­ta iš anks­to, gau­tas avan­sas. Ar bus iš­ra­šy­tas dar­bų pri­ėmi­mo ak­tas? Klus­niai kaip pir­mo­kas nu­lei­dęs gal­vą Ca­ra­vag­gio kram­to iš pyk­čio lū­pas ir mė­gi­na gin­ti sa­vo idė­ją. Bū­ki­me tik­ri – tiek pri­sta­ty­da­mas pa­veiks­lą, tiek gin­da­mas jis var­to­jo „pro­jek­ti­nę“ kal­bą, tik rak­ta­žo­džiai bu­vo kiek ki­to­kie nei šian­dien.

Justina Gražytė. Kalbėk su savo katinu, jis tikrai prašneks. 2012

Apie tik me­nui tar­nau­jan­tį, nuo nie­ko ne­pri­klau­so­mą me­ni­nin­ką gra­žiai sva­jo­jo mo­der­nis­tai. Už tai są­ži­nin­gai mo­kė­jo skur­du, pa­ly­gin­ti su ku­riuo šian­die­ni­nių me­ni­nin­kų bui­tis ne to­kia jau liūd­na. Mū­sų lai­kais skur­de gy­ven­ti ne­ma­din­ga, o ir iš­ei­čių net dvi: rin­ko­da­ra ar­ba pro­jek­tai. Ga­li­ma mė­gin­ti tap­ti rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tu ir par­da­vi­mo va­dy­bi­nin­ku vie­na­me as­me­ny­je ar­ba mo­ky­tis per­pras­ti pro­jek­ti­nį pa­sau­lį, krū­vas po­pie­rių ir šim­tus žo­džių bei punk­tų, at­ve­rian­čių re­zi­den­ci­jas, sti­pen­di­jas, o jei se­ka­si, tai ir ap­do­va­no­ji­mus. Taip, bū­ti me­ni­nin­ku – la­bai sun­ku. Pa­na­šiai kaip moks­li­nin­ku ar mo­ky­to­ju, ne­ži­nau, ar spor­ti­nin­kai ra­šo pro­jek­tus.

Apie pro­jek­tus su­si­mąs­čiau po vie­nos vie­ną die­ną tru­ku­sios pa­ro­dos. Fi­ziš­kai Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tre vy­ku­si pa­ro­da bu­vo or­ga­ni­zuo­ta ne me­ni­nės ins­ti­tu­ci­jos, o Švie­ti­mo mai­nų pa­ra­mos fon­do. Šis fon­das už­si­i­ma įvai­rių švie­ti­mo pro­gra­mų („Le­o­nar­do da Vin­ci“, „Nord­plus“, „Co­me­nius“, „Eras­mus“, „Grund­tvig“ ir kt.) ad­mi­nist­ra­vi­mu. Kiek­vie­nais me­tais jie kar­tu su ko­le­go­mis iš Lat­vi­jos ir Es­ti­jos or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nį, ku­rio me­tu vi­si su­si­rin­kę da­li­na­si ir ap­ta­ria vyk­dy­tus ar vyk­do­mus pro­jek­tus. Šį kar­tą ren­gi­nys vy­ko Lie­tu­vo­je ir ne­ti­kė­tai, su­ta­pus net dviem ap­lin­ky­bėms, pa­vir­to į įdo­mią pa­ro­dą, ku­rios me­tu Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tai ir ab­sol­ven­tai pri­sta­tė ob­jek­tus, per­for­man­sus ar ins­ta­lia­ci­jas, su­kur­tus pa­gal pen­kio­li­ka Bal­ti­jos ša­ly­se vyk­dy­tų švie­ti­mo pro­jek­tų. Pir­mo­ji sėk­mės prie­žas­tis – pa­ro­dos ini­cia­to­riai stu­den­tams in­ter­pre­tuo­ti pa­tei­kė 15 at­rink­tų pro­jek­tų ir į kū­ry­bos pro­ce­są ne­si­ki­šo. Ant­ro­ji – stu­den­tai pa­si­rin­ko pro­jek­tus ir ne­si­ė­mė jų šlo­vin­ti ar tie­siog iliust­ruo­ti, o pa­siū­lė ga­na kri­tiš­kas in­ter­pre­ta­ci­jas. To­kiu bū­du, abiem pu­sėms el­gian­tis są­ži­nin­gai, nuo­bo­džiu at­si­skai­ty­mu ga­lė­jęs tap­ti ren­gi­nys vir­to į gy­vą ir ak­tu­a­lią pa­ro­dą – ap­mau­du, kad vei­ku­sią tik vie­ną die­ną.

Jau­nie­ji me­ni­nin­kai į švie­ti­mo pro­jek­tus žiū­rė­jo tri­mis bū­dais. Vie­ni vi­zu­a­liai in­ter­pre­ta­vo pro­jek­to te­mą, ki­ti mė­gi­no pa­pil­dy­ti pro­jek­tą sa­vo įžval­go­mis, tre­ti – žvel­gė kri­tiš­kai ir ne­slė­pė abe­jo­nių. Pa­teik­siu po vie­ną pa­vyz­dį. Jus­ti­na Gra­žy­tė pa­si­rin­ko in­ter­pre­tuo­ti lat­vių vyk­dy­tą „Le­o­nar­do da Vin­ci“ pro­gra­mos pro­jek­tą nuo­bo­do­ku pa­va­di­ni­mu „Ve­te­ri­na­rų pro­fe­sio­na­lu­mo ug­dy­mas neu­ro­lo­gi­jos ir psi­cho­te­ra­pi­jos sri­ty­se“. Skai­to­me pro­jek­to ap­ra­šy­mą, kaip lat­viai ve­te­ri­na­rai vy­ko į Suo­mi­ją ir ten to­bu­li­no sa­vo prak­ti­nes ži­nias. Ir ma­to­me kū­ri­nį pa­va­di­ni­mu „Kal­bėk su sa­vo ka­ti­nu, jis tik­rai pra­šneks“ – ant sie­nos ka­bo kar­tais su­ju­dan­čios 5 ka­čių uo­de­gos, ku­rių kiek­vie­nai pri­klau­so nuo­tai­ką api­bū­di­nan­tis už­ra­šas: pik­tas, ra­mus, iš­pro­tė­jęs, al­ka­nas, lai­min­gas. Įsi­vaiz­da­vu­si ka­ti­ną pas psi­cho­te­ra­peu­tą, jau­na me­ni­nin­kė ku­ria siur­re­a­lis­tiš­ką ir są­mo­jin­gą vaiz­di­nį. Jo­nas Ani­čas, įsi­gi­li­nęs į pro­gra­mą, pa­de­dan­čią tė­vams pa­lai­ky­ti į sve­ti­mas ša­lis stu­di­juo­ti ar dirb­ti iš­vy­ku­sius vai­kus, nu­spren­dė, kad iš tie­sų di­des­nio pa­lai­ky­mo rei­kė­tų tų vai­kų tė­vams, ku­rie šiuo­lai­ki­nia­me var­to­to­jų pa­sau­ly­je yra su­tri­kę daug la­biau nei at­ža­los, ir eks­po­na­vo ins­ta­lia­ci­ją iš nuo­trau­kų, ku­rio­se už­fik­suo­ti gam­to­je iš­mes­ti bui­ties daik­tai, o ša­lia – ne­tvar­kin­ga krū­va tų pa­čių bran­giai įsi­gy­tų, ta­čiau var­gu ar iš­ties rei­ka­lin­gų daik­tų. Eve­li­na Ker­pai­tė bu­vo vie­na iš tų me­ni­nin­kų, ku­rie rem­da­mie­si as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi į in­ter­pre­tuo­ja­mą pro­jek­tą žvel­gė kri­tiš­kai. Pro­jek­tą „Edu­ka­ci­jos kryž­ke­lės“, skir­tą stip­rin­ti 14–17 me­tų mo­ki­nių ap­si­spren­di­mą dėl bū­si­mos kar­je­ros, ji in­ter­pre­ta­vo kaip len­tą, pri­smaigs­ty­tą įvai­raus dy­džio po­pie­riaus la­pe­lių su pieš­ti­niais gat­vių, marš­ru­tų pla­nais. Au­to­rės min­tis – gal­vo­ti apie kar­je­rą bū­nant ke­tu­rio­li­kos, ži­no­ma, ga­li­ma, ta­čiau grei­čiau­siai il­gai­niui si­tu­a­ci­ja kis dar ne kar­tą ir anks­ty­vos jau­nys­tės pla­nai liks kaip pas­ku­bo­mis pa­si­žy­mė­ti mies­to marš­ru­tai.

Tai tik ke­li iš pen­kio­li­kos pa­ro­dos ob­jek­tų ir per­for­man­sų, tarp ku­rių bu­vo ir bul­vių ko­šės ga­mi­ni­mas, erd­vi­nė ins­ta­lia­ci­ja iš nu­ra­šy­tos au­to­bu­sų sto­te­lės kon­struk­ci­jos da­lies ar nu­brai­žy­ta bū­si­mos va­ka­rie­nės par­ti­tū­ra. Ži­no­ma, tai – jau­nų me­ni­nin­kų kū­ri­niai, vie­to­mis min­tis reiš­kia­ma per­ne­lyg tie­sio­giai ir trūks­ta pra­smi­nių sluoks­nių, vie­to­mis „šlub­čio­ja“ at­li­ki­mas, ta­čiau pa­ro­do­je ne­pa­lei­do jaus­mas, kad me­ni­nin­kams bu­vo sma­gu. O tai, su­ti­ki­me, la­bai svar­bu kal­bant apie jau­nuo­sius. Ne ma­žiau įdo­mu bu­vo ste­bė­ti pa­ro­dos lan­ky­to­jus, tarp ku­rių dau­giau­sia bu­vo edu­ka­ci­nių pro­jek­tų kū­rė­jų ir vyk­dy­to­jų bei pa­čių VDA stu­den­tų. Rim­tos te­tos daž­niau šyp­so­jo­si, nei ba­rė­si, nors bu­vo ir to­kių, ku­rios žiū­rė­da­mos į ka­čių uo­de­gas šnabž­dė­jo­si: „Įsi­vaiz­duo­ji, pa­ima ta­vo pro­jek­tą, ir ši­taip…“ Stu­den­tai, jau­niau­sia mū­sų me­ni­nin­kų kar­ta, aki­vaiz­džiai džiau­gė­si ga­lė­da­mi „pa­si­ma­tuo­ti“ ŠMC ap­lin­ką ir ben­dra­vo ne tik tar­pu­sa­vy­je, bet ir su žiū­ro­vais, mė­gin­da­mi įtrauk­ti į per­for­man­sus ar pa­aiš­kin­ti sa­vo dar­bus. Trum­pai ta­riant, pa­mir­šo už­si­dė­ti mū­suo­se įpras­tas at­si­ri­bo­ji­mo nuo pub­li­kos kau­kes – la­bai no­rė­tų­si ti­kė­ti, kad nie­kad jų ne­už­si­dės.

Aki­vaiz­du, kad šis pro­jek­tas bu­vo ri­zi­kin­gas tiek jį or­ga­ni­za­vu­siai ins­ti­tu­ci­jai, tiek pa­tiems me­ni­nin­kams. Ti­kiu, kad abi pu­sės tu­rė­jo pa­gun­dų kon­tro­liuo­ti, ko­re­guo­ti ir įtik­ti. At­si­lai­kė ir ga­liau­siai džiau­gė­si įdo­miu ir gal net abiem pu­sėms nau­din­gu re­zul­ta­tu, o ne­gau­sūs žiū­ro­vai ga­lė­jo dar kar­tą įsi­ti­kin­ti, kad ne­įpras­ti ar net be­veik ne­įma­no­mi skir­tin­gų sri­čių su­si­dū­ri­mai daž­nai su­tei­kia įdo­mių ne­ti­kė­tu­mų.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.