Di­le­tan­tiš­kas

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ

Oi, jau žy­mi, rei­kia at­si­bust. Man į akis žiū­ri abu – kai­my­nas, prie­šais iš­si­drė­bęs, ir kon­duk­to­rius. Gal pur­tė už pe­ties, kad at­si­bu­dau, ne­at­si­me­nu. Pra­ėjo, vy­no kva­pe­lį to­kį ašt­rų pas­kui nu­si­vilk­da­mas. Ka­žin kas dar čia trau­ki­ny­je vyks­ta, o aš nie­ko ne­ži­nau.

Kai­my­nas prie­šais, at­ro­do, su­pai­nio­jo ma­ne su lan­gu ir taip nuo­šir­džiai spok­so, tar­si taip ir tu­rė­tų būt. Bet ma­ny vaiz­dai ne­si­kei­čia, nie­ko ten per daug ne­iš­vy­si, tai lyg ir ap­gai­les­tau­da­ma šyp­te­liu kart­kar­tėm. Tur­būt per­gu­lė­ti no­rė­tų, ko gi dar rei­kia, kai tau tik per ke­tu­rias­de­šim­t, au­gi­ni plau­kus, ku­riais plaiks­tais su­lig kiek­vie­nu gal­vos kres­te­lė­ji­mu, ir dar lyg koks jau­nuo­lis sa­vo vyš­nių ta­ba­ką su­ki trau­ki­niuo­se vie­šai pa­si­slė­pęs.

Autorės piešinys

Ki­ta sto­te­lė, ir vėl al­ko­ho­lio ga­rai per va­go­ną per­skrie­jo, ieš­ko­da­mi, kam čia dar su sa­vo ant­spau­dė­liu bi­lie­tą čekš­te­lė­ti. Sma­giau ke­liaut su kva­pu, štai da­bar tai pi­gaus vy­no trau­ki­nys. Iki sto­ties at­va­žia­vau kra­pų tro­lei­bu­su, nes vie­na bo­bu­liu­kė ry­šu­lius iš Kal­va­ri­jų tur­gaus tem­pė. Štai da­bar apie kra­pus ir se­nu­tes, kad nėr dau­giau apie ką. Nie­ko ne­vyks­ta, tai ban­dau pa­ti su­kurt ką, pa­ti pa­si­keis­ti odą. Va au­sy­se nau­ji gar­sai, ro­bo­tiz­mas toks, čia elek­tro­ni­ka va­di­na­si. Kaip sma­gu, ir aš jau se­na, nes ma­no kar­ta dar pa­pras­tam ro­kui au­sų būg­ne­lius klus­niai ati­duo­da­vo.

Va­ži­nė­ju iš mies­to į mies­tą kaip ko­kia di­le­tan­tė, be daik­tų, be kup­ri­nės, vis ko­kios įdo­mes­nės nak­ties su­me­džio­ti, iš­prie­var­tau­ti įvy­kio. Kai kam gal ir ša­pas į plau­kus įkri­tęs įvy­kis, o aš va de­gan­čių de­be­sų žval­gaus, lau­kiu. Kaž­kaip dirb­ti­nai, kai pa­gal­vo­ju, mes lin­dom po pri­myž­čiau­siais til­tais su bu­te­liais, kup­ri­nė­se žvan­gan­čiais, o pas­kui nė į ka­vi­nių tu­a­le­tus nebe­si­pra­šy­da­vom, par­ke sa­vo už­pa­ka­lius ži­bin­tui pa­gąs­dint at­kiš­da­vom. To­kia val­ka­tiz­mo ma­da ge­rai, kai ži­nai, kad iš ko­kio mar­ma­lo ma­ma už pa­kar­pos iš­trauk­tų su sa­vo pi­ni­gė­liais ir pa­tir­tim pu­sės šim­to me­tų. Bet nuo­bo­du­lys bet ko­kį trau­ki­nį pa­ve­ja, ir man gal jau nu­sto­ti lai­kas. Da­bar vi­sai ki­to­kie da­ly­kai mie­lai sme­ge­nis pa­ku­te­na, ne van­da­liz­mai.

Kai dar pas mo­čiu­tę va­žiuo­da­vom, vi­si va­ka­rais prie te­le­vi­zo­riaus lyg man­tros klau­sy­da­vo, o aš tems­tant vie­na vir­tu­vėj ant ta­bu­re­tės, ko­jom ta­ba­luo­ju ir kregž­džių su­ka­mus ra­tus pro lan­gą se­ku. Taip ty­lu, kva­pas lyg kaž­ka­da vir­tos sriu­bos, gal lu­bos jos pri­si­gė­rė, nes ta­da jau se­niai mo­čiu­tė nie­ko ne­be­vi­rė. Vis­kas taip se­na ir as­me­niš­ka, net kvai­la gar­siai apie tai. Kar­tais ati­da­ri­nė­da­vau spin­tas ir ieš­ko­da­vau skruz­dė­lių. Kaž­ka­da jų čia mies­te­liais gy­ven­da­vo, tai, pri­si­me­nu, įde­da mo­čiu­tė deš­ros žie­vę, o pas­kui kar­tu su gy­vū­nė­liais į uni­ta­zą nu­lei­džia. Juo­kiau­si aš iš to­kių bū­dų, bet kaž­kaip jos pa­ma­žu vis­gi din­go.

Dar apie gam­tą daž­nai pa­gal­vo­ju. Ką ten gal­vot, tik iš re­kla­mų įsi­vaiz­duo­ju, kaip tu­rė­tų tai bū­ti ge­ra. Mies­te tie par­kai to­kie kek­šės, kas tik no­ri, tai ir ap­spin­ta upės pa­šlai­tes, pri­mė­to sa­vo pėd­sa­kų, ir jau taip mer­gai­tiš­kai ro­man­tiš­kai ne­už­si­mir­ši Vil­ne­lės čiur­le­ni­me, kai iš po už­pa­ka­lio ci­ga­re­čių pa­ke­liai len­da. Nėr mies­te ra­my­bės, kai tuš­čiom gat­vėm ei­ni, vis per­se­kio­ja koks ži­bin­tas ar šiukš­lia­dė­žė, žmo­gaus še­šė­liais ap­si­me­tę. O iš tos ne­ri­mas­ties ir be­pro­tys­tės ky­la.

At­si­me­nu, vi­sai ne­se­niai vi­są die­ną sė­dė­jau ant grin­dų sa­vo būs­te­ly nuo­mo­ja­mam ir įsi­vaiz­da­vau, kaip pa­imu kė­des, tą se­ną rie­ba­luo­tą du­ji­nę vi­ryk­lę, so­vie­tų lai­kų spin­tas su ne­rei­ka­lin­gais sen­ti­men­ta­liais šū­du­kais ir iš­me­tu pro lan­gą. Gra­žiai taip įsi­vaiz­duo­ju, aiš­ku, su­lė­tin­tą variantą. Ir be jū­sų, dul­kių ri­ji­kai, gy­ve­ni­mas įma­no­mas. Koks kvai­las bū­tų maiš­tas vis­gi. Kai ne­reik į ka­rą ei­ti, o ir tai aš net kiau­šų ne­tu­riu. Keis­tas jau­nuo­liš­kas jaus­mas, kai no­ri maiš­taut ir dar ne­iš­si­rin­kai prieš ką. Kaip koks Ja­me­sas De­a­nas ek­ra­ne, tik be tos gra­žios rau­do­nos striu­kės. Iš sa­vęs juok­tis no­ri­si. Reik­tų iš­mie­got gal tas ne­są­mo­nes ar­ba duot sau į kai­lį. Bet kaip čia mu­ši sa­ve, net jei krau­jas pa­si­pils iš no­sies, ne­bus ga­na.

Reik­tų pri­si­vers­ti prie tos vi­ryk­lės pri­eit, brūkš­telt deg­tu­ką, ko­kį kiau­ši­nį į puo­dą įmes­ti. Bet ir­gi ne­iš­ei­na, nė krust. To­kioj si­tu­a­ci­joj ga­li­ma pra­dė­ti gai­lė­tis sa­vęs ir iš­veng­ti gė­dos ar­ba gė­dy­tis, kad nie­ko ne­iš­ėjo, kad kė­dės ir vi­ryk­lė, ir grin­dys ne­su­ku­ria na­mų, na­mų nė­ra. Štai kaip.

Lai­kas su­lė­tė­ja, pra­de­da gim­ti min­tys, nes po ran­ka pa­kliū­va są­siu­vi­nis, ku­ris, aki­mirks­niu su­pran­tu, yra Ra­šy­mo są­siu­vi­nis. Dar se­noj kup­ri­nėj ra­dau de­šimt cen­tų ir pei­lį, štai ko­kia ke­liau­to­ja. Įdo­mu, įma­no­ma pra­pjau­ti pei­lį? Kaž­ko karš­ta gal­vo­je pa­si­da­ro, net nu­si­kal­bė­ti pra­de­du, sig­na­li­zuo­ja to­li­ma sme­ge­nų ker­tė su­ne­ri­mus. At­si­da­rau šal­dy­tu­vą ir iš­trau­kiu kon­den­suo­tą pie­ną, rei­kia bū­ti at­sar­giai, nesu­si­pjaus­ty­ti lie­žu­vio į skar­di­nės kraš­tą. At­ro­do, kai taip ka­bi­ni iš tos skar­di­nės su links­ma kar­ve, ne­ga­li bū­ti la­bai blo­gas žmo­gus ar koks žu­di­kas, ne­pa­žįs­tu žu­di­kų, bet taip dar ne­ma­čiau nė vie­nam fil­me, jie tu­rė­tų ry­ti tin­kli­nėm pėd­kel­nėm ap­trauk­tas mo­te­rų šlau­nis ar dar ko­kią šlykš­ty­nę. Bet aš ir­gi žu­dau, pri­pa­žin­siu, šį gra­žų bal­tą pus­la­pė­lį. Sa­vo su­skys­tė­ju­sios są­mo­nės ga­lia žu­dau mo­der­nu­mą, nes vin­giuo­ju ran­ka su šra­ti­nu­ku, o ne tak­šiu kla­vi­šais, tai be­veik sti­lius, be­veik vin­ta­ge, ne, aš ne­si­ty­čio­ju, vis­kas ge­rai, bet ko­dėl mes taip mėgs­tam sko­lin­tis da­ly­kus iš pra­ei­ties, ko­dėl ne iš at­ei­ties?

Į ma­ne vir­tu­vėj žiū­ri dvi žu­vys nuo pa­lan­gės ir aš dve­jo­ju, neap­si­spren­džiu, ar jos ži­no, ko­kia aš žiau­ri žu­via­ė­dė. O gal jos ži­no, kad dve­jo­ju ir ne­ži­nau, ar šian­dien jas val­gy­ti, ar ne. Vis tiek joms nuo to jau ne­be­skau­dės, tai ko čia vėp­sot ir man ve­ga­niš­kas min­tis ke­liat?

Pri­si­me­nu, kad ma­ma lie­pė kar­tais iš­si­siurb­ti ki­li­mą, aiš­ku, pri­drabs­čiau plau­kų ir linų sėklų, ku­rios vis tu­ri įpro­tį iš­bir­ti iš sau­sai­nių ir įlįs­ti į ko­kį ply­šį. Kaž­ko­dėl ap­skri­tai pa­da­rau ką nors nau­din­go tik dėl to, kad pri­si­me­nu ma­mos ra­gi­ni­mus, šiaip tur­būt ap­skri­tai nie­ko ne­da­ry­čiau. Bet už­tai gal­vo­ju, gal­vo­ju, pa­vyz­džiui, apie dar­bą, tik jis ma­nęs ne­iš­girs­ta. Bet ga­lė­čiau iš­kel­ti ma­žų tur­tin­gų vai­kų ka­tes iš me­džių ar­ba trau­ky­ti ne­ran­giems žmo­nėms rakš­tis iš pirš­tų, tik ka­žin ar už­tek­tų pi­ni­gų ka­vai.

Už­si­pli­kau ka­vos, nes jau šau­kia ko­fei­no ryk­lė, ma­no pa­aug­lys­tėj iš­au­gęs or­ga­nas. Ar­ba ga­liu to­liau ra­šy­ti apie ko­kius įvy­kius ir siū­ly­ti jais ža­vė­tis laik­raš­čių re­dak­to­riams, bet, ma­nau, ir jiems daug kas gy­ve­ni­me at­si­tin­ka ir jie ne­bū­ti­nai nu­stem­ba. Kaip jums įvy­kis – ma­no žiur­kė nar­ve­ly mie­ga po­pie­čio mie­go ant lie­me­nė­lės pakietinimo, toks minkš­tas ap­va­lai­nas mė­nu­lio for­mos po­ro­lo­no ga­ba­lė­lis, kad pa­di­dė­tų krū­ti­nė. Su­riau­mo­ju stai­ga kaip liū­tas, gal­vo­ju, žiur­kė iš­si­gąs ar ne. Bet ji tik pa­uos­to ma­no kryp­ti­mi ir vėl pa­ki­ša le­te­nas po pil­vu.

Ka­žin ar ga­li­ma ką nors nu­žu­dy­ti plau­kų smeig­tu­ku? Ir vėl apie žu­dy­mą, čia tur­būt tų dvie­jų žu­vų įta­ka. Ar­ba jei­gu taip pri­vers­tum žmo­gų su­val­gy­ti lėkš­tę šam­pū­no, mir­tų? Nėr tai­kos min­ty­se, vis kas nors žiau­raus. Tai­ka ir lais­vė, iliu­zi­jos. Mes gar­bi­nam tas iliu­zi­jas, o jų kū­rė­jai tur­būt ty­liai sau ki­ke­na. Su pro­tu ga­li­ma pa­da­ry­ti tiek da­ly­kė­lių, kad net bau­gu. Jau vien iš žo­džių ga­li­ma su­kur­ti tiek daug te­ori­jų ir pa­si­va­din­ti min­čių kū­rė­ju ar­ba fi­lo­so­fu, ir ap­gau­ti žmo­nes, kad tai dar­bas. Ir ne tik su žo­džiais, pa­vyz­džiui, taip leng­va su­kur­ti me­lo­di­ją, pa­siū­ti liet­pal­tį ar su­kal­ti šu­niui bū­dą, tai tur­būt jau ne­ga­li bū­ti iliu­zi­ja. Bet kas gi mums leis­tų ap­šnerkš­ti ši­tiek plo­to, jei vis­kas bū­tų tik­ra? Vi­si, kas tik ne­tin­gi, nai­ki­na žo­lės plo­tą sa­vo su­ma­ny­mais – skruz­dė­lės krau­na pi­ra­mi­des, vo­rai mez­ga lip­nias pa­sa­las, aš pie­šiu ant sie­nų vaš­ki­nėm krei­de­lėm, kai nie­kas ne­ma­to. O ką jau kal­bė­ti apie vi­jok­lius, ku­rie ap­si­glė­bia vi­so­kius daik­tus, smar­kiai ir smau­gian­čiai kaip pa­lie­ka­ma my­li­mo­ji. Nors nie­kad ne­bu­vau to­kios var­guo­lės vie­to­je, įdo­mu, ką tiks­liai jos ban­do su­lai­ky­ti, to­kios vi­jok­lių pa­mėg­džio­to­jos? My­li­mo vy­ro ko­jas, rie­šus, ge­ni­ta­li­jas? Kur su­si­kon­cen­truo­ja bū­si­mo il­ge­sio šal­ti­nis, ku­rį taip no­ri­ma su­lai­ky­ti? Spė­ju, kad ge­ni­ta­li­jo­se, bet kad jo­se nie­ko nė­ra mo­te­riai li­kę, jei vy­ras ruo­šia­si iš­ei­ti.

Kaip bergž­džia kal­bė­ti apie da­ly­kus, ku­rių ne­ži­nai. Tur­būt kaip ma­žy­tė mo­te­ris su ma­žy­tės mo­ters pro­tu tu­rė­čiau ra­šy­ti tik apie tai, ką ži­nau, kiek „Fai­ry“ rei­kia iš­spaus­ti ant kem­pi­nės, kad ge­rai pu­to­tų, ar kaip sto­rai tep­ti la­ką ant ko­jos na­go, kad tas mar­ma­las ge­rai pa­si­skirs­ty­tų. Bet vi­si ir pa­tys tai kaž­kaip iš­si­aiš­ki­na, ir šiaip gai­la Vir­gi­nios W., tiek daug dėl sa­vęs ir ki­tų sten­gė­si.

Bet kad ir ką ran­ka ra­ša­lu čia ve­džio­tų, pro­tin­gus ar kas­die­niš­kai kvai­lus da­ly­kus, tai tik mie­lų­jų skai­ty­to­jų pa­si­links­mi­ni­mui. Kaip ir minkš­ta rau­do­na klou­no no­sis, ku­ri pa­spau­dus su­cy­pia, vis­kas tik dėl pra­mo­gos, kaip koks ka­lei­dos­ko­pas ar ki­tas ma­žiau nu­val­kio­tas žais­las, ku­rio pa­va­di­ni­mas da­bar kaip tik ir ne­at­ei­na į gal­vą. Gal dū­de­lė. Dū­de­lė, ku­rią prie lū­pų pri­si­dė­ję links­mi­na vi­si ra­šy­to­jai, šo­kė­jai, dai­li­nin­kai, moks­li­nin­kai, kaip Fel­li­ni ak­to­riai, su­si­ki­bę ran­ko­mis su­kas ra­tu, kad tik už­bur­tų mus bent trum­pam sa­vo iš­mo­ne ir iš­si­dir­bi­nė­ji­mu, nes net sap­nai ne­be­pa­siū­lo nie­ko nau­jo, tar­si iš­troš­ko vi­sos mū­zos, ku­rios nu­ra­min­da­vo nak­ti­mis, ir ty­liai at­si­gu­lė dy­ku­moj, ku­rią pa­puo­šėm plas­ti­ki­nėm pal­mėm ir skait­me­ni­niu kriok­liu per te­le­vi­zo­rių.

Iš vis­ko taip leng­va iš­si­ty­čio­ti, kad po to­kių se­an­sų net šir­dy sun­kiau pa­si­da­ro, nes ne­lie­ka to ša­po, už ku­rio lai­ky­tis. Ir vis­kas są­mo­nin­ga, tar­si ty­čia ap­si­spjau­dyt sa­ve nuo gal­vos iki ko­jų ir pas­kui nie­kur ne­rast van­dens čiau­po. Ne­leng­va gy­ven­ti, ti­kint tik sa­vi­mi. O pa­ti­kėk kuo ki­tu, čia reik iš­jungt sme­ge­nis. Bū­na, pa­vyz­džiui, kad koks žmo­gus tau vi­dun ima ir įkren­ta. Aki­mir­ką, at­ro­do, at­pa­žįs­ti kaž­ką ar­ti­mo, na­mus ar vai­kys­tės drau­gą, ku­rį jau se­niai be­gė­diš­kai ap­lei­dai, ir nu­spren­di, kad štai žmo­gus toks, koks nu­švi­to tau tą dan­giš­ką mi­nu­tę, iš­si­da­vė vos pa­ste­bi­ma smul­kme­na, kad tu­ri ką ben­dro su ta­vo nos­tal­gi­jom. Nu­spren­di grei­tai, ne­dve­jo­da­mas, nes jei už­del­si, ne­pa­žįs­ta­mas vei­das ir liks šal­tas ir bu­kas, ir toks ne­iš­raiš­kin­gas, kaip žiū­rint pro pur­vi­no lan­go stik­lą. O pas­kui ir kan­kin­tis vi­sai sma­gu, kai no­ri vy­tis tą sa­vo pri­si­mi­ni­mą ant dvie­jų ko­jų, o jam to­kių ta­vo pri­si­jau­ki­ni­mų ne­pa­tir­ta ir ne­rei­kė­ta. Ir pas­kui, to­kiais ty­liais va­ka­rais, sė­dė­da­mas pa­tam­sy, pri­si­me­ni su­reikš­min­tą ne­pa­žįs­ta­mą­jį, ku­ris net ne­ži­no, ko­kiam svar­biam stal­čiuj ta­vo vi­du­je at­gu­lė.

Ga­li tai ir vi­sai ne­ti­kė­tai „smog­ti“, kaip sa­ko ge­ras pa­žįs­ta­mas po­nas A. Štai pa­žaisk taip pat su ka­vos tirš­čiais puo­de­ly – ir tu jau kie­no nors se­ne­lio ar mo­čiu­tės pri­si­mi­ni­mas. Tik pa­žiū­rėk kiek il­giau į akis žmo­gui – ir, žiū­rėk, tuoj pat pra­smės tų tuš­čių juo­dų kiau­ry­mių at­si­den­gia. Vi­sai iš nie­ko.

Įdo­miau­sia bū­na, kai ne­ži­nai, iš kur tas dvie­jų gal net bai­siai skir­tin­gų žmo­nių is­to­ri­jų su­si­py­ni­mo jaus­mas at­si­ran­da. Žiū­ri į žmo­gų kaip į ko­kį re­tą vabz­dį pa­lu­bėj ir klau­si sa­vęs, ir kur­gi ta są­var­žė­lė, ku­ri taip su­ka­bi­no. At­ro­do, no­ri at­si­stot ir iš­eit, bėg­ti kuo to­lyn į sa­vo sau­gią vie­nu­mą, bet ne­ga­li at­si­trauk­ti, sė­di taip ne­pa­to­giai ša­lia ko­kio sve­ti­mo pe­ties ir ne­ži­nai, ką da­ry­ti. Ko­miš­ka.

Ir toks bai­siai pa­ra­ly­žiuo­jan­tis liūd­nu­mas ap­ima, nes juk ži­nai, kad tai tik klai­da, čia tik įsi­vė­lu­si klai­da, su­si­pai­nio­jai, nes vi­si žmo­nės to­kie pat pa­pras­ti ir turintys skir­tin­gą is­to­ri­ją, to­dėl ga­li­my­bės, kad tik­rai nuo­šir­džiai su­si­do­mė­tum ta ty­lia žmo­gys­ta, sė­din­čia ba­ro ga­le, nė­ra. Tai su­pras­ti la­bai leng­va, bet la­bai ne­pa­to­gu – ta­da rei­kia ryž­to vėl vie­nam ner­ti iš gū­džios sto­te­lės prie na­mų du­rų ir svei­kin­tis su žiur­ke, ku­ri ir vėl mie­ga ir su­si­gū­žia į ru­tu­liu­ką, kad net gal­vos ne­si­ma­to, juk ži­no, kad vėl kal­bė­tis at­ėjai.