Atlaidai, atlaidai

JONAS STALIULIONIS

Var­tant se­ną ma­mos mal­dak­ny­gę, pra­de­da at­gal suk­tis lai­kas. Pa­si­su­ka ir stab­te­li pa­čia­me pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je. Iš at­min­ties iš­ny­ra anks­ty­vas rug­pjū­čio sek­ma­die­nio ry­tas. Tė­vas kin­ko ar­klį, o aš, už­li­pęs ant suo­lo, at­rem­to į pi­nu­čių tvo­rą, žiū­riu į ly­gų kaip stik­las Šven­čiaus eže­ro pa­vir­šių, pa­raus­vin­tą te­kan­čios sau­lės, ir net šo­ki­nė­ju iš džiaugs­mo. Šian­dien va­žiuo­sim į Šven­to Ro­ko at­lai­dus Jiez­nan. Tų at­lai­dų aš jau se­niai lau­kiu. Ma­no, sep­ty­ne­rių me­tų ber­niu­ko, vaiz­duo­tę kai­ti­na to­kia il­ga dvi­de­šimt ke­tu­rių ki­lo­met­rų ke­lio­nė per ne­pa­žįs­ta­mus kai­mus ir miš­kus. Taip to­li man dar nie­ka­da ne­te­ko va­žiuo­ti. Jau ke­lis va­ka­rus, sė­dė­da­mas ant di­džiu­lio ak­mens, žiū­rė­jau į rū­ką, at­šliau­žian­tį iš Alė­cos rais­to, ir gir­dė­jau to­li­mų miš­kų oši­mą, ma­čiau klo­niuo­se bliz­gan­čius eže­rus, ne­pa­žįs­ta­mų tro­bų skar­di­nius sto­gus ir di­de­liuo­se so­dy­bų me­džiuo­se pūp­san­čius gan­dra­liz­džius.

Per­nai šven­ta­die­niais ma­ma nu­si­ves­da­vo į pa­li­var­ką pas vy­riau­si­ą­ją tė­vo se­se­rį Aliu­ką, iš­te­kė­ju­sią už „ame­ri­ko­no“. Vi­si te­tos vy­rą Jo­ną Ker­do­ką taip va­di­no, nes prieš Di­dį­jį ka­rą iš ca­rų oku­puo­tos Lie­tu­vos su škap­lie­riuos­na įsi­ūtu žiups­ne­liu že­mės iš­va­žia­vo į Ame­ri­ką ir, grį­žęs į ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą, už an­glių ka­syk­lo­se už­varg­tus do­le­rius nu­si­pir­ko da­lį į Len­ki­ją pa­bė­gu­sio dva­ri­nin­ko že­mės, su­si­ren­tė pa­sta­tus ir ke­lio­li­ka me­tų ge­rai ir gra­žiai gy­ve­no.

Kol mo­te­rys gon­ko­se šne­ku­čiuo­da­vo­si, aš di­džiu­lia­me so­de skin­da­vau ser­ben­tus, vyš­nias. Pas­kui, sė­dė­da­mas ant kal­niu­ko, val­gy­da­vau ir žiū­rė­da­vau į mel­dų pri­žė­lu­sia­me tven­ki­ny­je plau­kio­jan­čias žą­sis. Daž­nai žval­gy­da­vau­si į kūd­rą, nes pri­si­bi­jo­jau žą­si­no, ku­ris ma­ne kar­tą jau bu­vo ap­kū­lęs. Da­bar tos gra­žios sek­ma­die­nių iš­vy­kos – tik pri­si­mi­ni­muo­se. Ne­se­niai te­tos šei­mą, kaip „buo­žes ir dar­bo žmo­nių iš­nau­do­to­jus“, iš­ve­žė pas bal­tą­sias meš­kas. O pa­li­var­ke jau gy­ve­na dar Sme­to­nos lai­kais sa­vo že­mę pra­gė­rę lat­rai. Ne­tru­kus į „buo­žių liz­dą“ pa­tup­dy­tą ge­gu­žiu­ką pa­skirs prie­var­ta su­lip­dy­to kol­cho­zo pir­mi­nin­ku. Bet grei­tai jis ūkį pra­gers ir bus per­keltas va­do­vau­ti ki­tam kol­cho­zui. Tuos lai­kus žmo­nėms dar il­gai pri­mins dai­ne­lė: „Kvie­čiai – į Žiež­ma­rius, gri­kiai – į Tra­kus, pra­gė­rė Ma­sio­nis ko­lū­kio ja­vus.“ Da­bar į Ker­do­kų na­mo sve­tai­nę įkė­lė Sep­jo­niš­kių pra­džios mo­kyk­lą, o vie­toj ge­gu­žiu­ko pa­tup­dė ki­tą pa­gal so­vie­tų no­rą čiul­ban­tį paukš­te­lį.

Tė­vo mo­ti­nos se­sers Pa­lio­kie­nės so­dy­ba – ana­pus Šven­čiaus eže­ro, Vait­kū­nuo­se, ir aš su ma­ma daž­nai lan­ky­da­vau­si jų na­muo­se. Į sve­čius ei­da­vo­me pa­e­že­rės ta­ke­liais. Man bū­da­vo įdo­mu spok­so­ti į pa­kraš­ty­je be­si­turš­kian­čias an­tis ir už mel­dų nar­dan­čius kra­gus. Bet Pa­lio­kie­nė su duk­ro­mis ir sū­nu­mis jau an­tri me­tai ker­ta miš­ką Kras­no­jars­ko kraš­te, prie Ma­nos upės. To­kia baus­mė pa­skir­ta už par­ti­za­nuo­se žu­vu­sį sū­nų Sta­sį. Taip so­vie­tų val­džia at­ker­ši­jo do­rai ir darbš­čiai šei­mai už „iš­da­vys­tę“. Nors bu­vau dar ma­žas, vos pen­ke­rių me­tų, ir skai­ty­ti ne­mo­kė­jau, ge­rai pri­si­me­nu iš Si­bi­ro at­ėju­sį pir­mą Pa­lio­ku­čių laiš­ką, ra­šy­tą che­mi­niu pieš­tu­ku. Ma­ma sle­bi­za­vo ru­siš­kai už­ra­šy­tą ad­re­są: Kras­no­jars­kij kraj, Mans­kij ra­jon… O tė­vas ka­lė dė­žu­tę pir­ma­jam siun­ti­niui.

Da­bar Pa­lio­kų na­muo­se mo­ko­si Vait­kū­nų pra­džios mo­kyk­los pir­mų ir tre­čių kla­sių mo­ki­niai. Pri­si­me­nu ir vie­ną pir­mų­jų mo­ky­to­jų Emi­li­ją Lie­gu­tę. Po pen­kio­li­kos me­tų, jau grį­žęs iš rek­rū­tų, kaž­ku­ria­me Vil­niaus kny­gy­ne pa­ma­čiau jos ap­sa­ky­mų kny­ge­lę „Pa­lau­kių va­sa­ra“ ir nu­si­pir­kau. Ant­ros ir ket­vir­tos kla­sės mo­ki­niai glau­džia­si ir­gi iš­vež­tų­jų Ci­ka­na­vi­čių na­muo­se, prie Vad­rės upe­lio. Ne­jau­kiai jau­čiau­si šil­tai pri­kū­ren­to­je kla­sė­je. Mat iš gi­mi­nai­čių laiš­kų ir žmo­nių pa­sa­ko­ji­mų ži­no­jau, kad al­ka­ni trem­ti­nių vai­kai žvarbs­ta tai­gos ba­ra­kuo­se, o jų tė­vai, spi­gi­nant ke­tu­rias­de­šim­ties laips­nių šal­čiui, ker­ta miš­ką. Po dve­jų me­tų jau šiek tiek pra­mo­kęs is­to­ri­jos ir ge­og­ra­fi­jos šniukš­ti­nė­jau po di­džiu­lį So­vie­tų Są­jun­gos že­mė­la­pį, ka­ban­tį ant sie­nos, ir su­si­ra­dau Kras­no­jars­ko mies­tą, Je­ni­sie­jaus ir Ma­nos upes.

Į krikš­to ma­mos, tė­vo se­sers Ane­lės, so­dy­bą ana­pus Alė­cos upe­lio nu­ei­nu ir vie­nas. Ma­lo­nu žais­ti ir kal­bė­tis su pus­se­se­re Ja­ny­te. Ta­čiau daž­niau­siai bė­gu į alks­ny­ną už dar­ži­nės rink­ti že­muo­gių ir avie­čių. Tos uo­gos, su­ver­tos ant smil­gų, vis dar kve­pia se­niai pra­bė­gu­sio­mis va­sa­ro­mis, bet pats gra­žiau­sias vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mas – at­lai­dai. Tie sie­los dug­ne nu­sė­dę at­lai­dai su smil­ka­lų ir žva­kių dū­mais at­plau­kia iš ap­lin­ki­nių baž­nyt­kai­mių bei to­li­mes­nių mies­te­lių ir at­gai­vi­na se­nus pri­si­mi­ni­mus, pri­ke­lia už­marš­tin nu­grimz­du­sius įvy­kius, žmo­nes…

Nuo Jiez­no ati­te­kė­ju­si ma­ma daž­nai pri­si­me­na mies­te­lio žy­dų krau­tu­ves, ker­mo­šius, Ka­šo­nių ir Juo­da­viš­kių kai­mus, per ka­rą vo­kie­čių su­šau­dy­to žy­do Laiš­kės ma­lū­ną… Kai­muo­se ap­link Jiez­ną gy­ve­na jos tė­vas su pa­mo­te, ke­tu­rios se­se­rys ir ke­tu­ri bro­liai. Tik pats vy­riau­sias Jo­nas din­go Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro aud­ro­se. Ma­ma daž­nai pa­sa­ko­ja, kaip bro­lis, pa­bė­gęs iš dar­bų Vo­kie­ti­jo­je, įsto­jo į ge­ne­ro­lo Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus ka­riuo­me­nę, bet, ar­tė­jant ru­sams, pa­si­trau­kė į Va­ka­rus, ir jo­kios ži­nios.

Žven­gia pa­kin­ky­tas ar­klys. Aš jau sė­džiu ve­ži­me ant pa­klo­de už­deng­to šie­no. At­ei­na pa­si­puo­šę tė­vai. Ma­ma to­kia jau­na, gra­ži, kve­pian­ti ode­ko­lo­nu ir mui­lu – vis dar iš se­ne­lės at­sar­gų, par­si­vež­tų po Di­džio­jo ka­ro iš Ru­si­jos. Ir ma­ne ma­žą gel­do­je praus­da­vo tuo se­ne­lės mui­lu. Jis bu­vo toks gra­žus ir taip ska­niai kve­pė­jo, kad kar­tą net at­si­kan­dau. Tė­vas at­ro­do lyg nu­žen­gęs iš šliū­bi­nės nuo­trau­kos, ka­ban­čios tro­bo­je ant sie­nos. Tas pats kos­tiu­mas, kak­la­raiš­tis kaip ir tą at­min­ti­ną 1941 me­tų va­sa­rio 16 die­ną po baž­ny­ti­nės san­tuo­kos Užu­guos­ty­je.

Kel­da­mi dul­kes, sma­giai dar­da­me Žiež­ma­rių–Stak­liš­kių žvyr­ke­liu. Trum­pin­da­mi ke­lią, su­ka­me ma­žai iš­va­ži­nė­tais šun­ke­liais per Sep­jo­niš­kes, Aš­me­nas, Žiu­kiš­kes, Un­ko­nis, Me­džio­nis, Moc­ko­nis… Dai­ne­lę apie pas­ta­ro­jo kai­mo vy­rų „žyg­dar­bį“ trau­kė vi­so­je apy­lin­kė­je. Ir aš mo­kė­jau ke­le­tą po­sme­lių:

Alė­ca ūžė, me­džiai siū­ba­vo,

Moc­ko­nių vy­rai brie­dį su­ga­vo.

Kas stvė­rė šat­rą, kas grie­bė kriū­ką,

Tik­tai pa­li­ko iš brie­džio mū­ką.

Pir­mai­siais po­ka­rio me­tais brie­dis mū­sų kraš­te bu­vo re­tas žvė­ris ir gar­sas apie ša­ko­ta­ra­gio nu­ga­la­bi­ji­mą skli­do grei­tai. Ne­ži­no­mas po­etas įpy­nė į pos­mus net „nar­siau­sių“ vy­rų pra­var­des, var­dus.

At­si­ve­ria ne­ži­no­mi, nie­ka­da ne­ma­ty­ti lau­kai su ru­gių gu­bo­mis, su ra­žie­no­se sti­pi­nė­jan­čiais gan­drais, su nu­ba­lu­sių mie­žių ir avi­žų lo­pi­nė­liais… Ne­ži­no­mi tik man, pir­mą kar­tą va­žiuo­jan­čiam ši­tais ke­liais. Tė­vas ne vien var­di­na kai­mų pa­va­di­ni­mus, bet ir ži­no net upe­lių ir miš­kų var­dus. Aš vis­ką de­duo­si į gal­vą. Po vie­nuo­li­kos me­tų, va­žiuo­da­mas dvi­ra­čiu ši­tais ke­liu­kais, at­pa­žin­siu ir pa­šauk­siu var­du ka­dai­se ma­ty­tą rais­tą, kal­ną, ak­me­nį… Mat per 1961 me­tų moks­lei­vių va­sa­ros atos­to­gas su dviem gim­to­jo kai­mo vai­ki­nais įsi­dar­bi­no­me me­lio­ra­ci­jo­je, ve­lė­na­vo­me eks­ka­va­to­riu­mi pa­gi­lin­to be­var­džio upe­lio, Su­dva­riš­kė­se įte­kan­čio į Al­šią, šlai­tus.

Vai­kys­tė­je la­bai lauk­da­vau Ka­lė­dų, Ve­ly­kų, at­lai­dų, bet la­biau­siai – kū­čiu­kų, mar­gu­čių ir il­go, į bliz­gan­tį po­pie­rių su­vy­nio­to sal­dai­nio, tirps­tan­čio bur­no­je. Kū­čių va­ka­rą, lū­ku­riuo­da­mas iš dar­ži­nės su mai­šu šie­no at­ei­nan­čio tė­vo, nuo­lat žvilg­čio­da­vau pro už­ša­lu­sius dvi­gu­bus tro­bos lan­gus. Ant sta­lo pa­skleis­tas šie­nas pa­kvip­da­vo va­sa­ra. Ma­ma, už­tie­su­si bal­tą stal­tie­sę, krau­da­vo Kū­čių val­gius. Se­ne­lė to­kia pro­ga iš­trauk­da­vo iš sa­vo ku­pa­ro ir ro­dy­da­vo mums sa­vo pus­bro­lio prieš Di­dį­jį ka­rą iš Sei­nų ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos Ka­lė­doms ir Ve­ly­koms at­siųs­tus at­vi­ru­kus. Jie bu­vo to­kie mie­li ir gra­žūs ir il­gai šil­dė ma­no al­ka­nos vai­kys­tės die­nas. Bet se­mi­na­ris­tas, nu­si­žiū­rė­jęs gra­žią mer­gi­ną, me­tė ku­ni­gys­tę ir Di­džio­jo ka­ro fron­tuo­se pa­gul­dė gal­vą už ca­rą.

Nuo di­des­nių kal­ne­lių su­bliz­ga eže­rai. Pir­miau­sia – No­rei­kiš­kių, pas­kui – Pieš­tu­vė­nų, į ku­rį įte­ka Alė­ca, pra­si­de­dan­ti mū­sų kai­me. O iš eže­ro iš­bė­gan­ti upe­lė jau va­di­na­si Al­šia. Be­je, ir pa­ties eže­ro tik­ras var­das – Al­šia. Tik žmo­nės jį va­di­na ant kran­to įsi­kū­ru­sio kai­mo var­du. To­liau Kra­sau­siš­kių kai­mo gry­čios, ap­tū­pu­sios ne­di­de­lį eže­riu­ką, Su­dva­riš­kės, So­bu­va, Mar­gi­nin­kai, ir ve­ži­mas jau dar­da per Jiez­no bru­ką. Aš pir­mą kar­tą mies­te­ly­je, pir­mą kar­tą va­žiuo­ju ak­me­ni­mis grįs­tu ke­liu. Dai­rau­si į abie­jo­se ke­lio pu­sė­se su­sto­ju­sius na­mus ir pri­si­me­nu, kaip dai­nuo­da­vo ma­ma, kep­da­ma bly­nus:

Jiez­no mies­te­lis gra­žiai at­ro­do,

Paš­tas, vais­ti­nė po vie­nu sto­gu.

Jiez­no mies­te­lis jau tu­ri var­dą –

Jo­nas Re­mei­ka ne­šio­ja kar­dą.

Jiez­no mies­te­ly trys res­to­ra­nai,

Ku­riuo­se ge­ria mūs chu­li­ga­nai.

Mies­te­lis pil­nas ve­ži­mų į vir­šų iš­kel­to­mis ie­no­mis, ar­klių. O žmo­nių žmo­nių – tik mar­guo­ja ska­re­lės, ke­pu­rės, ry­šu­liai… Ma­ma ve­da­si ma­ne į šven­to­rių, į baž­ny­čią. Tai se­na ir la­bai gra­ži baž­ny­čia. Žiū­riu ir ne­ga­liu ati­trauk­ti akių nuo šven­tų­jų pa­veiks­lų, nuo ni­šo­se įreng­tų auk­so spal­va bliz­gan­čių al­to­rių. Sprau­džia­mės į baž­ny­čios rū­sį. Vi­sur karš­ta, tvan­ku, kve­pia žva­kių ir smil­ka­lų dū­mais. Šven­to­riu­je su vė­lia­vo­mis ir gies­mė­mis ei­na pro­ce­si­jos. Ma­žos mer­gai­tės bal­to­mis suk­ne­lė­mis bars­to gė­les. Man la­bai smal­su vis­ką pa­ma­ty­ti, bet, bi­jo­da­mas at­si­lik­ti ir pa­si­klys­ti, lai­kau­si ma­mai už ran­kos, o ki­to­je spau­džiu ke­le­tą at­lai­dų sal­dai­nių.

Po at­lai­dų va­žiuo­ja­me pas ma­mos se­se­rį An­to­sę į Dau­kan­tus. Šia­me ne­di­de­lia­me kai­me­ly­je, įsi­kū­ru­sia­me gra­žia­me Ne­mu­no slė­ny­je, gy­ve­na ir ki­ta ne­se­niai iš­te­kė­ju­si ma­mos se­suo Bron­cė. Sve­čių pri­gu­ža pil­nas kie­mas. Vy­rai rū­ko, kal­ba­si ir lau­kia vai­šių. O aš pir­mą kar­tą iš­vys­tu Ne­mu­nu pūš­kuo­jan­tį gar­lai­vį ir ly­džiu aki­mis, kol dings­ta upės vin­gy­je.

Sve­čiai grei­tai ap­sė­da tro­bo­je su­stum­tus sta­lus. Val­go. Vy­rai iš­len­kia vie­ną ki­tą stik­le­lį. Mo­te­rys, vos lū­pas su­vil­giu­sios, pa­sta­to at­gal, pa­si­kuž­da ir per­nai žu­vu­sio par­ti­za­no se­suo už­ve­da dai­ną:

Aš ne­ga­liu prie jo pri­ei­ti,

Nu­šluos­tyt krau­jo nuo kak­tos

Ir pas­ku­ti­nį­kart pri­glus­ti

Prie šir­dies my­lin­čios karš­tos.

Dai­nuo­ja ir brau­kia nuo skruos­to aša­ras ne tik par­ti­za­no se­suo, bet ir ki­tos mo­te­rys. Oku­pan­tai ir skre­bai par­ti­za­nus va­di­na ban­di­tais ir vi­saip sten­gia­si ap­juo­din­ti, iš­trin­ti iš mū­sų at­min­ties už Lie­tu­vos lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę ko­vo­jan­čius vy­rus. Bet dai­no­se ir žmo­nių šir­dy­se jiems pa­sta­ty­tų pa­min­klų nie­kas ne­su­griaus. Tie­sa, par­ti­za­ni­nis ka­ras jau blės­ta. Miš­kuo­se dar at­si­šau­do iš­li­kę ne­di­de­li bū­re­liai vy­rų, pa­si­ry­žu­sių ge­riau mir­ti ne­gu pa­si­duo­ti oku­pan­tams. Bet trem­ti­nių eše­lo­nai vis rie­da ir rie­da. Grei­tai į Si­bi­rą iš­veš ir par­ti­za­no se­se­rį.

Mo­te­rims nu­ti­lus, už­trau­kia vy­rai:

Skre­bai skel­ta­na­giai, ne­re­tin­kit miš­kų,

Į Si­bi­rą ne­vež­kit mūs bro­lių lie­tu­vių.

Jų bal­sai to­kie stip­rūs, kad net ima mirk­čio­ti pa­lu­bė­je de­gan­ti lem­pa. Var­žy­tu­vės tę­sia­si. Vėl už­dai­nuo­ja mo­te­rys:

Ne­ver­ki, mo­ti­nė­le, Si­by­riun iš­vež­tų,

Tik ver­ki, mo­ti­nė­le, ant gat­vės gu­lin­čių.

Si­by­riun iš­vež­tie­ji pa­vargs ir vėl su­grįš,

Ant gat­vės gu­lin­tie­ji švie­sy­bės ne­ma­tys.

Įkai­tę nuo dai­nų ir sa­ma­nės vi­si tik kle­ga, šur­mu­liuo­ja. Vy­rai iš­si­trau­kia ta­ba­ko kap­šus, plė­šia laik­raš­čio skiau­tes, dū­mi­ja suk­ti­nes ir po­li­ti­kuo­ja. Jau nie­kas ne­ti­ki, kad ame­ri­ko­nai su an­glais puls ru­są ir iš­va­duos Lie­tu­vą. Ne­ti­ki, nors va­ka­rais daž­nas pa­si­klau­so „Ame­ri­kos bal­so“.

Mu­zi­kan­tas at­si­ne­ša ar­mo­ni­ką, per­bė­ga pirš­tais kla­vi­šus vie­ną, ki­tą kar­tą ir, pa­rin­kęs me­lo­di­ją, links­mai plė­šia:

Lie­tu­vė­le bran­gi mū­sų,

Su­lin­dai in šik­ną ru­so,

O jei an­glas ne­iš­trauks,

Ru­sas šik­ną tuoj už­rauks.

Be­si­klau­sy­da­mas tų dai­nų ir kal­bų, aš ir už­mie­gu. O ry­tą, šur­mu­liuo­jant sve­čiams, pa­bun­du. Šei­mi­nin­kai so­di­na prie sta­lo. Pas­ku­bo­mis už­kan­dę, sve­čiai li­pa į ve­ži­mus. Iš­va­žiuo­ja­me ir mes. Grįž­ta­me per Pe­le­ko­nis, Ka­šo­nis. Gu­lė­da­mas ant šie­no, dai­rau­si į Pe­le­ko­nių miš­kus. Ve­ži­mas su­pa ir aš pra­de­du snaus­ti. Dar ku­rį lai­ką gir­džiu va­ka­rykš­čio pa­si­links­mi­ni­mo šur­mu­lį, dai­nas, mu­zi­ką…