TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. Eilės
Kristalas
Netyčia įkvėpiau nepakartojamus rimus
Kartu su Jūsų rinktine nauja, Judita,
Su išleistąja pasilikus Žemėje ir mus
Bemokančia vilkt jungą, mums uždėtą
Pačios Poezijos, tai užsidegti, tai užgest
Žaizdre jos gaivalingam, žinote, iš kur tai?
Tai déjà vu, kuomet labai pavargę imam geist
Kupranugario, kai aplink vieni mankurtai.
O Jūsų knygos brangakmeniai žėri taurumu,
Nes nepaniekinot ir žmogiškosios misijos,
Nenuvertėdama eilėraščiais anei gramu,
O patys vertingiausi tik Laike atsisijos.
Kai veiksmas vyksta tik gūdžiausioj tamsumoj,
Nes niekam veido neatidengė Poezija,
Pareikalaudama jėgų kaip turnyre sumo,
O prizų fondui skirdama po spyglį ežio.
Dabar Jūs viską žinote, Judita, apie mus,
Jūs visą kelią matot iš žvaigždės savosios,
Ir, jei Poezijai ištikimybė mus užmuš,
Mes ir tada už Ją su Ja pačia kovosim.
2011.I.28
Pianissimo
Kai visagalis Laikas grožį atima,
Kažkaip be jo toliau mes apsieiname,
Sunkiau, kuomet rijikas mūsų artimą
Išplėšia, su kuriuo mes dviese viename.
Kaip cukrus turi vis ką nors paskaninti,
Taip karsteli buvimas be pagrobtojo,
Nebus jo nei Paryžiuj, nei Toskanoje,
Ir nebebus jau galima pagroti jam
Gyvenimo klavišais pianissimo
Iš ašarų srovės, iš upės tekančios
Tenai, kur mes tikriausiai nesame,
Nes ten, kur esam, telkiasi per daug kančios.
2011.II.5
Jaunystė
Netekusi galvos, jaunystė veržiasi
Kaip gaivalas, nepripažįsta užkardų,
Taip nežinia į kokį tikslą eržilas
Keliu nukaukši, kai rimbu jam užkerta.
Koks gaivalas jaunystę varo, gaivalas,
Kad jau gardan negrįžta pašėliojusi,
Nors iš paskos ją seka gailios aimanos,
O prieky driokso upė išsiliejusi.
Tiktai pirmyn į nežinią, kur ūkanos,
Nes net pro jas vilioja saulė spindinti
Realizuot save ir be palūkanų
Jaunystė trokšta, kartą išsipildanti.
2011.II.4
Labirintas
Sukrovus daiktus, ji jau velka lagaminą,
Ir rieda ašaros. Jis žodžio netesėjo.
„Aš pavargau nuo meilės išmėginimų.
Išeikime iš labirinto jau, Tesėjau.“
Iš Labirinto? Neapsiavęs vieno bato,
Vaikinas dunda laiptais paskui mylimąją,
Pati jos figūrėlė – siūlas, jei jį mato,
Kuris išgelbės. Jeigu neapvils jų Maja.
Vasario sniegas, ledas, kabantys varvekliai
Virš stovinčių po jais, besikalbančių tyliai
Jaunuolių, nors grasins, bet neįveiks jų
Širdžių triumfo, nes jie vienas kitą myli.
2011.III.4
.
Parodos atidarymas
Paveiksluos elektrinė vyraujanti,
Nebūtinai spalva – gaminanti elektrą
Termofikacinė, kai geria kiantį
Per parodą žiūrovai – liaupsina Elektrą.
Nes ši ponia per vasarą net Graikiją
Peizažuose sukaustė – kaip Atlantą
Ir nesvarbu, ar reikia, ar nereikia – ją
Į savo kraštą išsiuntė it lentą.
Bet Elada šiek tiek pasispyriojus
Sutiko atstovauti vėjui, jūrai, saulei –
Lankytojams šalis atrodo rojus,
Nors pergabeno Žemės šios dukra ne sau ją.
2011.I.1
.
Diena per sparną bitės
Diena per sparną bitės pailgėjanti
Pavasario link. Jau žiemos antroji pusė:
Ligonė tvarsčiuos, niekaip neišgyjanti.
Bet jau su geromis prognozėmis. Dar pusto.
Lokys į kitą vietą guolį persitempė –
Ir vėl užmigo. O barsukas pasivaikščiojo.
Kokioj dirbtuvėj gimsta šie žiemos estampai?
Gamtos stichijos. Bet nė vieno baikščiojo.
2011.I.31
.
Ganytojas
Kardinolui Vincentui Sladkevičiui
Gražiai gyveno jis – spartietiškai,
(Ant sienos Nukryžiuotasis – jam meldės),
Be televizoriaus, tik radijo taškai
Prabildavo, kaip ir už lango medis.
Ir gėlės, tos, kurias patsai jis laistė,
Matyt, suprasdamas jų gilią šneką,
Jam atsilygino žiedynų laisve,
Sukrovę pumpurus beveik iš nieko.
Ne vien tik gėlės žmogų veidu kūdikio
Mylėjo, bet ir jo parapijiečiai,
Kuriems gerumą savyje įkūnijo,
Suspėdamas visur, kur tik pakviečia.
Dabar čionai muziejus, bet vis viena
Jis žydi gėlėmis, kurias mylėjo,
Tad galima sakyt – tebegyvena
Tenai, kur mirt nebeateis eilė jo.
2011.I.29
Princas Mingų
Nes kūnas sergantis jau ne lakūnas,
Kalbėk su juo švelniau kaip su vaiku
Ir žaisk dėžėj, kol smėlis toks lakus, nes
Iš Amžinybės neša jį tartum iš haiku.
Kalbėk hegzametru, metru, spondėju,
Nes jam netrukus metrai liks keli,
Ir jau nesuspindės jis, jei nesuspindėjo
Buenos Airėse, Anapily.
Ir nebeversk jo siekti neįmanomo,
Jį pergalėm patenkink mažomis,
Ir nesvarbu bus, ką Mamona mano
Apie draugystę jūsų, lai prekiauja žuvimis.
Draugauk su juo, kaip maro venk nuobodulio,
Įsiklausyk, ką jis tesako tau vienam,
Kad išraiškingame veide ne modelio
Budėtų atsisakymas tuštybės: kam?!
Neleisk galvoti, kad jis nelaimingas,
Ir su niekuo vieta jo nesikeisk,
Didžiuokis juo tarytum Princu Mingų,
Dėkok Likimui, o ne jo – nekęsk.
2011.I.29
.
Geradarys
Diena tartum iš Dostojevskio
Pažemintų ir nuskriaustų.
Migla. Lašnoja. Na, o jiems kas
Padės, jei nepadėsi tu
Tada, kai patį taip suriečia
Didžiulės bėdos ir vargai,
Kad laikrodis, skubąs ant riešo,
Įspėja: bus labai blogai!
Gerai bus, jei nuo jų pradėsi
Be atlygio, nes skauda jiems –
Aukščiausias žmogiškumo dėsnis
Po lygiai džiaugsmą padalins.
2011.II.28
Buvimas kaip iliuzija
Buvimas kaip iliuzija
Tiksliau kaip déjà vu
Viešai ir be žaliuzių
Vaidentis tarp dievų
Arba atsisakyti jų
Indiferentiškai
Nors pranašystėj pitijų
Kankintųsi vaikai
Vis vien tiktai iliuzija
Mes šviesmečiams keliems
Buvimas nepaliudija
Kad jį dievai nulems
2011.II.28
Dugne
I
pačiam dugne pačiam dugne vandens mes esame
kai plaukia virš galvos mums tiktai debesys
flotilės debesų ir nors mes siunčiam SMS
laivuos aukštai įsėdę žmonės argi stebisi
kad nieko apie mus nežinoma kajutėse
laivagaly triume ir denyje nežinoma
ir keistą nerimą dėl mūsų vos pajutusi
valdovė debesų jau kalbasi su įnamiu
su mėnuliu kuris šiltos šviesos vis ilgisi
tačiau pro debesų laivus neprasiskverbia
šaltai nužvelgdamas lyg būtume tik dilgėlės
kasnakt skaičiuoja savo užsidirbtą skarbą
nejau nesusisieksim su anais keliautojais
kurie turėtų būti kaip bebūtų keista
jei debesų valdovė nerimauti liautųsi
ir mums susipažinti su keleiviais leistų
II
pačiam dugne pačiam dugne vandens mes esame
o medžiai ir gebenės tai tik jūros žolės
ir nors trumpiau reikėtų apibūdint esmę
mes patys nuo esmės nutolę tik per colį
per colį nuo Coliukės ir pačios Alisos
ir per žolyną nuo gražiausios pasakos
kurios herojė iš pradžių šiek tiek sulyso
negavusi iš mylimojo princo atsako
nes viskas vyksta tik kitaip negu mes trokštame
bet patirties po vandeniu giliu jau turime
ir negilu gelmėj ir neaukštai jau bokšte
sutarusiems kad susitiksime mes Turine
per colį nuo pačių savęs ir nuo Visatos
didžiulės paslaptingos neaprėpiamos
kur jeigu siaučia vėjai tai musonai ir pasatai
kurie per odą perpučia ir griebia mus
nes viskas net ir drebulė čionai po drobule
ir nebegalima nieko nuogo čia išvysti
nes jei kažkam kažkas padovanojo obuolį
tai turi ką nors reikšt ir reiškia ką nors vis tik
2012.VII.21
