Shaltmira kul­tū­ros pa­raš­tėse

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

Ne­di­de­lis, net – vi­sai ma­žas kam­ba­rys juo­dai ap­deng­tu sta­lu ir rau­do­no­mis užuo­lai­do­mis. Sta­las, lo­va, daug kny­gų ir pie­ši­mo prie­mo­nių, pie­ši­niai ant sie­nų ir da­žais iš­tep­tos grin­dys – to­kia jau­nos me­ni­nin­kės gy­ve­ni­mo ir dar­bo erd­vė. Su­si­pa­žin­ti su Eg­le Ta­mu­ly­te, ge­riau ži­no­ma pseu­do­ni­mu Shalt­mi­ra, pa­nū­dau pa­ma­čiu­si jos per­so­na­li­nę pa­ro­dą Vil­niaus Pa­mėn­kal­nio ga­le­ri­jo­je. Lai­mos Krei­vy­tės ku­ruo­to­je pa­ro­do­je pa­va­di­ni­mu „Va­gi­nos at­si­pra­šy­mai“ ro­do­mi ko­mik­sai, pie­ši­niai ir di­de­lio for­ma­to pie­ši­niai ak­ri­lu ir žy­mek­liu. Lie­tu­vo­je la­bai ne­įpras­tos sti­lis­ti­kos pie­ši­niai.

Fat boy story. 2011

„Me­ni­nin­kė ne­bi­jo iš­temp­ti į die­nos švie­są slaps­to­mų gei­du­lių ir per­ver­si­jų, ji kri­tiš­kai pre­pa­ruo­ja fa­sa­di­nę mo­ra­lę (sle­pian­čią įka­lin­tas duk­ras rū­siuo­se) ir ty­ri­nė­ja sek­su­a­lu­mą kaip ly­čių ko­vos lau­ką“, – tei­gia pa­ro­dos ano­ta­ci­ja. Ir iš­ties – al­ter­na­ty­vių ko­mik­sų sti­lis­ti­ka at­lik­ti pie­ši­niai pa­sa­ko­ja daug, įdo­miai ir la­bai at­vi­rai. Ga­le­ri­jos erd­vė­je sklan­do sub­kul­tū­rų tam­sios mu­zi­kos kon­cer­tų nuo­tai­ka. Al­ter­na­ty­vių ko­mik­sų kul­tū­ra pri­klau­so me­no pa­sau­lio pa­raš­tėms ir tuo di­džiuo­ja­si. Ju­dė­ji­mas ki­lo iš DIY (pa­si­da­ryk pats) fi­lo­so­fi­jos. Pa­tys nu­si­pie­šim, pa­tys iš­si­lei­sim ir pa­si­džiaug­sim re­zul­ta­tais – sa­kė maiš­tau­to­jai ir sė­mė­si įkvė­pi­mo iš tam­siau­sių sie­los kam­pe­lių, niū­rios mu­zi­kos ir B ka­te­go­ri­jos siau­bo fil­mų. Ne­da­ly­vau­ti ins­ti­tu­ci­niuo­se me­no žai­di­muo­se, ne­da­ry­ti iš kū­ry­bos ko­mer­ci­jos, bur­tis ir kur­ti drau­ge – to­kius pat prin­ci­pus gir­džiu ir kal­bė­da­ma su Eg­le.

Jau­na me­ni­nin­kė tik šie­met bai­gė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos gra­fi­kos stu­di­jas, kur pa­si­rin­ko iliust­ra­to­rės spe­cia­ly­bę. Di­plo­mi­nis dar­bas (va­do­vas – prof. Rim­vy­das Ke­pe­žins­kas) at­lik­tas ta pa­čia al­ter­na­ty­vių ko­mik­sų sti­lis­ti­ka. Ži­no­da­ma gan kon­ser­va­ty­vų aka­de­mi­jos bū­dą ne­klau­siu, ko­kiu ba­lu įver­tin­tos kruopš­čios, smul­kiai iš­pieš­tos niū­rios go­ti­ki­nės nuo­tai­kos iliust­ra­ci­jos. Bet ne­ga­liu su­si­lai­ky­ti ne­pa­si­do­mė­ju­si, kaip to­kį sti­lių ver­ti­no dės­ty­to­jai. „O, nuo pat stu­di­jų pra­džių dėl to bu­vo vi­so­kių juo­kin­gų is­to­ri­jų. Man vi­sa­da bu­vo įdo­mes­ni an­derg­raun­di­niai reiš­ki­niai, sub­kul­tū­ri­nės, „tam­sios“ te­mos. Iš pat pra­džių dės­ty­to­jai lie­pė pa­mirš­ti tai, ką da­riau, ir pra­dė­ti kur­ti „nor­ma­liai“ – po­rą pir­mų me­tų vy­ko įvai­rūs ieš­ko­ji­mai, o pas­kui, tre­čia­me kur­se, at­si­ra­do dau­giau sa­vi­vo­kos ir kar­tu lais­vės bū­ti sa­vi­mi, kur­ti sa­vo sti­liu­mi. Vi­są tą lai­ką daug dir­bau, da­riau ben­drus pro­jek­tus su įvai­riais už­sie­nio me­ni­nin­kais. Tad net jei kas Lie­tu­vo­je ir kri­ti­kuo­ja, kad tam­su, ne­aiš­ku, – aš juk ma­tau, kaip skir­tin­gai žmo­nės ku­ria vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ir kai aka­de­mi­jo­je ma­nęs klaus­da­vo, kam rei­kia ro­dy­ti smur­tą ir tam­są, ku­rių pil­na, tar­kim, laik­raš­čiuo­se, at­sa­ky­da­vau, kad ne­su­pran­tu ir kam nuo to slėp­tis ir ap­si­mes­ti, kad tam­sio­ji pa­sau­lio pu­sė ne­eg­zis­tuo­ja.“

Motinos mazochistės. 2012

Ba­na­lu, bet ko­kį ki­tą klau­si­mą ga­li­ma už­duo­ti ba­ka­lau­ro stu­di­jas bai­gu­siam žmo­gui? Ži­no­ma: ar sto­si į ma­gist­ran­tū­rą? „Į ma­gist­ran­tū­rą aš jau įsto­jau, ta­čiau – į mo­ka­mas stu­di­jas. Mo­kė­ti apie 14 tūks­tan­čių li­tų per me­tus man at­ro­do bran­go­ka. Ži­no­ma, ne­at­me­tu ga­li­my­bės to­liau stu­di­juo­ti už­sie­ny­je. Kol kas šiuos me­tus pa­si­li­kau in­ten­sy­viai kū­ry­bai. Tu­riu nu­ma­čiu­si vi­so­kios veik­los – pro­jek­tų, pa­ro­dų, o to­liau žiū­rė­siu. Da­ly­va­vau ser­bų ko­mik­sų an­to­lo­gi­jo­je „Dis­tor­ted Mir­ror“, ru­de­nį ruo­šiuo­si vyk­ti į Belg­ra­dą su pie­ši­nių ant kū­no pro­jek­tu. Spa­lio pa­bai­go­je Ber­ly­ne vyks jau de­šim­ta­sis fes­ti­va­lis „Drop De­ad“, esa­me su­ta­rę, kad ja­me da­ly­vaus ir ma­no pa­ro­da. Ir Lie­tu­vo­je daug veik­los – ben­dra­dar­biau­ju su ren­gi­nių ir fes­ti­va­lių or­ga­ni­za­to­riais („Me­no duo­bė“, „Ag­har­ta Ren­gi­niai“, „Sha: TRI :Ah“, „Cha­ri­va­ri“, ne­ko­mer­ci­nės mu­zi­kos fes­ti­va­lis „Tre­jos Še­še­rios“, fes­ti­va­lis „Vel­nio ak­muo“, po­ezi­jos fes­ti­va­lis TARP etc.). Pas­ta­ruo­ju me­tu mė­gi­nu į ren­gi­nių pro­gra­mas įtrauk­ti vi­zu­a­li­nę da­lį su pa­ro­do­mis ar kū­ry­bi­nė­mis dirb­tu­vė­mis. Man svar­bu, kad kon­cer­tas bū­tų ne tik vie­ta pa­ger­ti, bet ir pa­ben­drau­ti, ką nors nau­jo pa­ma­ty­ti, ką nors kar­tu nu­veik­ti. „Kul­tū­ros nak­ties“ me­tu Re­for­ma­tų skve­re ren­gė­me pie­ši­mo ant kū­no per­for­man­są – kas no­rė­jo, ga­lė­jo at­ei­ti pa­si­da­ry­ti „lai­ki­nas ta­tui­ruo­tes“, gro­jo „Ver­slo ri­zi­kos re­zer­vas“. At­ėjo dau­gy­bė žmo­nių – nuo vai­ku­čių, ku­rie pra­šė nu­pieš­ti spai­der­me­ną, iki su­au­gu­sių­jų, ku­rie lei­do im­pro­vi­zuo­ti. Veiks­mo už­ten­ka. Juo la­biau kad Lie­tu­vo­je ga­na pa­pras­ta da­ry­ti ką no­ri – jei tu­ri pa­kan­ka­mai en­tu­ziaz­mo, ne­sun­kiai ga­li­ma su­si­tar­ti, su­rink­ti žmo­nes no­ri­mam tiks­lui. Sve­ti­mo­je ša­ly­je taip ne­ga­lė­tum. Vi­si plūs­ta iš čia ban­gom, bet pa­ti kol kas ne­tu­riu no­ro iš­va­žiuo­ti.“

Pa­to­giai jaus­tis Lie­tu­vo­je lei­džia ir in­ter­ne­tas, ku­ria­me ga­li­ma da­lin­tis kū­ry­ba ir idė­jo­mis, ras­ti ne tik ben­dra­min­čių, bet ir part­ne­rių. Kaip ir ti­kė­jau­si, pa­klau­su­si apie Lie­tu­vos dai­lės kon­teks­tą ir įta­kas, en­tu­ziaz­mo ne­iš­girs­tu. Eg­lės kon­teks­tas – in­ter­ne­te ver­dan­tis gy­ve­ni­mas. Li­ni­ji­niams pie­ši­niams, ko­lia­žams ar fo­to­gra­fi­joms ne­rei­kia „gy­vo“ žvilgs­nio, to­kie kū­ri­niai at­si­sklei­džia ir kom­piu­te­rio ek­ra­ne. Ar tik­rai me­ni­nin­kei už­ten­ka in­ter­ne­to? Ar ne­si­no­ri pa­ro­dų ati­da­ry­mų, be­si­pil­dan­čio as­me­ni­nio pa­ro­dų są­ra­šo? Juk bū­tent taip re­gi­me jau­no me­ni­nin­ko kar­je­ros pra­džią – ben­dros ir per­so­na­li­nės pa­ro­dos, vis pres­ti­žiš­kes­nės pa­ro­dų erd­vės. „Su­pran­tu, apie ką tu kal­bi, – sa­ko Eg­lė. – Man toks ke­lias at­ro­do per­ne­lyg tvar­kin­gas ir su­šu­kuo­tas. Pres­ti­ži­nės ga­le­ri­jos ma­nęs nie­kad ne­do­mi­no, pa­stan­gos pa­kliū­ti į jas at­ro­dė net kiek juo­kin­gos. Nuo­lat ste­bė­ti, kas su kuo ben­drau­ja, regz­ti ry­šius, steng­tis pa­tik­ti ir įtik­ti, ne­ži­nau, tai ne man. Man įdo­mes­nės al­ter­na­ty­vios pa­ro­dų erd­vės ir ren­gi­niai. No­riu kur­ti ben­drus pro­jek­tus su žmo­nė­mis, ku­rie su­pran­ta, ką da­rau, ir man ne­rei­kia tai­ky­tis ir mė­gin­ti įtik­ti. Bet taip jau iš­ėjo, kad kaip tik ne­se­niai pa­te­kau į ŠMC… Ren­gi­ny­je „Le­vel B“, ku­ris vy­ko pa­ro­dos „Lie­tu­vos dai­lė 2012: 18 pa­ro­dų“ ati­da­ry­mo me­tu, da­riau per­for­man­są „Pas­ku­ti­nis vy­ro žo­dis“. Rū­mų apa­čio­je taip pat bu­vo eks­po­nuo­ja­mas ma­no pie­ši­nys „Nu­si­pirk flo­mas­te­rių, me­ni­nin­ke / Aš tau gy­vai pa­min­klą pa­sta­ty­siu“. Su ga­le­ri­jo­mis ir­gi per daug ne­si­sten­giau ieš­ko­ti kon­tak­tų, ta­čiau ne­ti­kė­tai Lai­ma Krei­vy­tė pa­siū­lė ir su­ren­giau pa­ro­dą Pa­mėn­kal­nio ga­le­ri­jo­je. Džiau­giuo­si, kad įver­ti­na­ma tai, ką da­rau. Su­pra­tau, kad jei ką nors pra­dė­jęs veik­ti steng­sie­si tai at­lik­ti kuo ge­riau ir lai­ky­sie­si sa­vo po­zi­ci­jos, ga­lų ga­le ta­ve pra­dės ver­tin­ti. Tie­siog da­rau sa­vo da­ly­kus ir ap­link at­si­ran­da žmo­nių, ku­riems tai įdo­mu.“

Nuoširdus patarimas. 2011

Be­si­kal­bant Eg­lė iš len­ty­nų vis trau­kia sa­vos sub­kul­tū­ros kny­gas ir žur­na­lus. Tik po­kal­biui įpu­sė­jus su­ži­nau, kad ir pa­ti yra iš­lei­du­si „krei­vo­jo me­no“ zi­ną „Ex­ces­si­ve Vo­y­eu­rism“. Ja­me – iliust­ra­ci­jos, ko­mik­sai, tra­di­ci­nė­mis gra­fi­kos tech­ni­ko­mis at­lik­ti dar­bai, fo­to­gra­fi­ja ir ko­lia­žai. Pri­sis­ta­to me­ni­nin­kai iš vi­so pa­sau­lio, yra ir du lie­tu­viai: Ar­tū­ras Rož­ko­vas, šiuo me­tu gy­ve­nan­tis Lon­do­ne, ir Bel­gi­jo­je gy­ve­nan­ti Kris­ti­na Gent­vai­ny­tė. Žur­na­las tu­ri­niu ir ko­ky­be ne­nu­si­lei­džia pa­do­riam pa­ro­dos ka­ta­lo­gui, tad do­miuo­si, kaip jis bu­vo su­kur­tas. 1 300 eg­zem­plio­rių lei­di­nys iš­leis­tas už sa­vas ir in­ter­ne­ti­nių rė­mė­jų lė­šas. In­ter­ne­te pa­skel­bu­si kvie­ti­mą, Eg­lė su­lau­kė no­rin­čių­jų da­ly­vau­ti ir taip at­si­ra­do tu­ri­nys. Zi­nas pla­ti­na­mas in­ter­ne­tu ar­ba kon­cer­tų me­tu, ne­pa­mirš­ta­mas ir svar­bus zi­nų kul­tū­ro­je mai­nų mo­men­tas.

Grį­žu­si na­mo sklai­dau men­kai pa­žįs­ta­mos kul­tū­ros žur­na­lą, iš­mar­gin­tą kruopš­čiais pie­ši­niais ir jų au­to­rių min­ti­mis. „Me­nas yra ma­no pas­ku­ti­nė lais­va erd­vė, to­dėl man ne­rei­kia steng­tis par­duo­ti ar tai­ky­tis prie var­to­to­jiš­ku­mo – ma­no kū­ry­ba ne­pri­klau­so ga­le­ri­joms. Kiek įma­no­ma sten­giuo­si su­ma­žin­ti sa­vo pri­klau­so­my­bę nuo var­to­to­jiš­ku­mo, pats ga­min­da­mas pig­men­tus, ra­ša­lą, per­dirb­da­mas me­džia­gas ir pa­na­šiai“, – ra­šo ke­tu­rias­de­ši­mtme­tis Alk­baz­zas iš Pran­cū­zi­jos. Tik iš pir­mo žvilgs­nio pa­na­šios sti­lis­ti­kos au­to­rių tiks­lai ir brai­žai iš tie­sų yra skir­tin­gi. To pa­ties sie­kia ir Eg­lė – kad jos ku­ria­mo­se iliust­ra­ci­jo­se, ko­mik­suo­se, pla­ka­tuo­se, pie­ši­niuo­se ar pie­ši­niuo­se ant kū­no bū­tų at­pa­žįs­ta­mas jos pri­si­lie­ti­mas. Bent jau Lie­tu­vo­je to pa­siek­ti ne­bus sun­ku – nors ko­mik­sų pie­šė­jų pa­ma­žu at­si­ran­da ir čia, at­ro­do, kad mū­sų me­no pa­sau­ly­je Eg­lė dar il­gai bus to­kia vie­nin­te­lė. Darbš­ti, veik­li, at­vi­ra, kul­tū­ros pa­raš­tes pa­ver­tu­si sa­vo gy­ve­ni­mo cen­tru me­ni­nin­kė jau ži­no, kad svar­biau­sia ne­pra­dė­ti verkš­len­ti, jog nie­ko ne­vyks­ta ar vyks­ta ne taip, kaip no­rė­tų­si.

Eg­lės Tamulytės-Shalt­mi­ros pa­ro­da „Va­gi­nos at­si­pra­šy­mai“ Pa­mėn­kal­nio ga­le­ri­jo­je veiks iki rug­pjū­čio 31 d.