Po­kal­bis su Gin­ta­ro Bleiz­gio „So­du“

VIG­MAN­TAS BUT­KUS

Gin­ta­ras Bleiz­gys. So­das. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 110 p.

Kas bū­na, kai čia pat, dar be­skai­ty­da­mas, dar bėg­da­mas aki­mis ei­lu­te ne­for­suo­ji skai­ty­mo, ne­for­suo­ji to, ką skai­tai, su­vo­ki­mo? Ar jau tre­čias de­šimt­me­tis „pro­fe­siš­kai“ skai­tąs teks­tus be­galì stai­ga im­ti ir ne­be­for­suo­ti? Ne­be­įsi­temp­ti kaip prieš šuo­lį? Ne­be­ieš­ko­ti ir ne­be­ma­ty­ti teks­to da­ry­mo me­cha­niz­mo, sin­tak­sės au­di­mo tech­ni­kos ir tech­no­lo­gi­jų, me­ta­fo­rų ge­ne­ra­vi­mo ving­ry­bių, sti­liaus klos­ty­mo ma­nie­rų? Ne dirb­ti su teks­tu, su jo vi­su­ma, bet gy­ven­ti skai­tant teks­tą ir skai­ty­ti gy­ve­nant, o ne dir­bant (teks­to ana­li­zės) dar­bą.

Gal ta­da įma­no­mas frag­men­tuo­tas skai­ty­mas. Ir frag­men­to skai­ty­mas, „blun­kant“ vi­su­mos pa­no­ra­moms. „Bliz­giau­sio“ ir ver­čiau­sio kon­kre­čiai akiai, ta­vo akiai, ma­no akiai-vaiz­duo­tei-(at)min­čiai frag­men­to skai­ty­mas. Pir­mo ei­lė­raš­ty­je įstrin­gan­čio frag­men­to, po ku­rio ga­li pa­kel­ti žvilgs­nį nuo teks­to ir pa­leis­ti tą frag­men­tą ai­dė­ti sa­vo vi­du­jy­bė­je, pai­niuo­se sa­vo (at)min­čių, vaiz­di­ni­jos, aso­cia­ci­jų, at­bal­sių… tin­kluo­se. Ati­trauk­ti jį nuo pa­ties ei­lė­raš­čio – tiek, kiek jis na­tū­ra­liai „at­si­trau­kia“, kai gal­būt ne­dė­lio­ji ar be­veik ne­dė­lio­ji kny­gos vi­su­mos pa­veiks­lo, bet tie­siog mė­gau­jie­si aki­mir­ka.

Taip pa­mė­gi­nau pa­si­šne­ku­čiuo­ti su Gin­ta­ro Bleiz­gio „So­du“. Pa­si­šne­ku­čiuo­ti per frag­men­tus, frag­men­tiš­kai, bet tam tik­ra pras­me ir nuo­sek­liai: ko­ne pa­ei­lė­raš­čiui nuo kny­gos pra­džios, „už­ka­bi­ndamas“ tuos ei­lė­raš­čius, ku­rių frag­men­tai „už­si­ka­bi­na“ ir su­skam­ba as­me­ni­niu at­bal­siu. Pa­si­šne­ku­čiuo­ti bū­tent kaip at­bal­sis su bal­su, bal­so, t. y. „So­do“, frag­men­tus žy­mė­da­mas B, o sa­vo at­bal­sius-re­ak­ci­jas – A.

Štai tas po­kal­bis, koks jis su­si­mez­gė.

B: „re­a­lu­mas re­a­ly­bė ir ki­tos fik­ci­jos“, A: aš sa­ky­čiau: „fik­ty­vu­mas, fik­ci­ja ir ki­tos re­a­ly­bės“ – ir abu sa­ky­tu­me skir­tin­gai, bet abu tur­būt lik­tu­me tei­sūs? Re­a­ly­bė ir­gi yra fik­ci­ja ar prie­šin­gai: fik­ci­ja ir­gi yra re­a­ly­bė? Čia dia­lek­ti­ka? Tik ra­cio­na­lu­sis Wolf­gan­gas Ise­ris, ku­ris ne­iš­kren­ta man iš gal­vos jau ke­lin­ti me­tai, ma­tuo­ja: tiek pa­sau­ly­je re­a­lu­mo, tiek fik­ty­vu­mo, o va tiek – įsi­vaiz­da­vi­mo.

B: „kaž­kas iš čiur­lio­nio / kaž­kas iš vai­kys­tės“, A: „kaž­kas iš kaž­kur“ – be­ne tal­piau­sia raiz­gios žmo­gaus at­min­ties for­mu­lė. Ki­ta ver­tus, kas pa­sa­kys, kiek Čiur­lio­nio pa­sau­ly­je vai­kys­tės ir kiek vai­kys­tės pa­sau­ly­je Čiur­lio­nio: čiur­le­ni­mo, sru­ve­ni­mo, či­re­ni­mo, čiul­bė­ji­mo? „Kaž­kas“ – di­džiau­sia kal­bi­nė ne­apib­rėž­ty­bė. Ne ma­žes­nės ne­apib­rėž­ty­bės ir li­ku­sios dvi: kas Čiur­lio­nis, o kas vai­kys­tė?

B: „o ra­šy­ti nė vie­nas ne­mo­kam“, A: lyg ir tei­sy­bė, bet la­biau tur­būt – ne. Skai­ty­ti ir­gi ne per ge­riau­siai iš­ei­na, bet lyg ir kai kas iš­skai­to­ma: kad ir iš po­ezi­jos, kad ir iš „So­do“. Bent jau aš ta­riuo­si kaž­ką iš­skai­tąs, jei jau ne­mo­kan­čio-mo­kan­čio pa­ra­šy­ta. Drą­su, po­ete, pa­ra­šy­ti, kad ne­mo­ki ra­šy­ti. Ir šiek tiek ne­tei­sy­bė.

B: „ne­ga­liu / iš­raut šak­nų iš ma­te­ri­jos“, A: bet tuo pat sy­kiu gal ga­li­ma iš­la­pot de­be­sy­nuo­se? Bū­tų la­bai gra­žu, jei šak­nys – ma­te­ri­jos mo­ly­je, o vai­nik­la­piai – de­be­sy­nų mė­ly­je. Taip du­a­lis­tiš­ka, tru­pu­tį ste­re­o­ti­piš­kai po­etiš­ka, tru­pu­tį sim­bo­lis­tiš­kai pu­ti­niš­ka kaip ko­kio­se „Vir­šū­nė­se ir gel­mė­se“. Ir sy­kiu tra­di­ciš­ka, gal net am­ži­na.

B: „nuo­gy­bėj paukš­čių / nuo­gy­bėj ša­kų“, A: po tų ei­lu­čių ma­no aky­se su­rai­bu­lia­vo paukš­čių tirš­tai ap­tūp­tos lap­kri­čio pa­bai­gos me­džių ša­kos. Ar jos nuo­gos? Di­dis nuo­gy­bės ne­sau­gu­mas ir pa­žei­džia­mu­mas yra įsi­ra­šęs į pir­mi­nius ins­tink­tus, ver­čian­čius ap­žel­ti, ap­si­plunks­nuo­ti, ap­aug­ti žvy­nais ar ki­to­kia luo­bie­na, ap­si­da­ry­ti praš­mat­niais ar bent jau pa­pras­tu­čiais ap­da­rais.

B: „– – ne­mo­ku jo­kių / įman­trių žo­džių“, A: pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka per sti­lis­ti­kos pa­skai­tas mo­kė, kad yra toks sti­liaus trū­ku­mas – įman­tra­vi­mas. Bet kar­tais no­ri­si pa­į­man­trau­ti, pa­man­dra­vo­ti – žmo­nės sa­ko, tam, kad pro­tin­ges­nis at­ro­dy­tum – ta­da ir pa­si­lei­džia, tie­siog nuo gran­di­nės nu­trūks­ta vi­so­kios pa­ra­fra­zės, po­eti­nės eg­ze­ge­zės ir pa­limp­ses­tai. „So­das“ tam tik­ra, gal ne to­kia ma­ža da­li­mi yra pa­ra­fra­ziš­kas, eg­ze­ge­tiš­kas (ne juo­kas: net aš­tuo­ni „jo­nos at­gai­los ei­lė­raš­čiai“!) ir pa­limp­ses­tiš­kas.

B: „pas­kui aš ei­siu pas­kui tro­lei­bu­są // ku­riuo vi­si va­žiuos vi­si sa­vo / gy­ve­ni­muos – –“, A: „pas­kui aš ei­siu pas­kui“ – kaip kir­čiuo­ti, kol ne­ma­tai „tro­lei­bu­so“, ku­rį nu­se­ki, o pa­si­ro­do, kad se­ki va­žiuo­jan­čius gy­ve­ni­mus, nes iš tik­rų­jų tro­lei­bu­sas ir tė­ra luo­bas, den­gian­tis tuos gy­ve­ni­mus, to­kius tra­pius stau­gian­čio­je me­ta­li­nė­je gat­vių mai­ša­ly­nės ma­ši­ne­ri­jo­je.

B: „maž­daug / 12592 ma­no va­ka­ras že­mė­je“, A: „ir vi­sus vie­ti­nius Zo­nos ste­buk­lus iš­ma­tuo­sim al­geb­ra“, – kaž­kaip taip ar la­bai pa­na­šiai iro­ni­zuo­da­mas pra­si­ta­rė vie­nas Tar­kov­skio „Stal­ke­rio“ he­ro­jus. Dau­gy­bę da­ly­kų, reiš­ki­nių, pro­ce­sų ga­li­ma iš­ma­tuo­ti al­geb­ra ar ma­te­ma­ti­ka, bet jo­kiu bū­du ne vis­ką. Vis­kas (ir pa­ti ma­te­ma­ti­ka) teiš­ma­tuo­ja­ma po­ezi­ja, ga­lin­čia su­skai­čiuo­ti kad ir va­ka­rus že­mė­je ar pa­čią že­mę va­ka­rais.

B: „žo­džių ne­rei­kė­jo rink­ti: / dus­da­mas / žmo­gus rė­kia“, A: daug kas „So­de“ man at­ro­do iš­rėk­ta. Tik da­bar pa­ste­bė­jau, kad žo­džiai „rėk­ti“ ir „riek­ti“ la­bai pa­na­šūs. Gal ne tik skam­be­siu. Kai žmo­gus iš­rė­kia – tai lyg kaž­ko­kią sa­vo da­lį iš­riek­tų, t. y. ne tik iš­si­rėk­tų, bet ir iš­si­riek­tų, iš­si­da­ly­tų, sau ma­žiau pa­si­lik­tų.

B: „dar kal­bėk / net­gi kai ne­be­lie­ka bur­nos“, A: o ar­gi bur­na žmo­gus kal­ba? Ar­gi ne vi­su sa­vim, ne vi­sa sa­vo esy­be? „Ne­už­ki­ši bur­nos“, – sa­ko­ma, bet gal tu­ri­ma ome­ny, kad jei­gu ir už­ki­ši, vis vie­na žmo­gus ras bū­dą by­lo­ti, pa­sa­ky­ti, ką no­ri, ką rei­kia pa­sa­ky­ti. Ir ne­bus tai pa­sa­ky­mai apie kas­die­nę bul­vie­nę, bet – spė­ju – svar­bes­ni. (Nors ir to­ji kas­die­nė bul­vie­nė, kai pa­gal­vo­ji, svar­bu, la­bai svar­bu.)

B: „ra­šy­mas yra iš­si­kū­ni­ji­mas“, A: ir kas tik nė­ra ei­lė­raš­čių ra­šy­mas? Kū­ry­ba. Dva­si­nis eks­hi­bi­cio­niz­mas. Ne­są­mo­nės (pa­sa­ky­tų tū­las pa­aug­lys). Ver­ba­li­nė es­te­ti­nė veik­la (pa­sa­ky­tų koks so­li­dus kla­si­ki­nis li­te­ra­tū­ros žo­dy­nas). Žai­di­mas (pa­sa­ky­tų sens­te­lė­jęs po­stmo­der­nis­tas). Iš­si­kal­bė­ji­mas. Iš­si­dir­bi­nė­ji­mas. Iš­si­šė­li­mas. Iš­si­šo­ki­mas. Iš­si­va­da­vi­mas. Iš­si­gel­bė­ji­mas!

B: „kaž­kaip sker­sai / pra­dė­jau gy­vent“, A: sy­kį vai­kys­tė­je su se­ne­liu sve­čia­vau­si pas bu­vu­sį dar sme­to­ni­nio, o tuo me­tu so­vie­ti­nio kai­mo keis­tuo­lį, ku­ris iš tik­rų­jų gy­ve­no „kaž­kaip sker­sai“. Ar gal „įžam­biai“ ar „įstri­žai“? Vi­sa jo lai­ky­se­na ro­dė, kad gy­ven­ti „iš­il­gai“ jam ne­iš­ei­na. Ir iš vi­so prin­ci­pi­nis klau­si­mas: ar ga­li kai­mo keis­tuo­liai (ir po­etai) gy­ven­ti „iš­il­gai“?

B: „per pie­vą į dan­gų / per dan­gų į pie­vą“, A: o ar ne taip, kad į dan­gų per vi­sa ką? Per pie­vas, lau­kus, dir­vo­ny­nus, miš­kus, lau­ky­mes, bir­žes, ke­lius, ma­rias, upes, kal­vas, pel­ky­nus… Per sa­vo gy­ve­ni­mus, per so­dus ir per „So­dą“. Ir bū­ti­nai per dan­gų – į vi­sa ką.

B: „prieš am­žiams lai­mė­siant vi­so­kie / smul­kūs ne­sklan­du­mai // lai­ki­ni“, A: ir džiaugs­mai, skaus­mai, mei­lės bei liū­de­siai lai­ki­ni. Jei taip žiū­rė­si, vis­kas lai­ki­na, nes am­žius nu­ga­lė­ti pa­si­šau­na tik ge­ni­jai ir be­pro­čiai. Jiems kar­tais trum­pą lai­ką se­ka­si, kaip ko­kiems Pla­to­nui ar Ho­ra­ci­jui, bet pas­kui ir jie bus pa­mirš­ti.

B: „dau­gy­bė yra mū­sų / ku­rie nar­plio­jom / vi­so­kias po­ezi­jos DNR“, A: ne tiek jau ir daug tų tik­rai nar­plio­jan­čių lie­tu­viš­kas ei­les iki DNR’iš­kos smul­kmės ir gel­mės. Tiks­liau, vi­sai jų ma­žai. Va, sės­čiau ir su­ra­šy­čiau vi­sus stul­pe­liu vie­na­me A4 la­pe 12 Ti­mes New Ro­man kom­piu­te­ri­niu šrif­tu. Pra­dė­čiau kaž­ko­dėl nuo Kęs­tu­čio Nas­top­kos. (Tam stul­pe­liui tur­būt ir vi­so la­po il­gio ne­pri­reik­tų.)

B: „bet sie­la su­da­ry­ta ne iš ato­mų / ne iš mo­le­ku­lių ne me­džių ne jū­ros“, A: tai bū­tų gra­žaus juo­ko, jei pa­aiš­kė­tų, kad sie­la įma­te­rin­ta, kad su­da­ry­ta iš kaž­ko ma­te­ria­laus, kas am­ži­nai tva­ru, skir­tin­gai nei įma­te­rin­tas, bet lai­ki­nas kū­nas; kad ji yra kaž­kas pa­na­šaus į am­ži­ną­jį to lai­ki­no kū­no „dub­li­ka­tą“, kaž­kas pa­na­šaus į dan­gui ar pra­ga­rui iš­lie­kan­tį jo at­spau­dą.

B: „am­ži­nas žings­nis į nie­kur / kaip ra­šė po­etas po­etui – į nie­kur / kur nie­kur nie­kas ne­dings­ta“, A: ma­ža ką po­etas pri­ra­šo po­etui. Ne vis­kas tie­sa, ne vis­kuo rei­kia ti­kė­ti. Ki­ta ver­tus, jei „dub­li­ka­tas“, jei at­spau­das am­ži­ni, to­kiu at­ve­ju tik­rai nie­kur nie­kas ding­ti ne­ga­li. Bet kaip su Pla­to­nu ir su Ho­ra­ci­ju­mi, ku­rie pas­kui bus pa­mirš­ti, ir kaip su lai­ki­ny­be prieš am­ži­ny­bę? Čia „So­do“ (B) prieš­ta­rin­gu­mai ar mo­zai­kiš­ko at­bal­sio (A) su­si­pai­nio­ji­mas sa­vy?

B: „vie­nas prieš vi­są olim­pą / prieš ge­le­žį rai­te­lius / mir­tį – – aš / pa­ma­žu iš­ei­nu“, A: tai Hek­to­ro si­tu­a­ci­ja, bet kaip ji tin­ka kiek­vie­nam vie­nam. Juk iš es­mės kiek­vie­nas esam vie­nas. Esam pa­lik­tas akis akin su die­vais, ku­riuos ti­kim ar ku­rių ne­ti­kim, su ge­le­ži­niais mir­ties rai­te­liais, ku­riais ne­iš­ei­na ne­ti­kėt, nes jų žvan­ge­sys kas me­tai vis ar­tyn ar­tyn.

B: „il­gas yra / gam­tos juo­du­mas / gi­lus“, A: ar net ir žy­din­čios snie­guo­lės sa­vo gi­liau­sia­me gy­ly­je juo­dos? Ar vi­sa gy­vy­bė iš il­gos juo­du­mos? Kur link to­ji juo­du­ma nu­si­tę­sia? Kas už jos, ar­ba: iš ko ji iš­au­ga, į ką įsi­šak­ni­ju­si? Ar tie­siog yra pa­ti iš sa­vęs?

B: „nė­ra pa­bai­gos žo­lei de­be­sys / plau­kia ir plau­kia“, A: pie­vos žo­le, kar­vių nu­ga­ro­mis, pa­ven­čio krū­my­nais, Ven­tos du­bu­riais kar­tais pra­slen­ka di­de­li ir sun­kūs de­be­sų še­šė­liai. Pra­slen­ka pro akis pa­ven­čio vai­kys­tės va­sa­rų nuo­tru­pos, nie­kaip ne­su­kim­ban­čios į vien­ti­są pa­veiks­lą. Pra­slen­ka pro akis ta aš­tun­tų ma­no va­sa­ros me­tų vien­kie­mio žo­lės ža­lu­ma, ku­rios nie­kur dau­giau gy­ve­ni­me ne­be­te­ko ma­ty­ti, ku­ri at­min­ty taip ir li­ko gam­tos ir žo­lės ža­lu­mos pa­vyz­dys.

B: „ei­lu­tė po ei­lu­tės die­na po die­nos“, A: jei lai­kas lyg ma­tuo­ja­mas ei­lu­tė­mis, tai ei­lu­tė lyg nau­jas laik­ma­tis. Ko­kia jos vie­ta lai­ko ma­tų sis­te­mo­je? Ei­lu­tė il­ges­nė ar trum­pes­nė už die­ną, va­lan­dą, aki­mirks­nį? Bet grei­čiau­siai tai keis­tai ne­pa­sto­vus ma­tas, ga­lin­tis iš­si­temp­ti ar su­si­trauk­ti, – juk Al­bi­no Žu­kaus­ko „Sen­mo­tės“ ei­lu­tė ne­ly­gu Si­gi­to Ge­dos „Ža­lio gin­ta­ro vė­ri­nių“ ei­lu­tei. Pa­ties „So­do“ ei­lu­tės man kar­tais pri­me­na mirks­nį, o kar­tais su­pa­na­šė­ja su am­žiu­mi.

B: „iš pra­džių tik gy­ve­nau / pas­kui rei­kė­jo pa­pa­sa­ko­ti kad / gy­ve­nu kaip vis­kas bu­vo“, A: vai­kys­tė, jau­nys­tė dėl to ir auk­so am­žius, kad ne­ref­lek­sy­vios. Gry­na­sis gy­ve­ni­mas ne­ke­lia klau­si­mų. Me­dis gi ne­klau­sia, dėl ko au­ga, sens­ta, nu­virs­ta, o jo iš­var­ta su­trū­ni­ja, jis tie­siog au­ga, sens­ta, trū­ni­ja. Vai­kys­tė, jau­nys­tė ne­klau­sia, dėl ko ne­rū­pes­tin­gos, jos tie­siog ne­rū­pes­tin­gos. Vė­les­ni pa­sa­ko­ji­mai „kaip vis­kas bu­vo“ – la­biau­sia iš mir­ties bai­mės.

B: „vė­jas nak­tį yra la­biau ne­gu vė­jas“, A: kaip ir vė­juo­ta nak­tis yra la­biau ne­gu nak­tis. O kai įsi­lei­di gal­vo­ti, kas yra tas „la­biau“, vaiz­duo­tės esi nu­ne­ša­mas į to­kius erd­vy­nus, kad net svai­gu. Ge­riau į tai ne­įsi­vel­ti.

B: „be ma­no ži­nios gy­ve­na ma­no ei­lė­raš­tis“, A: su au­to­riaus „ži­nia“ gy­ven­ti jam bū­tų daug nuo­bo­džiau ir sun­kiau, gal­būt tie­siog ne­pa­ke­lia­ma. Tie­są sa­kant, var­gu ar jis su šia „ži­nia“ iš vi­so iš­gy­ven­tų, nes vei­kiau­siai iš­gaiš­tų už­du­sin­tas tė­viš­kos glo­bos ar kaž­ko froi­dis­tiš­kai pa­na­šaus.

B: „– – – – žmo­gus la­bai to­li ei­na“, A: – – jei­gu ei­na pas­kui tro­lei­bu­są, pas­kui gy­ve­ni­mus, bet sa­vo gy­ve­ni­mu ne­ši­nas, juo ap­si­gau­bęs. Žiū­rėk, kar­tais žmo­gus vaikš­to tik sa­vo kie­mo ta­kais, bet, oi, kiek to­li nu­ei­na, net pra­žy­la be­ei­da­mas. Ta­da su­sto­ja, pa­de­da, ką ne­šęs, pa­sa­ko „ga­na“ ir ap­lin­ki­niai iš­syk pa­ma­to, kad jam jau tik­rai yra ga­na.

B: „ža­lia ža­liau ryš­kiau­sia / yra ge­gu­žę ir bir­že­lį – –“, A: juo­džiau­sia va­sa­rį ir ko­vą. Akys ir vi­sas kū­nas pa­si­il­gę mi­ni­mo ža­lio ža­lu­mo ryš­ku­mos, prie ku­rios esi pa­ma­žu pra­ti­na­mas, kad mir­gu­liuo­jan­tis pa­sau­lis stai­ga ne­pra­dė­tų ta­va­ruo­tis aky­se. Pa­sau­lis nuo ko­vo pa­si­da­ro pa­na­šus į spal­vi­ni­mo kny­ge­lę, ku­ri lė­tai spal­vi­na­si pa­ti – tik ste­bėk ir mo­ky­kis.

B: „gy­ven­ti yra daug dau­giau / ne­gu būt ne­gu žūt ei­lė­mis“, A: gy­ven­ti yra dau­giau­sia! Taš­kas. Ir šauk­tu­kas.

B: „fi­lo­so­fi­ja bai­gia­si – / žo­lės / len­da iš že­mės“, A: fi­lo­so­fi­ja bai­gia­si, nes iš že­mės len­da čia­da­bar­tiš­kas Ar­vy­do Šlio­ge­rio „jus­liš­ku­mo kre­šu­lys“ žo­lė, pats Ar­vy­das Šlio­ge­ris len­da iš šių Gin­ta­ro Bleiz­gio ei­lu­čių gin­ti žo­lės kaip tik­ro­sios tik­ro­vės, esan­čios „šia­pus ho­ri­zon­to“, griež­tai at­si­mo­suo­da­mas nuo to, kas ki­to­je pa­strai­po­je pa­sa­ky­ta apie du pa­sau­liu…

B: „te­gu / pra­dings­ta ri­ba tarp šio ir dva­sių / pa­sau­lio“, A: čia gal­būt už­bū­ri­mas ar koks už­kal­bė­ji­mas. Man tai ta ri­ba gra­ži, nes nie­kad ne­ži­nai, kur ji yra, kaip ji yra ir ko­kia iš vi­so ji yra, jei yra. Vie­no­dai įdo­mūs ri­bų iš­ny­ki­mai ir jų įvei­ki­mai – sy­kiu sa­vęs įvei­ki­mai. Bet yra ir ne­per­ženg­ti­nų ri­bų. O su­mi­šus šiam ir dva­sių pa­sau­liams, ma­tyt, ge­ro ne­lauk. Ar kaip, Gin­ta­rai Bleiz­gy?

B: „čia esi tu / ku­ris kas se­kun­dę iš­au­gi / pats iš sa­vęs iš­nyks­ti“, A: žmo­gus, kai bū­na ne­įtemp­tai, bū­na frag­men­tuo­tai. Kaip aš da­bar, po „So­dą“ vaikš­ti­nė­jan­tis. Aki­mirks­nį esi čia su sa­vim, o pas­kui, po to aki­mirks­nio, žiū­rėk, jau ir ten, bet ir­gi su sa­vim. Tai, va­di­na­si, tas čia lie­ka be ta­vęs, tu iš jo iš­au­gai, iš­ėjai, pats iš sa­vęs-čia iš­ny­kai, at­si­ras­da­mas sa­vy­je-ten, ku­ris au­to­ma­tiš­kai virs­ta nau­ju čia. Ir taip iš sa­vęs iš­ei­di­nė­ji be jo­kios pa­lio­vos. Pa­mi­ši­mas kaž­koks.

B: „kai šian­dien pie­ve­lėj prie na­mų / ra­vė­jau pik­tžo­les pa­ju­tau / kaip ge­ra yra iš­si­ra­vė­ti“, A: ap­skri­tai ge­ra yra iš­si­va­ly­ti. Kaip ir iš­si­ra­šy­ti. Iš­si­ra­šai ir esi lyg iš­si­ra­vė­jęs, iš­lais­vė­jęs, gal net vi­sai lais­vas. Ku­riam lai­kui. Bet pa­ra­dok­sas, kad la­biau iš­lais­vė­ji ta­da, kai, kad ir sa­vo at­bal­siu, iš­ra­šai ne pik­tžo­les-pik­tžaiz­des, o gra­žiau­sius gė­ly­nus, gra­žiau­sius so­dus „var­van­čiais žvaigž­dy­nų žie­dais“.

B: „pats pro sa­ve žmo­gus tu­ri / iš­plyš­ti iš­gim­ti“, A: iš sa­vęs kas se­kun­dę iš­aug­da­mas ir iš­ei­di­nė­da­mas, tar­pais (Vy­dū­nas sa­kė, kad kas sep­ty­ne­ri me­tai) pro sa­ve iš­gims­ti į nau­ją, ki­to­kį, ki­tą sa­ve. Daž­nai iš­gims­ti iš­plyš­da­mas, nes skaus­min­gai, net la­bai skaus­min­gai, kol pri­ar­tė­ji prie ki­tos gra­vi­ta­ci­jos.

B: „nes juk // jau­ti jau kaip trau­kia kaip tem­pia ki­ta gra­vi­ta­ci­ja – – –“, A: toks jaus­mas yra. Bet ir anks­čiau ne­syk yra bu­vęs. Pa­vyz­džiui, kai pir­mą­syk pa­ju­tau ne­at­lai­ko­mą li­te­ra­tū­ros gra­vi­ta­ci­ją, ku­ri stai­ga įsi­ur­bė vi­są ma­ne į sa­vo vei­ki­mo lau­kus. Pas­kui šiek tiek lyg pa­lei­do, lyg gy­ve­nau tarp įvai­rių keis­tai su­si­ker­tan­čių gra­vi­ta­ci­jų, kol ėmė temp­ti ši­ta – svar­biau­sio­ji, es­mi­nė, ta­na­ti­nė, ku­ri, ži­nau, ne­pa­leis, kol sa­vin ne­įtrauks. Kai įtrauks – bū­siu jau vi­sai mi­ręs.

Ir pa­bai­go­je: jei­gu kas pa­si­tei­rau­tų, kad ir pats Gin­ta­ras Bleiz­gys, koks, ma­no ma­ny­mu, „So­do“ DNR, at­sa­ky­ti ne­ga­lė­čiau, ne­iš­skai­čia­vau. Bet pa­sa­ky­čiau, kad po „So­dą“ vaikš­ti­nė­da­mas ir su juo be­si­šne­ku­čiuo­da­mas bet ku­ris žmo­gus tik­rai įgy­tų pa­tir­ti­nių ma­lo­nu­mų. Di­de­lių. Nes vis dėl­to be ga­lo daug yra būt ir žūt ei­lė­mis – žūt­būt ei­lė­mis.