Bit­ni­kas ša­li­ke­lė­je: ne­ati­ti­ki­mų dis­kur­so va­ria­ci­ja

MAK­SIM IVA­NOV

Ke­rou­a­co ir Co. skai­ty­mo ir ver­ti­mo ga­li­my­bės

Vi­siems įpras­ta, kad į lie­tu­vių skai­ty­to­ją Houl­de­nas Kol­fil­das krei­pia­si dau­gis­kai­tos ant­ruo­ju as­me­niu: „Jei­gu jūs tik­rai no­ri­te pa­si­klau­sy­ti ma­no pa­sa­ko­ji­mo…“ Toks krei­pi­nys stei­gia in­di­vi­du­a­lų skai­ty­to­ją kaip ko­lek­ty­vi­nio da­ri­nio na­rį, kaip vie­ną iš ai­bės žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je su ta pa­čia kny­ga ran­ko­se ar esan­čių to­je pa­čio­je sa­na­to­ri­jos pa­tal­po­je su Houl­de­nu. In­di­vi­du­a­lus skai­ty­mo ak­tas ko­duo­ja­mas kaip ben­dro, glo­ba­laus skai­ty­mo ak­to da­lis. (Be­je, ki­ta ga­li­my­bė, kad tai pa­gar­bia for­ma krei­pia­ma­si į vie­ną as­me­nį, at­krin­ta dėl ati­tin­ka­mų veiks­ma­žo­di­nių for­mų ne­bu­vi­mo, pvz.: „Jei­gu ne­sat apie jį gir­dė­ję…“ vie­toj „gir­dė­jęs / gir­dė­jusi“, „Bent jau re­kla­mas tai tik­rai esat ma­tę“ vie­toj „ma­tęs / ma­čiu­si“ ir t. t.*) An­gliš­ką­jį „you“, ži­no­ma, ga­li­ma bu­vo vers­ti ke­le­rio­pai, ir ver­tė­jui Po­vi­lui Ga­siu­liui te­ko pa­rei­ga nuo­sek­liai iš­ana­li­zuo­ti pa­si­rink­tą kū­ri­nį, kad ga­lu­ti­nis spren­di­mas bū­tų pa­grįs­tas. An­tra ver­tus, ne­de­rė­tų pa­mirš­ti, kad bet koks iš­vers­tas kū­ri­nys nė­ra ir ne­ga­li bū­ti ori­gi­na­lo ko­pi­ja, jis re­a­li­zuo­ja tik vie­ną iš ga­li­mų in­ter­pre­ta­ci­jų ir sy­kiu pats yra tar­si nau­jas kū­ri­nys. Ki­tas ver­tė­jas gal vers­tų ki­taip ir jo ver­ti­mas kur­tų ki­to­kią skai­ty­mo pa­tir­tį. Tie­są sa­kant, ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jas Mi­cha­e­las Co­wa­nas yra įti­ki­na­mai pa­ro­dęs, kad romano „Ru­giuo­se prie be­dug­nės“ no­mi­na­li au­di­to­ri­ja yra vie­nas­kai­ti­nė, t. y. „you“ tu­rė­tų bū­ti (ir an­gla­kal­bio skai­ty­to­jo vei­kiau­siai yra) su­pran­ta­mas kaip lie­tu­vių „tu“. Tad lie­tu­vių skai­ty­to­jas Sa­lin­ge­rio kū­ri­nį skai­to ki­taip ne­gu jo ko­le­ga JAV. Net ma­žiau­sios ver­ti­mo smul­kme­nos le­mia vi­siš­kai skir­tin­gą to pa­ties kū­ri­nio skai­ty­mo pa­tir­tį ir pa­dė­tį įvai­rių kul­tū­rų lau­kuo­se.

Nuo šio pa­vyz­džio per­ei­siu prie pa­grin­di­nių ma­no ra­ši­nio ob­jek­tų, t. y. Jac­ko Ke­rou­a­co ro­ma­no „Ke­ly­je“, jo ek­ra­ni­za­ci­jos ir ter­mi­no „bit­ni­kas“ var­to­ji­mo. Ver­čiant Ke­rou­a­cą taip pat pa­si­tai­kė abe­jo­ti­nų spren­di­mų ir net nesu­si­pra­ti­mų. Pa­vyz­džiui, dai­ni­nin­kė Bil­lie Ho­li­day pir­ma­ja­me ver­ti­mo lei­di­me bu­vo vir­tu­si Bi­liu Ho­li­dė­ju­mi. Sa­vo par­ti­ją su­žai­dė ir lie­tu­vių gra­ma­ti­ka: Car­lo Mar­xui ta­pus Kar­lu Mark­su, skai­ty­to­jui ga­lė­jo su­si­da­ry­ti įspū­dis, kad Ke­rou­a­cas apie XIX a. vo­kie­čių fi­lo­so­fą nė ne­bu­vo gir­dė­jęs ir sa­vo vei­kė­jui to­kį ne­at­si­tik­ti­nį var­dą su­tei­kė bū­tent at­si­tik­ti­nai. Kiek svar­bes­nis da­ly­kas yra Di­no Mo­riar­čio kal­bė­ji­mo bū­das, ku­ris pir­muo­siuo­se ver­ti­mo pus­la­piuo­se (nors pa­sa­ko­to­jas at­krei­pia mū­sų dė­me­sį į jo „anų lai­kų sti­lių“) žo­dy­no ir sin­tak­sės at­žvil­giu vis­gi ne­daug te­si­ski­ria nuo jo kal­bė­ji­mo li­ku­sio­je kny­gos da­ly­je, nors Ke­rou­a­co ori­gi­na­le Di­no kal­bos rai­da iš ne­gy­vos, pseu­do­a­ka­de­mi­nės į ener­gin­gą, gai­va­liš­ką ir, bai­gian­tis pa­sa­ko­ji­mui, ne­tvir­tą, va­pa­mą yra la­bai svar­bi ir ne­syk ak­cen­tuo­ja­ma. At­li­kę nuo­dug­nią ly­gi­na­mą­ją ana­li­zę, be abe­jo­nės, ras­tu­me la­bai daug al­ter­na­ty­vias pras­mes ku­rian­čių ne­ati­ti­ki­mų, bet lie­tu­viš­ko „Ke­ly­je“ at­ve­jis įdo­mes­nis nei „Ru­giuo­se prie be­dug­nės“ pir­miau­sia dėl kit­ko – Ke­rou­a­co ro­ma­no ver­ti­mas pats yra tik vie­na iš iš­ti­so ne­ati­ti­ki­mų dis­kur­so su­de­da­mų­jų da­lių.

Vie­na ver­tus, mū­sų kul­tū­ros erd­vė­je ap­skri­tai trūks­ta straips­nių ir ty­ri­mų, ku­riais bū­tų sie­kia­ma sis­te­min­gai ap­svars­ty­ti ro­ma­no „Ke­ly­je“ (ir vi­sos va­di­na­mų­jų bit­ni­kų li­te­ra­tū­ros) svar­bą pa­sau­li­nės li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jai, re­mian­tis mi­nė­to kū­ri­nio lek­si­nės, na­ra­ty­vi­nės, se­man­ti­nės ir ki­tų plot­mių ana­li­ze. Taip pat ne­sa­ma ir iš­sa­mes­nių stu­di­jų, skir­tų kū­ri­ny­je plė­to­ja­moms te­moms, įvaiz­džiams ar tro­pams**. Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų moks­li­nių pub­li­ka­ci­jų duo­me­nų ba­zė­se man pa­vy­ko ras­ti vos vie­ną dar­bą, ku­rio ob­jek­tas yra ro­manas „Ke­ly­je“ (2011 m. VU Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­te ap­gin­tas ba­ka­lau­ro dar­bas). Ko­kios tad yra esa­mos si­tu­a­ci­jos pa­sek­mės (o gal tai kaip tik jos prie­žas­tys?) – ne vi­sai kri­tiš­kas ir ne vi­sai at­sa­kin­gas po­žiū­ris į li­te­ra­tū­rą, kai pa­si­ten­ki­na­ma tei­gi­niais be ar­gu­men­tų, iš­va­do­mis be ana­li­zės.

Šių me­tų ba­lan­džio 3 d. klu­be „SoulBox“ vy­ku­sio Ke­rou­a­cui skir­to ren­gi­nio me­tu Wil­lia­mo S. Bur­rough­so „Nuo­go kąs­nio“ ver­tė­ja Gab­rie­lė Gai­liū­tė tei­gė, kad Ke­rou­a­cas ne­tu­rė­jo sti­liaus ir aiš­kiai api­brėž­tos ver­ty­bių sis­te­mos. Tei­gi­nys skam­bė­jo įtar­ti­nai, juo­lab kad ren­gi­nio pra­džio­je ver­tė­jas ir lei­dyk­los „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius Sau­lius Re­peč­ka ci­ta­vo ra­šy­to­jo in­ter­viu, ku­ria­me pas­ta­ra­sis ak­cen­ta­vo spon­ta­niš­ką ra­šy­mą ir skep­tiš­kai at­si­lie­pė apie smul­kme­niš­ką teks­tų re­da­ga­vi­mą ir to­bu­li­ni­mą, nes tai ga­liau­siai pa­ver­čia juos ne­gy­vais. Ra­šy­to­jas sa­vo pro­pa­guo­ja­mą ra­šy­mo bū­dą pri­ly­gi­no ba­ro ap­lin­ko­je bi­čiu­liams pa­sa­ko­ja­mai is­to­ri­jai, kai pa­sa­ko­ji­mo efek­tą ku­ria taik­liai pa­rink­ti žo­džiai, pa­sa­ko­ji­mo glaus­tu­mas ir nuo­sek­lu­mas, o bet koks trū­kis ar kal­ban­čio­jo grį­ži­mas at­gal, kad pa­si­tai­sy­tų ar pa­tiks­lin­tų vie­ną ar ki­tą de­ta­lę, au­to­ma­tiš­kai reiš­kia klau­sy­to­jų dė­me­sio pra­ra­di­mą. Nors apie tai ren­gi­nio me­tu ne­bu­vo kal­ba­ma, ga­li­ma ben­drais bruo­žais pri­si­min­ti, kad Ke­rou­a­cas drau­ge su ki­tais va­di­na­mai­siais bit­ni­kais mo­der­nis­tų po­lin­kį į for­ma­liz­mą ir aka­de­miz­mą ma­nė esant ne­be­efek­ty­vų kū­ry­bai, ku­ria mė­gin­ta re­flek­tuo­ti in­di­vi­do ir ben­druo­me­nės bū­se­ną po­ka­rio JAV vi­suo­me­nė­je, ypač tu­rint ome­ny po ka­ro ge­ro­kai pa­si­kei­tu­sias gy­ve­ni­mo są­ly­gas. Li­te­ra­tū­ros ir po­ezi­jos kil­mę jie sie­jo su šven­tu­mu, eks­ta­ze, gy­va pa­tir­ti­mi, kū­niš­ku­mu, bui­ti­mi ir ki­tais veiks­niais, lig tol bu­vu­siais aukš­to­sios kul­tū­ros pa­ri­by­je, to­dėl šių ra­šy­to­jų kū­ry­bo­je ne­ma­žai dė­me­sio ski­ria­ma in­ty­miau­siems, ne­re­tai gė­din­giems ir „ne­de­ko­ra­ty­viems“ žmo­gaus gy­ve­ni­mo as­pek­tams, pie­šia­mi vei­kė­jai, ku­rių veiks­mų pro­gra­ma ir sam­pro­ta­vi­mai prieš­prie­ši­na­mi vi­suo­me­nė­je pri­pa­žin­toms mo­ra­lės nor­moms ir vals­ty­bė­je ga­lio­jan­tiems įsta­ty­mams. Yale’io uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė Amy Hun­ger­ford yra pa­žy­mė­ju­si Ke­rou­a­co sie­kį pri­ar­tin­ti li­te­ra­tū­ri­nę kal­bą prie šne­ka­mo­sios, „so­cia­li­zuo­ti“ ra­šy­ti­nio dis­kur­so gra­ma­ti­ką, žo­dy­ną ir rit­mi­ką. Kaip ži­no­ma, daug­maž tuo pat me­tu Pran­cū­zi­jo­je Ro­land’as Bart­hes’as kaip tik šį li­te­ra­tū­ros sie­kį kon­cep­tu­a­li­za­vo kaip svar­biau­sią, uto­pi­nį ra­šy­ti­nės kal­bos pro­jek­tą. Tu­rint vi­sa tai ome­ny­je, bu­vo gan keis­ta mi­nė­ta­me ren­gi­ny­je (kaip bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, ja­me da­ly­va­vo vie­ni pa­grin­di­nių Ke­rou­a­co ir jam ar­ti­mų ra­šy­to­jų kū­ry­bos ži­no­vų Lie­tu­vo­je) iš­girs­ti to­kį ka­te­go­riš­ką ver­tė­jos tvir­ti­ni­mą.

An­tra ver­tus, mū­suo­se yra pa­pli­tęs ne­ko­rek­tiš­kas ter­mi­no „bit­ni­kas“ var­to­ji­mas. Lie­tu­vos kul­tū­ros erd­vė­je ta­po įpras­ta bit­ni­kais (ar­ba ne­va au­ten­tiš­kiau – byt­ni­kais) va­din­ti Ke­rou­a­cą, Al­le­ną Gins­ber­gą, Bur­rough­są ir bū­rį ki­tų su jais su­si­ju­sių ra­šy­to­jų. (Iki šios ra­ši­nio vie­tos ven­giau to ter­mi­no ir tik­riau­siai at­krei­pė­te dė­me­sį, kad ten, kur bu­vau pri­vers­tas kaip nors įvar­dy­ti mi­nė­tus ra­šy­to­jus, ra­šiau „va­di­na­mie­ji bit­ni­kai“.) An­glų kal­bo­je šie ra­šy­to­jai va­di­na­mi „the Be­ats“ ar­ba „the Be­at Ge­ne­ra­tion“, o jų li­te­ra­tū­ra – „the Be­at li­te­ra­tu­re“. Tai­gi „Be­at“ yra žo­dis, skir­tas įvar­dy­ti aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je (Ke­rou­a­cas, Gins­ber­gas ir ke­le­tas ki­tų gru­pės na­rių su­si­pa­ži­no pres­ti­ži­nia­me Ko­lum­bi­jos uni­ver­si­te­te Niu­jor­ke) už­gi­mu­sį li­te­ra­tū­ri­nį ju­dė­ji­mą, pa­da­riu­sį di­džiu­lę įta­ką pro­gre­sy­via­jai šeš­to­jo ir sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio min­čiai pa­sau­ly­je. Yra ir ki­tas žo­dis – „be­at­nik“ (su­da­ry­tas iš „Be­at“ ir „Sput­nik“), daž­nai var­to­tas to lai­ko­tar­pio ame­ri­kie­čių ži­niask­lai­do­je įvar­dy­ti jau­nuo­liams, lin­ku­siems į he­do­niz­mą, ly­ti­nį iš­tvir­ka­vi­mą ir nu­si­kals­ta­mu­mą bei tu­rin­tiems sa­vi­tą žar­go­ną ir ap­ran­gos sti­lių. Tarp abie­jų są­vo­kų yra kon­kre­tus ry­šys – „be­at­nik“ yra pa­vir­šu­ti­niš­kų „Be­at“ kul­tū­ros bruo­žų per­so­ni­fi­ka­ci­ja. Be­re­tę, dry­žuo­tus marš­ki­nė­lius ir aki­nius nuo sau­lės dė­vin­tis, ožio barz­de­lę puo­se­lė­jan­tis, nuo svai­ga­lų ap­kvai­tęs, im­pro­vi­zuo­tais po­ezi­jos skai­ty­mais to­kį gy­ve­ni­mo bū­dą šlo­vi­nan­tis „be­at­ni­kas“ ta­po ste­re­o­ti­pu, pa­juo­kos ob­jek­tu to me­to spau­do­je, te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo lai­do­se, se­ria­luo­se, fil­muo­se, be­let­ris­ti­ko­je. Ke­rou­a­cas stip­riai dėl to iš­gy­ve­no ir kra­tė­si bet ko­kių po­kal­bių apie „be­at­ni­kus“. Ki­taip ta­riant, žo­dis „be­at­nik“ ne­var­to­ti­nas kal­bant apie Ke­rou­a­cą, Gins­ber­gą, Bur­rough­są ir jų bi­čiu­lius, jų li­te­ra­tū­rą ar jų pa­žiū­ras, jis vei­kiau sie­ti­nas su so­cia­li­niu reiš­ki­nio as­pek­tu: „Be­at“ idė­jų iš­po­pu­lia­rė­ji­mu ir iš­krai­py­mu, ku­rį ly­dė­jo jų li­te­ra­tū­ros ka­no­ni­za­vi­mas.

Vis dėl­to Lie­tu­vo­je į šią skir­tį neat­si­žvel­gia­ma: ro­ma­nas „Ke­ly­je“ jau ne vie­ną de­šimt­me­tį va­di­na­mas „bit­ni­kų Odi­sė­ja“ (kar­tais „bit­ni­kų Bib­li­ja“), to­kį po­žiū­rį ma­to­me ir fil­mo „Ke­ly­je“ anon­suo­se ir re­kla­mo­se; Ke­rou­a­co, Gins­ber­go ir Bur­rough­so tri­ju­lė įvai­rio­se kny­go­se va­di­na­ma „byt­ni­kų kar­tos šer­di­mi“ ar kaip nors pa­na­šiai; bit­ni­kais mi­nė­tų ra­šy­to­jų gru­pė bu­vo va­din­ta „SoulBox“ ren­gi­ny­je ir su juo su­si­ju­sio­se pub­li­ka­ci­jo­se; kar­tais per san­ty­kį su bit­ni­kais api­brė­žia­mi ki­ti ra­šy­to­jai, pvz., Ri­char­das Brau­ti­ga­nas („til­tas tarp byt­ni­kų ir hi­pių kar­tų“), ir t. t. Rug­sė­jo mė­ne­sį Vil­niaus do­ku­men­ti­nių fil­mų fes­ti­va­ly­je bu­vo ro­do­ma spe­cia­li pro­gra­ma „Bit­ni­kai ke­ly­je“, ku­rio­je bu­vo pri­sta­ty­ti ke­tu­ri fil­mai, tarp jų „Iš­ta­kos: bit­ni­kų ir pa­lū­žu­sios kar­tos is­to­ri­ja“***. Šia­me fil­me ir „Be­ats“, ir „be­at­niks“ bu­vo ver­čia­mi vie­no­dai – bit­ni­kai, neat­si­žvel­giant į tai, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis fil­me var­to­ja­mos tos dvi skir­tin­gos są­vo­kos****. Fil­me pa­si­ro­do ne­ma­ža da­lis svar­bių „Be­at“ ju­dė­ji­mui as­me­ny­bių, to­kių kaip Her­ber­tas Hunc­ke’as, Ga­ry Sny­de­ris ir Law­ren­ce’as Fer­ling­het­ti, bet jos nie­kaip ne­pri­sta­to­mos, tik var­dais. Tai su­pran­ta­ma: fil­mas su­kur­tas JAV te­le­vi­zi­jai, tai­gi pir­miau­sia JAV žiū­ro­vams, gy­ve­nan­tiems anos kul­tū­ros tą­so­je ir ge­rai tas as­me­ny­bes ži­nan­tiems. Pa­na­šiai kaip lie­tu­vių te­le­vi­zi­jai su­kur­ta­me fil­me ne­rei­kė­tų jo­kių pa­pil­do­mų pa­aiš­ki­ni­mų prie, pvz., To­mo Venc­lo­vos ar Jur­gio Kun­či­no pa­var­džių. (Be­je, pir­muo­siuo­se dvie­juo­se romano „Ke­ly­je“ lietuviškuose leidi­muo­se – 1972 ir 1991 m. – bu­vo iš­spaus­din­ti ir ke­li pa­aiš­ki­ni­mų pus­la­piai.) „Iš­ta­ko­se“ taip pat šmės­te­li Joh­no Clel­lo­no Hol­me­so ro­ma­no „Go!“ vir­še­lis, apie ku­rį at­ski­rai ne­kal­ba­ma, o vis­gi šis ro­ma­nas sa­vaip svar­bus: jis lai­ko­mas pir­muo­ju li­te­ra­tū­ros kū­ri­niu, ku­ria­me ap­ra­šy­ta „Be­at“ kar­ta – šiaip ar taip, tai ir­gi iš­ta­kos, o apie Hol­me­są ir jo kū­ri­nį Lie­tu­vo­je, kiek ži­nau, dar nė­ra ra­šy­ta. Ir čia įžvel­giu es­mi­nį pa­ra­dok­są: kul­tū­ro­je, ku­rio­je „Be­ats“ at­sai­niai ver­čia­ma kaip „bit­ni­kai“, ma­tyt, vis dėl­to ti­ki­ma, jog žiū­ro­vui (ar skai­ty­to­jui) ne­rei­ka­lin­ga kul­tū­ros is­to­ri­kų ar li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jų pa­gal­ba, kad bū­tų ga­li­ma iš lai­ko at­stu­mo su­vok­ti su­dė­tin­gą sve­ti­mos kul­tū­ros kon­teks­tą, ku­rio es­mi­niai as­pek­tai fil­me net ne­aiš­ki­na­mi, o pri­sta­to­mi kaip sa­vai­me su­pran­ta­mi. Nors ži­nau, kad fil­mas pa­rink­tas kaip tik tuo tiks­lu – su­pa­žin­din­ti žiū­ro­vą su svar­baus ame­ri­kie­čių ir pa­sau­li­nės kul­tū­ros reiš­ki­nio iš­ta­ko­mis, ma­nau, efek­tas ga­li bū­ti prie­šin­gas, tik su­stip­ri­nan­tis ir taip iš­kreip­tą vaiz­dą apie „Be­at“ ju­dė­ji­mą.

Ke­rou­a­cui žo­dis „Be­at“ tu­rė­jo bent tris su­si­py­nu­sias reikš­mes: nuo­var­gis / pa­lū­ži­mas (to be be­at), be­ati­fi­ka­ci­ja / pa­lai­mi­ni­mas (be­ati­fi­ca­tion), džiaugs­min­gu­mas (to be up­be­at). Pri­dė­ki­me kiek aki­vaiz­des­nę mu­zi­ki­nę ko­no­ta­ci­ją: rit­mas (to fe­el the be­at). Esa­ma teks­tų, kur „Be­at Ge­ne­ra­tion“ ver­čia­ma kaip „su­triuš­kin­tų­jų“, „pa­lū­žu­sių­jų“ ar „pa­lū­žu­sio­ji kar­ta“ (plg. „pra­ras­to­ji kar­ta“), ki­tur (tar­kim, „Ke­ly­je“ ver­tė­jos Ire­nos Bal­čiū­nie­nės straips­niuo­se) – kaip „pa­lai­min­to­ji kar­ta“. Pir­ma­sis ma­no pa­siū­ly­mas yra ap­si­sto­ti ties šiais va­rian­tais, pir­me­ny­bę tei­kiant „pa­lai­min­ta­jai kar­tai“ dėl re­li­gi­nės nuo­ro­dos (re­li­gi­ja bu­vo svar­bi bent da­liai gru­pės), ir eli­mi­nuo­ti „bit­ni­kus“, tiks­liau, įtvir­tin­ti skir­tį tarp „Be­ats“ ir „be­at­niks“. Ant­ra­sis pa­siū­ly­mas yra gre­ta to kul­tū­ri­nė­je spau­do­je įtei­sin­ti ne­iš­ver­čia­mo­jo ke­tur­reikš­mio an­gliš­ko žo­džio „Be­at“ ra­šy­mą ka­bu­tė­se ar­ba tie­siog kur­sy­vu. Žo­de­lį „Be­at“ bū­tų ga­li­ma var­to­ti kal­bant ne tik apie pa­tį ju­dė­ji­mą, bet ir apie in­di­vi­du­a­lius ra­šy­to­jus (pvz., „Be­at“ ra­šy­to­jas Jac­kas Ke­rou­a­cas), ypač tais at­ve­jais, kai bū­tų sie­kia­ma iš­veng­ti gre­mėz­diš­kų kon­struk­ci­jų (pvz., „pa­lai­min­tų­jų kar­tos“ at­sto­vas ra­šy­to­jas Jac­kas Ke­rou­a­cas). Kaip tik čia ir iš­ryš­kė­ja prie­žas­tis, dėl ku­rios bu­vo taip pa­to­gu var­to­ti są­vo­ką „bit­ni­kas“, bet svar­bu pa­brėž­ti, kad ter­mi­no „Be­at“ ne­iš­ver­čia­mu­mas (be­je, ne toks jau re­tas at­ve­jis) ne­reiš­kia, kad vie­toj jo tu­rė­tu­me var­to­ti ki­tą, ne­ko­rek­tiš­ką ir ko­ne prie­šin­gą ter­mi­ną. Kal­bant se­mio­ti­niais ter­mi­nais, nė vie­na iš se­mų, pa­val­džių lek­se­mai „Be­at“, ne­su­tam­pa su ku­ria nors lek­se­mai „be­at­nik“ pa­val­džia se­ma. To­dėl ter­mi­nas „bit­ni­kas“ ne­tu­rė­tų bū­ti var­to­ja­mas ap­ta­ria­mo­je si­tu­a­ci­jo­je.

Dėl ro­ma­no ek­ra­ni­za­ci­jos (rež. Wal­te­r Sal­le­s, 2012) per daug neiš­si­plė­siu. Kiek­vie­nas romano „Ke­ly­je“ skai­ty­to­jas be jo­kių sun­ku­mų at­pa­žins fa­bu­los ir nuo­tai­kos pokyčius fil­me: tos ar anos sce­nos ro­ma­ne ne­bu­vo, ta fra­zė ar ob­jek­tas ro­ma­ne pa­si­ro­do ki­tu mo­men­tu, to frag­men­to nuo­tai­ka ar tų vei­kė­jų san­ty­kiai kny­go­je yra ki­to­kie ir t. t. Ta­čiau, ko ge­ro, bus sun­ko­ka nu­sta­ty­ti gry­nai li­te­ra­tū­ri­nių Ke­rou­a­co kū­ri­nio sa­vy­bių vi­su­mos san­ty­kį su ki­ne­ma­tog­ra­fi­nių ek­ra­ni­za­ci­jos sa­vy­bių vi­su­ma, nes pri­trūk­si­me kaip tik tos teks­tų ba­zės, aka­de­mi­nio pa­ma­to, ga­li­my­bės nuo ko nors at­si­spir­ti. (Čia dar ne­kal­bu apie ati­tin­ka­mo ki­no te­ori­jos ži­nių pa­ma­to bu­vi­mo klau­si­mą.) Ap­skri­tai, vi­siems dar dve­jo­jan­tiems re­ko­men­duo­ju pa­žiū­rė­ti fil­mą, o kar­tu pa­siū­ly­siu vie­ną, ma­no ma­ny­mu, vai­sin­gą jo re­flek­si­jai ka­te­go­ri­ją: ka­no­niš­ku­mas / avan­gar­diš­ku­mas. „Ke­ly­je“ bu­vo šeš­to­jo de­šimt­me­čio JAV li­te­ra­tū­ros avan­gar­das, o ar toks šiuo­lai­ki­nio ki­no kon­teks­te yra Sal­le­so fil­mas? Ir, ki­ta ver­tus, ar fil­me re­mia­ma­si ka­no­ni­ne ro­ma­no in­ter­pre­ta­ci­ja, ar vis dėl­to nuo jos nu­kryps­ta­ma ir pa­siū­lo­mos al­ter­na­ty­vios teks­to ver­ti­ni­mo stra­te­gi­jos?

Baig­da­mas no­rė­čiau at­kreip­ti skai­ty­to­jų dė­me­sį į tai, kad ne­kri­tiš­kas – ir tuo la­biau klai­din­gas – to­kio kul­tū­ri­nio reiš­ki­nio kaip „Be­at“ li­te­ra­tū­ri­nis są­jū­dis su­pra­ti­mas ir ap­rop­ria­ci­ja reiš­kia, kad grei­čiau­siai bū­si­me su­si­da­rę ri­bo­tą ir iš­kreip­tą vi­sos XX a. ame­ri­kie­čių kul­tū­ros vaiz­dą.

___

* Ci­tuo­ja­ma iš: J. D. Sa­lin­ger, Ru­giuo­se prie be­dug­nės, Vil­nius: „Al­ma lit­te­ra“, 2003, p. 5 ir 6.
** Tu­riu ome­ny­je to­kio po­bū­džio ra­ši­nius kaip Eri­ko R. Mor­ten­so­no „Be­ating Ti­me: Con­fi­gu­ra­tions of Tem­po­ra­li­ty in Jack Ke­rou­ac’s On the Ro­ad“ (Col­le­ge Li­te­ra­tu­re, 28 (3), 2001, pri­ei­na­ma http://www.jstor.org/stab­le/25112602).
*** Angl. k. „The Sour­ce: The Sto­ry of the Be­ats and the Be­at Ge­ne­ra­tion“ (rež. Chuck Wor­kman, 1999). At­kreip­ti­nas dė­me­sys į tai, ku­ris žo­dis ver­čiant ta­po bit­ni­kų.
**** Šio­je vie­to­je ga­li­ma už­mes­ti akį į Char­le­so Bu­kow­skio ei­lė­raš­tį „tai, ko mums rei­kia“ ir ja­me vei­kian­čio „se­no bit­ni­kų po­eto“ įvaiz­dį (ori­gi­na­le taip pat be­at­nik). Ge­di­mi­no Pu­lo­ko ver­ti­mas pri­ei­na­mas tin­kla­la­py­je www.teks­tai.lt.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.