Vasara kaip traukinys

KOSTAS POŠKUS

Il­gai lauk­tas, vė­luo­jan­tis, bet vi­sa­dos ne­ti­kė­tas. Sva­jo­ta, kaip ja­me sė­dė­si ir iš briau­no­tos stik­li­nės barš­kan­čiais dan­ti­mis ger­si sil­pną, bet kaž­ko­dėl ska­nią ar­ba­tą (so­vie­ti­nis va­rian­tas) ar­ba ap­žiū­ri­nė­si sa­vą­sias at­si­skai­ty­mo kor­te­les, ge­rai ži­no­da­mas, kad ten nie­ko nė­ra, bet, duok Die­ve, gal at­si­ti­ko ste­buk­las ir kas nors at­si­ra­do (va­ka­rie­tiš­kas va­rian­tas). Ta­da švel­nus mo­te­riš­kas bal­sas pra­neš, kad trau­ki­nys pa­sie­kė taš­ką, ku­ria­me, nors ta­vęs nie­kas ne­lau­kia, pri­va­lė­si iš­lip­ti. Pa­gal pa­sau­li­nio ro­ma­no ir ki­no ge­riau­sias kli­šes iš­lip­si, pa­sta­ty­si krep­šį ant pe­ro­no, bu­ku žvilgs­niu pa­ly­dė­si tam­so­je iš­nyks­tan­čias nu­va­žiuo­jan­čio trau­ki­nio švie­sas, pe­ri­fe­ri­ne re­ga ste­bė­si mo­te­rį, ku­rią trau­ki­ny­je aki­mis nu­ren­gi­nė­jai, nors, su­ža­din­da­mas vi­są fan­ta­zi­ją, lyg ana­to­mi­jos va­do­vė­ly­je ma­tei tik­tai kaž­ko­kią ho­mo­mor­fi­nę bū­ty­bę, ir ją su­tin­kan­tį vy­rą. Vie­na aki­mi ste­bė­si pa­ju­dė­ju­sį trau­ki­nį, ki­ta – į si­dab­ri­nį au­to­mo­bi­lį sė­dan­čią po­re­lę: „Mie­lo­ji, grį­žai. Šam­pa­nas ta­vo su­grį­ži­mui.“ Ta­da nu­si­spjau­si, bet pa­gal­vo­si, kad ir ba­na­ly­bės kar­tais yra gra­žios. Lyg ame­ri­ko­niš­kų ar skan­di­na­viš­kų mo­kyk­lų ro­ma­nis­čių su­kur­tuo­se ro­ma­nuo­se. Nors žiū­rint iš ša­lies pui­ku, ta­vo­ji anks­tes­nė pa­tir­tis kuž­da į au­sį, kad tai nė­ra vi­siš­ka tei­sy­bė. O ką da­ry­ti to­liau?

Aistė Papartytė. Peizažas. 2009

Va­sa­ra yra tas me­tų lai­kas, ku­rio vi­sai nė­ra mū­sų šiek tiek į šiau­rę pa­si­da­vu­siuo­se kraš­tuo­se. Jos lau­ki lau­ki, kai ne­tu­ri vi­lties su­lauk­ti, ji at­ei­na su sa­vo ne­ti­kė­tais karš­čiais, sa­vo dar la­biau ne­ti­kė­to­mis liū­ti­mis. Va­sa­ra man dar pri­me­na gat­vė­je su­tik­tą gra­žią ne­pa­žįs­ta­mą mo­te­rį. Liek­ną, pa­slap­tin­gą. Ža­vie­si jos ne­pri­ekaiš­tin­go­mis kū­no for­mo­mis, ap­ran­gos sti­liu­mi, pa­ma­tęs gi­lias akis ir dar gi­les­nę iš­kirp­tę iš­tirps­ti lyg maž­vai­kis. O ji aris­tok­ra­tiš­kais pirš­tais iš­la­vin­tu ju­de­siu prie au­sies pa­ke­lia te­le­fo­ną ir ta­da tau pa­si­da­ro la­bai nuo­bo­du. Mū­sų kal­bo­je, at­si­tik­ti­nai, o gal ir ne, po­ra me­tų lai­kų yra vy­riš­ko­sios gi­mi­nės ir po­ra – mo­te­riš­ko­sios. Tai­gi, va­sa­ros mė­ne­sius pa­gal šią kla­si­fi­ka­ci­ją de­ta­li­zuo­čiau dar smul­kiau. Bir­že­lio mė­nuo ati­tik­tų jau­ną, nu­trūkt­gal­viš­kai kvai­lą mer­gi­ną, ge­rai ne­su­pran­tan­čią sa­vo pa­čios nuo­tai­kų. Pa­kan­tūs ap­lin­ki­niai tik ran­ka nu­mo­ja – ko čia no­rė­ti, už­augs, at­eis į pro­tą. Pra­eis tos nuo­tai­kų kai­tos. At­eis lie­pos mė­nuo – jis ati­tik­tų bal­za­kiš­ko­jo am­žiaus mo­te­rį. Va­sa­ra įsi­siau­tė­ju­si, pa­čia­me bran­du­me, o ta­da pa­ma­to­me, kad nuo­tai­kų kai­tos dar smar­kes­nės: di­de­lius karš­čius kei­čia dar di­des­nės liū­tys su vie­su­lais ir škva­lais. Ne­si­liau­jant vi­soms ano­ma­li­joms, kon­sta­tuo­ji fak­tą, kad, de­ja de­ja, die­na trum­pė­ja ir ki­taip ne­bus. Apie rug­pjū­tį nė­ra ko ir kal­bė­ti. Tuo­met ap­si­gin­kluo­ji ap­si­mes­ti­niu ar tik­ru abe­jin­gu­mu ir vis­kas at­si­sto­ja į sa­vo vie­tas.

Kiek­vie­nas me­tų lai­kas tu­ri sa­vo sko­nį, bet va­sa­ra ypa­tin­gą – pa­brė­žian­tį ju­dė­ji­mą lai­ke. Daž­nai at­ro­do, kad ki­ti me­tų lai­kai yra tik­tai pa­ruo­šia­mie­ji prieš va­sa­rą. Ge­rai, nors ir skaus­min­gai su­pran­ti, kad esi jau pra­ei­ties žmo­gus. Pa­tys di­džiau­si įspū­džiai ir su­vo­ki­mai pa­tir­ti vai­kys­tė­je ir anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je. Vė­liau kas­die­ny­bės ru­ti­no­je to­kių ašt­rių ir švie­žių ne­be­pa­tir­si, o ban­dy­mai juos at­kar­to­ti ta­ve da­rys juo­kin­gą. Te­lie­ka pri­si­mi­ni­mai. Tai ga­li­ma pa­ly­gin­ti su sap­nu, ku­ria­me ra­gau­ji pri­sir­pu­sias rau­do­nas že­muo­ges, val­gai bal­tos duo­nos rie­kę traš­kan­čia plu­te­le, už­tep­tą var­van­čiu me­du­mi. Iš­bu­dęs ku­rį lai­ką dar jau­ti tą sko­nį ir kva­pą, vė­liau su­pran­ti, kad jo nė­ra. Ta­da at­si­kė­lęs ei­ni rū­ky­ti nak­ti­nės ci­ga­re­tės. Vis dėl­to aukš­čiau­sias va­sa­ros taš­kas yra lie­pos mė­nuo. Mū­sų kal­bo­je jis pa­va­din­tas kve­pian­čio me­džio, tuo me­tu jau per­žy­dė­ju­sio, var­du. Pa­są­mo­nė­je iš­ky­la ke­lios aso­cia­ci­jos. Vie­na jų – lie­pos lie­tus. As­me­ni­nė pa­tir­tis pri­me­na, kad jau pra­ėjus to­kiai liū­čiai, bet dar bar­be­nant stam­biems la­šams, prieš vi­sų su­au­gu­sių­jų svei­ko pro­to su­pra­ti­mą, pats di­džiau­sias svai­gu­lys ap­im­da­vo kar­tu su kie­mo vai­kais brai­džio­jant po drum­zli­nas ba­las, šniokš­čian­čius nu­te­kan­čio van­dens srau­tus. Lyg per mig­lą pri­si­me­ni, kaip pen­kia­me­tis po to­kios liū­ties sken­dai ne­di­de­lė­je, bet tau gi­lio­je duo­bė­je. Tuo­met, iš­gel­bė­tas vy­res­nių­jų vai­kų, žiauk­čio­da­mas bjau­riu van­de­niu, nė ne­nu­ma­nei, kad jei­gu ne jie, šios ei­lu­tės nie­ka­dos ne­bū­tų pa­ra­šy­tos. Ne­su­pra­tai, ko­dėl, par­bo­gin­tas į na­mus, bu­vai tė­vų tai ba­ra­mas, tai glos­to­mas. Bet iki šiol pri­si­me­ni, kaip sprin­gai van­de­niu. Pri­si­me­ni grimz­di­mą ir ki­li­mą bur­bu­liuo­jan­čio­je gel­to­no­je švie­so­je. Vė­liau, jau su­au­gęs, gal­būt pa­veik­tas ru­sų dai­li­nin­ko Pi­me­no­vo, fil­mo „Lie­pos lie­tus“, ėmei ver­tin­ti tų liū­čių frag­men­ti­nį gro­žį ir sie­ti su ma­ty­to­mis mo­te­ri­mis. Su šla­pia­me as­fal­te at­si­spin­din­čio­mis švie­so­fo­rų švie­so­mis, su spal­vo­tų skė­čių nu­spal­vin­tais vei­dais. Su po šla­pio­mis lie­po­mis be­si­sle­pian­čio­mis ar per van­dens srau­tus šo­ki­nė­jan­čio­mis ir krykš­tau­jan­čio­mis mer­gi­no­mis prie kū­nų pri­li­pu­sio­mis suk­ne­lė­mis. Vė­liau to ne­pa­tir­si. Ga­lė­si, jei su­ge­bė­si, tik­tai pri­si­min­ti – tos va­sa­ros trau­ki­nys jau nu­va­žia­vęs.

Ap­skri­tai eu­ro­pie­tiš­ko­ji ci­vi­li­za­ci­ja su­for­mu­la­vo to­kias są­vo­kas kaip „lai­kas ei­na“, „lai­kas te­ka“. Nei jis te­ka, nei ki­taip ju­da. Tie­siog vyks­ta po­ky­čiai mu­my­se, mū­sų ap­lin­ko­je. Eins­tei­nas nuo min­ties, kad lai­kas ir erd­vė iš tik­rų­jų ne­eg­zis­tuo­ja, ka­pe tu­rė­tų jei­gu ne ap­si­vers­ti, tai nu­si­šyp­so­ti gar­si­ą­ja šyp­se­na. Maž­daug: „Ką čia su kvai­liais aiš­kin­sie­si“ (jo am­ži­nas opo­nen­tas fi­zi­kas ser­bas Tes­la pa­sa­ky­tų vi­sai ki­taip). Aš įsi­vaiz­duo­ja­mo­je po­le­mi­ko­je pa­sa­ky­čiau, kad yra am­ži­nas ju­dė­ji­mas, bet ne­eg­zis­tuo­ja siu­že­tas. Jį su­gal­vo­jo an­ti­kos mąs­ty­to­jai ir pje­sių kū­rė­jai, su­kū­rę sche­mas su pro­lo­gais, kul­mi­na­ci­jo­mis ir epi­lo­gais: „Vie­no­je ka­ra­lys­tė­je gy­ve­no se­nis ir se­nu­tė… ta­da nu­ko­vė bai­sų­jį žvė­rį… ir jie il­gai ir lai­min­gai gy­ve­no.“ Ga­li­ma, o taip ir da­ro­ma, tik­ro­viš­kai gy­vą is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­ti ci­ta­to­mis. Sa­vo drau­gams ir pa­žįs­ta­miems, ku­riais ti­kiu, ži­no­da­mas, kad mū­sų po­žiū­riai į pa­sau­lį pa­na­šūs, su­ku ir su­ku Ji­mo Jar­mus­cho „Ne­gy­vė­lį“. Kal­bu apie tai, kad fil­mas su­dė­tas iš dau­gy­bės gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros, ki­no fil­mų, at­min­ty­je įstri­gu­sių nuo­tai­kų ir šiaip at­si­tik­ti­nių ci­ta­tų, ku­rios au­to­riaus va­lia įgau­na vien­ti­su­mo. Jei­gu kas nors pri­klau­sy­tų nuo ma­no va­lios, fil­mą va­din­čiau jei­gu ne pa­čiu ge­riau­siu ma­no ma­ty­tu, tai vie­nu iš ge­riau­sių­jų. Siu­že­tas be­lai­kiš­ku­me ir su­per­erd­vė­je įpras­mi­na gy­ve­ni­mą ir po­el­gius, ku­rie, tie­są sa­kant, yra at­si­tik­ti­niai ir be­pras­miš­ki. Ma­no sa­vi­mo­nei kur kas ar­ti­mes­nis cik­liš­ku­mo ir cen­tro ne­bu­vi­mo su­vo­ki­mas. Čia dar rei­kė­tų pa­ci­tuo­ti XIX am­žiaus pa­bai­gos ru­sų po­etų bū­re­lį, pa­si­va­di­nu­sį po­eto Koz­mos Pet­ro­vi­čiaus Prut­ko­vo var­du: „Via­net list. Pro­cho­dit le­to.[...] / Jun­ker Šmidt iz pis­to­le­ta / Cho­čet zast­re­lit­sia. / Po­go­di, bie­zum­nyj, sno­va / Ze­len’ oži­vit­sia! / Jun­ker Šmidt! čest­no­je slo­vo, / Le­to voz­vra­tit­sia!“ Ne­ži­nau, kiek tūks­tan­tme­čių eg­zis­tuo­ja žmo­ni­ja, bet to­li to­li prieš Kris­tų pa­čios kon­ser­va­ty­viau­sios egip­tie­čių vi­suo­me­nės ne­ži­no­mas raš­ti­nin­kas skun­dė­si iš­si­gims­tan­čia jau­ną­ja kar­ta. Ja, daug blo­ges­ne ir ne­vy­ku­sia ne­gu tų am­žių me­lan­cho­li­kas, skun­džia­si ma­no­ji kar­ta. Čia pri­si­me­nu ar­ti­mes­nius pa­vyz­džius. Pra­ėjus pus­me­čiui po de­mo­bi­li­za­ci­jos iš ta­ry­bi­nės ar­mi­jos, sto­vė­jau au­to­bu­sų sto­te­lė­je ir klau­siau­si mū­sų mies­te dis­lo­kuo­to de­san­ti­nin­kų pul­ko die­do skun­dų: „Jūs bu­vo­te tik­ri ka­rei­viai, o da­bar­ti­nis jau­ni­mas – vie­ni skun­di­kai ir iš­ti­žė­liai. Sor­ty­re sa­la­gai nui­mi ke­pu­rę, tai iš kar­to bė­ga skųs­tis. Ni­ka­ko­go po­riad­ka.“ Prieš mė­ne­sį gir­dė­jau pa­sa­ko­ji­mą, kaip rim­tų in­te­li­gen­tiš­kų žmo­nių su­si­bū­ri­me bu­vo kal­ba­ma apie vi­suo­ti­nį kli­ma­to at­ši­li­mą. Ta­da pra­bi­lo tos šei­mos šiek tiek ap­kur­tęs pa­triar­chas ir pa­reiš­kė, kad pa­sau­lis ei­na tik blo­gyn. At­seit šiais lai­kais ne­gir­dė­ti net paukš­čių čiul­bė­ji­mo, šu­nes ne­lo­ja, o tik žio­vau­ja.

Ge­rai su­pran­tu, kad ma­no raš­lia­vas dau­gu­ma skai­ty­to­jų lai­ko lėkš­tomis ir pa­vir­šu­ti­niš­komis, bet kai kam jos gal ir pa­tin­ka. Tai pri­me­na ka­ro­sų žūk­lę su mė­gė­jiš­ku, iš laz­dy­no iš­pjau­tu meš­ke­ry­ko­čiu. Ži­no­te, kaip gau­dy­ti kūd­ro­je ka­ro­sus? Ogi taip: kai dėl sa­vo ne­vėkš­lišku­mo, jau nu­si­bo­dus žu­ve­les trauk­ti, ne­ty­čia ar­ti­miau­sia­me krū­me nu­trau­ki kab­liu­ką, ta­da iš su­de­gin­ti skir­to mo­kyk­li­nio są­siu­vi­nio iš­trau­ki ka­bu­tę, su­len­ki ir ant jos už­mau­ni tam prieš­ta­rau­jan­tį slie­ką. Ka­ro­sai kim­ba ly­giai taip pat, o ki­to­je kūd­ros pu­sė­je žve­jai su fir­mi­nė­mis meš­ke­rė­mis žiop­so į ta­ve kaip į žve­jy­bos ge­ni­jų. Vi­sai sma­gu: klau­sai­si žu­ve­lių pliauk­šė­ji­mo ki­bi­re, skai­čiuo­ji, kiek jų pa­lei­si at­gal į van­de­nį, o kiek už ypa­tin­gus nuo­pel­nus pa­do­va­no­si kai­my­no ka­ti­nui. Iš na­me­lio sklin­da LRT Lo­re­tos ve­da­mas „Svei­ki­ni­mų ra­tas“, ku­ria­me jaus­min­gos mo­te­rys įvai­riau­sio­mis pro­go­mis, o ir be jų svei­ki­na sa­vo drau­ges ir pa­žįs­ta­mas. Ir vis pa­brėž­da­mos pas­ta­rų­jų ne­įsi­vaiz­duo­ja­mą šir­dies ge­ru­mą, ir vis pa­lin­kė­da­mos vi­so­kiau­sių že­miš­kų­jų ir dan­giš­kų­jų gė­ry­bių. An­tra ver­tus, jų klau­sy­tis daug ma­lo­niau ne­gu far­ma­ci­nių re­kla­mų ar kaip žir­nius lo­te­ri­jo­je iš­lo­šu­sių­jų var­dus ir tų lai­min­gų­jų pi­ni­gų pa­nau­do­ji­mo pla­nus be­rian­čio bal­so. „Svei­ki­ni­mų ra­te“ dai­nuo­ja­ma: „My­liu be ga­lo.“ Ne­są­mo­nė ko­kia, nes vi­si su­pran­ta­me, kad be ga­lo nie­kas nie­ko ne­my­li.

Apie mei­lę ne­kal­bė­siu. Nei am­žius tam tin­ka­mas, nei iš­si­la­vi­ni­mas pa­kan­ka­mas. Te­lie­ka pri­si­mi­ni­mai, ku­riuos sti­mu­liuo­ju per­žiū­rė­da­mas tris­de­šim­ties me­tų se­nu­mo nuo­trau­kas. Jas iš­si­kel­da­mas ne­at­sa­kin­gai prie ma­no du­rų su­ver­tė ir pa­li­ko bu­vęs kai­my­nas R. Ne­mėgs­tu žiū­rė­ti nei sa­vų (jų ir ne­tu­riu), nei sve­ti­mų nuo­trau­kų al­bu­mų, bet šį kar­tą per­žiū­ra tik­rai sma­giai nu­tei­kė. Są­mo­nin­gai at­rin­kau pluoš­te­lį iš stam­bios įmo­nės, kur R. bu­vo ne­ma­žas vir­ši­nin­kas, o ir šiaip vi­suo­me­ni­nin­kas, po­il­si­nė­je vy­ku­sios „Va­sa­ros šven­tės X“. Pa­ban­džiau at­kur­ti chro­no­lo­gi­nę veiks­mų se­ką. Šven­čia­ma kup­lių me­džių, ku­rių pro­per­šo­se blyk­čio­ja eže­ras, fo­ne. Aikš­tė de­ko­ruo­ta na­tū­ra­lią for­mą iš­lai­kiu­siais me­džių ka­mien­ga­liais su ąžuo­lų len­to­se iš­skap­tuo­tais są­mo­jin­gais už­ra­šais. To­lė­liau me­džių še­šė­ly­je sto­vi ne­gau­sūs mosk­vi­čiai ir va­zai. Iš sunk­ve­ži­mio vai­ku­čiams da­li­na­mi prie laz­dų pri­riš­ti ba­lio­nai. Ko­kie jie di­de­li ir kiek jų daug!

Ąžuo­lų la­pų vai­ni­ku ir pus­met­ri­niu me­di­niu šaukš­tu (ko­dėl?) ap­do­va­no­ja­mas nu­si­pel­nęs žmo­gus. Šo­kio žings­niu su­si­ka­bi­nęs ran­ko­mis su su­tuok­ti­ne į aikš­tę įsi­ver­žia šven­tės ve­dė­jas R. Abie­jų vei­dai pri­deng­ti su­rai­ty­to po­pie­riaus juos­te­lė­mis de­ko­ruo­to­mis kau­kė­mis. Lais­vą­ja ran­ka ji po krū­ti­ne pri­spau­du­si ran­ki­nę. Vyks­ta spor­to var­žy­bos – dvi ko­man­dos trau­kia vir­vę. Vai­kų pa­si­ro­dy­mai pra­de­da­mi po pio­nie­riaus tri­mi­to. Dai­nuo­ja taip pat pio­nie­riš­ko­mis uni­for­mo­mis ap­vilk­tos mer­gai­tės, įdė­miai ste­bi­mos akor­de­o­nu akom­pa­nuo­jan­čios ma­jes­to­tiš­kos fi­gū­ros me­no va­do­vės. Ma­žes­nių­jų vai­ku­čių bū­re­liui va­do­vau­ja ki­ta tvir­ta­ko­jė va­do­vė. Ke­le­tas ra­te­liu tem­pia­mų vai­ku­čių la­biau do­mi­si ne šo­kiu, o ant sta­lo su­dė­tais pri­zais. Šven­tė­je, ma­tyt, tik­rai bu­vo links­ma, nes va­ka­rop, jau pliau­piant lie­tui, aikš­tė­je na­tū­ra­liai su­ka­si tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­vo po­ros. Pa­vė­si­nė­je juos ste­bi gra­žuo­lis kul­tū­ri­nin­kas su ne­už­deg­ta ci­ga­re­te lū­po­se. Kaip ir de­ra fi­lo­so­fui, jo vei­de žai­džia keis­ta šyp­se­nė­lė, ku­rio­je yra ir ši­lu­mos, ir skep­ti­ciz­mo. Gai­la, bet tra­di­ci­nė fo­to­gra­fi­ja jau iš­stum­ta mo­der­nes­nių tech­no­lo­gi­jų. Nors, pra­ėjus kiek me­tų, smal­sus ste­bė­to­jas, nar­šy­da­mas šios va­sa­ros do­ku­men­ta­ci­ją, įsi­ti­kins, kad su sa­vo links­my­bė­mis ir įdo­my­bė­mis pa­sto­viau­sias iš­lie­ka žmo­gus.

Sė­dė­da­mas ir šil­dy­da­mas se­nus kau­lus ru­de­nė­jan­čio­je sau­lu­tė­je, mo­kyk­los sta­dio­ne ste­bi iš už kam­po pa­si­ro­džiu­sias ir pro ša­lį ei­nan­čias tris mo­te­ris. Ne­re­a­guo­jan­čios į ap­lin­ką, ant pe­ties pa­si­ka­bi­nu­sios tra­di­ci­nes ran­ki­nes, vie­no­je ran­ko­je ne­šan­čios pri­kimš­tus pre­ky­bos cen­tro fir­mi­nius mai­še­lius, ki­ta ran­ka po krū­ti­ne pri­sis­pau­du­sios po­pie­ri­nius pa­kus. Dvi ma­ža­ūgės, ple­vė­suo­jan­čios si­jo­nais, ga­lė­tų sim­bo­li­zuo­ti ver­žlu­mą, bet vis tiek jos ne­su­spė­ja pa­si­vy­ti iš pir­mo žvilgs­nio ne­sku­ban­čios aukš­čiau­sio­sios, sa­vo tie­su­mu pri­me­nan­čios vė­lia­vos stie­bą, žir­glio­jan­čios prie­ša­ky­je. Vi­sa gru­pe­lė iš pir­mo žvilgs­nio pa­na­ši į an­glų di­ver­san­tus iš spe­cia­lio­sios pa­skir­ties bū­rio, ei­nan­čius sprog­din­ti til­to per Kvai upę. Ar­tė­ja rug­sė­jo pir­mo­ji, bet jų po­vy­zo­se ne­ma­ty­ti džiu­gaus tuoj tuoj pra­si­dė­sian­čių moks­lo me­tų lau­ki­mo. Ji­sai, ko ge­ro, būdingesnis vai­kams, ypač pa­aug­lėms mer­gai­tėms. Čia taip pat ne­rei­kia ap­si­gau­ti – ne ži­nių troš­ki­mas, o ben­drak­la­sių pa­si­il­gi­mas yra pa­grin­di­nis sti­mu­las.

Su­pran­ti, kad šios va­sa­ros trau­ki­nys jau tols­ta, o tu pa­da­rei ma­žiau, ne­gu ti­kė­jai­si, bet juk ge­riau­sia yra ne tai, ko ne­pa­da­rei, o tai, ką no­rė­jai pa­da­ry­ti. Ta­da to, kas ne­pa­da­ry­ta, po­jū­tis su­ža­di­na, sti­mu­liuo­ja at­si­grieb­ti ir vėl vil­tin­gai lauk­ti at­va­žiuo­jan­čio ki­tos va­sa­ros trau­ki­nio.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.