Egzistencializmas

KĘSTUTIS NAVAKAS

Vie­nin­te­lį kar­tą nu­si­žu­dy­ti ban­džiau aš­tun­to­je kla­sė­je. Su­si­py­kau su mer­gi­na, o tai vi­sa­da pa­vo­jin­ga gy­vy­bei. Net gy­vy­bės idė­jai, kab­le­liais te­at­skir­tai nuo eros ir tha­na­tos.

Kla­sio­kės drau­gas Nel­ka čia jau bu­vo ma­ne ap­len­kęs, gu­lęs po trau­ki­niu („At­si­gu­liau ant bė­gių, ir at­va­žiuo­ja trau­ki­nys Kau­nas–Kap­su­kas…“), tik tiek, kad ne­re­zul­ta­ty­viai. Ma­ši­nis­tas jį ta­da kiek pa­skriau­dė ir iš­rie­dė­jo į Kap­su­ką, o Nel­ka grį­žo na­mo gy­vas ir ne­lai­min­gas, tur­būt vi­są ke­lią mąs­ty­da­mas, ko­kia gė­da, koks lem­ties cha­miz­mas, kaip jis nu­vy­lė Ca­mus.

Nel­ka bu­vo drą­sus, aš – at­sar­gus. Drą­sa puo­šia ne vi­sa­da, at­sar­gu­mas ir­gi. To­dėl kar­tais at­ro­dy­da­vom pa­si­puo­šę, kar­tais ne. Tie­sa, tas pats Nel­ka at­si­dū­rė Kau­no kli­ni­kų re­a­ni­ma­ci­joj, mo­kyk­los tu­a­le­te pa­var­to­jęs iš ma­nęs pirk­to ko­kai­no (kur­sy­vas ro­do tam tik­rą są­ly­giš­ku­mą). Epi­zo­diš­kai pre­kia­vau džin­sais, vi­ni­lais, Ni­ko­la­jaus II auk­si­nė­mis mo­ne­to­mis, vė­liau ir ko­kai­nu. Ka­dan­gi nei aš, nei ma­no tie­kė­jai (Kau­no hi­piai, sė­dė­da­vę prie „Lau­mės“) ne­bu­vo­me jo ban­dę, nie­kas taip ir ne­ži­no, kas ten bu­vo iš tik­rų­jų, gal skal­bi­mo mil­te­liai. Ban­dy­da­vom tik žo­lę, ku­ria, ži­no­ma, ir­gi pre­kia­vau. Žo­lės bu­vo daug, kar­tais iš ry­to ją kep­da­vom su alie­jum ir prie­sko­niais ir dė­da­vo­mės ant duo­nos, pas­kui pro vi­sas sek­vo­jas ir ba­o­ba­bus krau­liu plauk­da­vom į mo­kyk­lą. Pa­mo­kos at­ro­dy­da­vo nuo­sta­bios, fi­zi­kos mo­ky­to­jas Pliau­ga skrai­dė po kla­sę ir pa­sa­ko­jo to­kius juo­kin­gus da­ly­kus, kad juo­kin­giau­sia pa­sau­ly ta­da bu­vo ne L. de Funèso fil­mai, o pir­ma­sis New­to­no dės­nis, ypač ta for­mu­luo­tės da­lis tarp abie­jų kab­le­lių.

Kadras iš filmo "400 smūgių" (rež. François Truffaut, 1959)

Nel­kai ir­gi ge­riau rei­kė­jo ten­kin­tis žo­le, bet mo­kyk­loj ne­bu­vo kep­tu­vių. Ką jis ten tu­a­le­te vei­kė su ne­aiš­kiais mil­te­liais, nie­kas ne­ži­no, gal kriauk­lę plo­vė ir mir­ti­nai pa­var­go. Šiaip ar taip, at­va­žia­vo trau­ki­nys Kau­nas–Kap­su­kas ir iš­ve­žė jį į kli­ni­kas. Tuo­met pro sa­vo la­še­li­nių vamz­de­lius jis apie ma­ne pa­tri­mi­ta­vo ir sau­gu­mo ko­mi­te­to Kau­no sky­rius čia tu­rė­jo dar­bo ne ma­žiau nei Ge­di­mi­no stul­pų gra­fi­čius ant pa­sta­tų sie­nų per­pie­ši­nė­da­mas į vai­kiš­kus na­me­lius.

Pas­ku­ti­nę sa­vo gy­ve­ni­mo die­ną (vei­kiau jau nak­tį, ku­ri vi­sa­da nu­tei­kia svar­biems ju­de­siams) už­rė­miau sa­vo pa­lė­pės du­ris le­do ri­tu­lio laz­da, per­skai­čiau tri­jų kny­gų nu­ga­rė­les, dau­giau skai­tyt ne­bu­vo no­ro, ir žiū­rė­jau į sto­vin­tį ant grin­dų ju­gos­la­viš­ko bren­džio „Vin­jak“ bu­te­lį, kol tas man ta­rė: lipk ant kė­dės, dur­niau, ir kar­kis. Bet ne­mo­ku ju­gos­la­viš­kai, tai nie­ko ir ne­su­pra­tau. Su­pra­tau, kad rei­kia per­si­reng­ti, vi­si per­si­ren­gia prieš mir­tį. Ap­si­vil­kau šva­rius marš­ki­nius, kos­tiu­mą, į ki­še­nę įsi­dė­jau kaž­ką la­bai ma­žo ir svar­baus, ką – jau ne­pa­me­nu, gal są­var­žė­lę. Pri­si­se­giau va­ri­nę Do­vy­do žvaigž­dę, dėl vi­sa ko, ir pa­si­ro­džiau sau toks ne­at­re­mia­mai gra­žus su tom įka­pėm, kad trum­pam net mir­ti ne­be­si­no­rė­jo. Bet kur jau ne­mir­si, Ro­meo – ir tas mi­rė. Tad pa­si­dė­jau pei­lį kuo ar­čiau ve­nų ir pa­ma­čiau, kaip krau­jas jo­se tir­ta iš bai­mės. Du­rys jau traš­kė­jo, lau­žia­mos dė­dės Me­čis­lo­vo, traš­kė­jo il­gai, jei bū­čiau no­rė­jęs per­skai­tyt ir li­ku­sias kny­gų nu­ga­rė­les, lai­ko bū­tų už­te­kę. Kai pa­ga­liau iš­lū­žo, nuo dė­dės plaš­ta­kų la­šė­jo krau­jas. Bu­vo keis­ta, kad pjau­nuo­si aš, o krau­juo­ja jis, bet jei jau taip no­ri, te­gu krau­juo­ja. Gal ger­si­te vin­ja­ko? – pa­klau­siau dė­dės. Pa­sa­kė, kad ne, ir leng­viau at­si­du­sau, nes vin­ja­ko ten ir ne­bu­vo, tik bu­te­lis. Be­si­elis kū­nas.

Grei­to­ji ir at­va­žia­vo grei­tai, kai jos ne­rei­kia, vi­sa­da grei­tai at­va­žiuo­ja, te­le­por­ta­ci­ja į Kau­no be­prot­na­mį Kuz­mos gat­vė­je tru­ko dar trum­piau. Kaž­ko kie­tai pri­si­val­giu­si se­se­lė, ne itin tel­pan­ti į sa­vo bal­tą cha­la­tą, pu­sę nak­ties man pais­tė vi­so­kius nie­kus, ge­riau bū­tų pa­pa­sa­ko­ju­si, ko ten tiek pri­si­val­gė, kad kie­ta it Le­ni­no pa­min­klas. Pa­sa­ko­jo be­veik pa­gar­biai, juk sa­kiau, kad bu­vau gra­žus kaip Mai­ne­ly­tė ir Ado­mai­tis vie­nam as­me­ny. Pa­ry­čiais at­ėjo bin­tais švy­tin­tis dė­dė Me­čis­lo­vas ir iš­ke­lia­vo­me na­mo.

Ėjo­me pės­ti, tak­sis­tų vol­gos sto­vė­jo kel­kraš­čiuos, kaip į kran­tą iš­mes­ti se­ni ba­tai. Dė­dė sa­kė, jog „bus dar tų pa­nų“. Ži­no­jau, kad kiek­vie­na jų – ne­pa­kei­čia­ma, bet jei jau no­rės, te­gu sau sto­vi ma­no gy­ve­ni­mo kel­kraš­čiuos, kaip tak­sis­tų vol­gos. Bu­vo la­bai ap­mau­du, kad nei man, nei Nel­kai ši­taip ap­gai­lė­ti­nai ne­si­se­ka. Pa­si­ro­do, nu­mir­ti ši­tam gy­ve­ni­me mes nie­kad ne­su­ge­bė­sim, mes mir­ties ne­vy­kė­liai, mes ne­mir­tin­gi. Net Kris­tus bu­vo mi­ręs, o mes ne, tad ir prieš jį kaž­kaip ne­sma­gu.

Ki­tą die­ną te­ta Zi­ta iš­si­ve­žė ma­ne į Vil­nių, pas tuo­me­ti­nį sa­vo vy­rą. Ne­su­pra­tau, ko man ten va­žiuo­ti, šach­ma­tais pa­žais­ti ar ką? Tas vy­ras, dės­ty­to­jas, ko­lek­cio­na­vo su­vi­lio­tas mer­gi­nas ir kiek­vie­nos var­dą už­ra­šy­da­vo bal­to­jo­je at­vi­ru­ko pu­sė­je. At­vi­ru­kai bū­da­vę su vi­so­kių ak­to­ry­čių sna­pe­liais, o var­dai žy­mė­ti ak­ros­ti­chais. At­vi­ru­kų tu­rė­jo pu­sę sprin­džio, kas ne­ga­lė­jo ne­kel­ti su­si­ža­vė­ji­mo, pa­vy­do ir min­ties, kad dė­dės žo­džiai „bus tų pa­nų“ nė­ra vi­sai iš pirš­to lauž­ti. Pa­si­ro­do, pa­sau­ly­je jų dar kaž­kur yra, svar­bu su­ras­ti kur.

Ne­bu­vo­me pri­im­ti drau­giš­kai. Ap­skri­tai ne­bu­vo­me pri­im­ti, gal šei­mi­nin­kas kū­rė ei­li­nį ak­ros­ti­chą, tad te­ko klai­džio­ti po Bal­tu­pius, kur ka­dai­se vei­kė rep­re­zen­ta­ci­nė LTSR pio­nie­rių sto­vyk­la, pa­aug­lys­tės pa­tir­tį nu­spal­vi­nu­si sa­vom pas­te­lėm ir­gi ak­va­re­lėm.

Pio­nie­rių sto­vyk­la „Ai­das“ bu­vo fa­sa­di­nis so­viet­me­čio ele­men­tas, čia au­to­bu­sais vež­da­vo ka­pi­ta­lis­tus, tu­rin­čius nu­steb­ti dėl so­vie­ti­nio vai­ko bran­dos, šva­ros ir dar­nos. Taip nu­steb­da­vo, kad ati­duo­da­vo mums vis­ką ką be­tu­rį ir iš­va­žiuo­da­vo pli­ki ir ba­si. Vei­kiau­siai dau­ge­lis jų, grį­žę į sa­vas ša­lis, iš­syk įsto­jo į ko­mu­nis­tų par­ti­ją.

Pa­grin­di­nis sto­vyk­los kon­tin­gen­tas bu­vo sla­vai, kas lei­do iš ra­maus na­cio­na­lis­ti­nio Kau­no at­vy­ku­siam pa­aug­liui pa­si­mo­ky­ti Dos­to­jev­skio ir Mic­ke­vi­čiaus kal­bų, taip pat pri­tai­ky­ti sa­va­me mies­te gau­tus ko­vos me­nų įgū­džius. Lan­kiau kla­si­ki­nes im­ty­nes, bet, kad vi­si iš bai­mės bėg­tų neat­si­gręž­da­mi, pa­sa­kiau už­si­i­mąs džiu­džicu. Po­ra me­ti­mų per du­be­nį pa­dė­jo įti­kin­ti po­rą opo­nen­tų, ta­čiau daž­niau tek­da­vo su­tik­ti su opo­nen­tų nuo­mo­nė­mis.

Ga­lų ga­le bu­vau in­teg­ruo­tas ir pa­va­din­tas Ki­pa­ri­su (tais lai­kais bu­vau il­gas kaip Ali­šan­ka, tik vė­liau nuo daž­no ty­so­ji­mo vo­nio­je ne­įti­kė­ti­nai su­si­trau­kiau). Lais­va­lai­kiu vie­ti­niai pio­nie­riai va­ri­nė­da­vo kal­be­les, gliau­dy­da­vo siem­kas, dai­nuo­da­vo ka­li­nių dai­nas ar­ba ei­da­vo kul­ti to­kio Pro­fe­so­riaus. Pro­fe­so­rius – ap­kū­no­kas ber­niu­kas su aki­niais – bu­vo ku­lia­mas iš pe­ties ir vei­kiau­siai nuo gi­mi­mo iki ba­ka­lau­ri­nio. Nuo to tu­rė­jo už­si­grū­din­ti kaip sa­mu­ra­jaus ka­ta­na ir da­bar tur­būt yra tok­sai pat ne­mir­tin­gas kaip mu­du su Nel­ka.

Nak­ti­mis žais­da­vo­me bu­te­lį, ku­ris kak­le­liu baks­tel­da­vęs tą, su ku­ria reik­da­vo bu­čiuo­tis. Vi­si no­rė­jo bu­čiuo­tis su to­kia Le­na, jau ta­da at­ro­džiu­sia kaip sto­ties bu­fe­ti­nin­kė. Man ir­gi tek­da­vo, po kiek­vie­no bu­či­nio vis la­biau ją įsi­my­lė­da­vau ir iš­ei­da­vau pa­si­gė­rė­ti nak­ti­niais rie­šu­tais ant ne­įžiū­ri­mų laz­dy­nų ša­kų, nuo ko ma­ny­je ėmė spė­riai kal­tis pir­mie­ji po­ezi­jos dai­gai. O dar čia at­va­žiuo­da­vo vo­kie­čių FDJ rep­re­zen­tan­tai iš drau­giš­ko Er­fur­to mies­to.

Vo­kie­čiai iš­si­sky­rė bjau­riai šva­riais dra­bu­žiais, nai­vio­mis aki­mis ir ypa­tin­gu ke­tu­rio­lik­me­čių sek­su­a­lu­mu. Jau po tri­jų die­nų į sto­vyk­lą at­ei­da­vu­siems ap­lin­ki­nių kai­mų len­kams klio­ši­nėm kos­tiu­mi­nėm kel­nėm ant ke­lių sė­dė­da­vo po vo­kie­čių pa­aug­lę ir vi­si sva­jin­gai klau­sy­da­vo­si ant suo­liu­ko ply­šau­jan­čio VEF’o. Tur­būt ne­gra­žiau­sias sto­vyk­los ber­nas, tu­rė­jęs, be ki­ta ko, tri­na­mus džin­sus, su­si­ra­do tur­būt ne­gra­žiau­sią vo­kie­tę ir su ja vis iš­ei­da­vo pa­si­gė­rė­ti ma­no jau mi­nė­tais rie­šu­tais. Kaip ge­ra su ja bu­čiuo­tis, sa­ky­da­vo grį­žęs, ji man ki­ša lie­žu­vį į bur­ną. Tuo­met drau­ga­vau su to­kia Dag­mar, bet ji man jo­kio lie­žu­vio nie­kur ne­kiš­da­vo. Tur­būt bu­vo per trum­pas. Aš jai ir­gi ne­ki­šau, ne­mėgs­tu vien­pu­siš­ku­mo.

Bū­tent to­je sto­vyk­lo­je da­viau pir­mą­jį sa­vo te­lein­ter­viu ir kaž­ko­dėl – mon­go­lų te­le­vi­zi­jai. Pas­kui ga­vau gra­žių at­vi­ru­kų su Ulan Ba­to­ro vaiz­dais plius kaž­ko­kį me­duo­lį – jį iš­syk iš­me­čiau.

Vaikš­čio­jant su te­ta Zi­ta po sto­vyk­los te­ri­to­ri­ją vi­si tie vaiz­dai ir pri­mi­nė Ulan Ba­to­rą. Na­me­liai, ku­riuo­se žais­da­vom bu­te­lius ir bu­či­nius, ku­rių vie­na­me mė­gi­nau su­val­gy­ti mat­ra­cą, lyg su­si­trau­kę, suz­me­kę, vir­tę me­di­niais gry­bais. Ak, koks gai­vus tas net ir ne­to­li­mos pra­ei­ties dvelks­mas, kaip jis man krū­ti­nę at­gai­vi­no, kaip ap­va­lė sie­lą ir kaip įgrū­do pei­lį at­gal in­dau­jon. Ne­svar­bu, kad tai tik po­ros me­tų se­nu­mo pra­ei­tis, bet aš jau vy­ras „su pra­ei­ti­mi“, skli­di­na ri­bi­nių si­tu­a­ci­jų ir li­ki­mi­nių pa­ty­ri­mų. Ir nu­ri­mau kaž­kaip. „Daug my­lė­ta, daug ken­tė­ta, pra­šo po­il­sio jaus­mai“, Chur­gi­no lū­po­mis sa­ko By­ro­nas. Jei bū­tu­me su­ti­kę mon­go­lų te­le­vi­zi­ją, ji tik­rai, pa­ma­čiu­si nu­ri­mu­sį ma­no vei­dą, bū­tų da­vu­si dar vie­ną me­duo­lį – jį ir­gi bū­čiau iš­me­tęs. Kam su­bren­du­siam vy­rui me­duo­lis.

Pas­kui – lai­kas ir ki­ti de­mo­nai, erd­vę iš­krei­pęs lė­ki­mas į da­bar. Le­na ir Dag­mar da­bar kam nors troš­ki­na jau­tie­ną, ta li­ki­mi­nė pa­ne­lė lais­to kam­ba­ri­nius au­ga­lus, nie­kam ne­be­rū­pi ma­no džiu­džicu. Tik­ra­sis džiu­džicu bu­vo keis­ta aist­ra, ver­čian­ti verž­tis pro eros ar pro tha­na­tos iš to, kas nuo jų kab­le­liais te­at­skir­ta, verž­tis tol, kol at­si­trenk­si į bė­gių ar pei­lio plie­ną. Jei ne­si­verž­tum, lik­tum gu­lė­ti žo­lė­je kaip mon­go­liš­kas me­duo­lis ir nai­viai te­be­gal­vo­tum, kad mer­gi­na, ka­dai­se vis­ką pa­ska­ti­nu­si, iš tik­rų­jų bu­vo to prie­žas­tis.

Ne­ži­nau, kur da­bar ma­no ini­cia­ci­jos drau­gas Nel­ka. Te­ta Zi­ta mi­ru­si, dė­dė Me­čis­lo­vas taip pat. Tik vis dar ma­tau krau­ją la­šant nuo jo plaš­ta­kų, su­si­pjaus­ty­tų į ma­no už­rem­tas su­ici­di­nės pa­lė­pės, ku­rio­je ta­pau ne­mir­tin­gas, du­ris.