DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. Eilės
ne mano tėvų
tolyn nuo jūsų visų ir jūsų žirnių žodžių pabirusių
išlukštentų prasmių lukštų o ten tik sukirmiję aklalandės angos
dulkės gyvatės į šnypščiančios meilės kamuolį susisukę
nesibaigiančių skerdynių peiliais per mano žemės kūną
kurį jūs savinatės bet jis buvo ir mano tėvų senelių ir prosenelių
išspjaunat mane kaip vyšnios kauliuką
žvėries raudonumo jūsų goslios burnos
ir smegenų sultys nučiulptos varva per smakrą
spjaunat kuo toliau mane nučiaumotą –
ei jūs kiaulių skerdėjai jūs išdarinėjote mano tėvynę
giriatės kad kalbame ta pačia kalba bet kodėl aš nieko nesuprantu
tai ne mano tėvų kalba ——
kodėl visi turime trauktis slėptis šokti į pakelę nuo jūsų ratų
o bet ne taip paprasta ne viskas taip paprasta
atidarykite mane atvožkite dangtį
ten lėlė tik mažesnė tik labiau tylinti budresnė mažiau matoma
jei spirsit į paširdžius skilčiau perpus bet neatsiverčiau vidaus neatverčiau
o lėlėje lėliukė darbuojas mano smegenine ten kita pelė lėlė
pilkutė lėliukė tik šįsyk dar mažesnė dar labiau sparnus sugūžus
nuo smūgių susitraukus — niekad manęs nerasite
lukštinkite išlukštinkit ir rasite tik sėklą išspjautą kiaulių sugulovai liu
liu liu mokykitės vaikai migdyti save savo protą ir mintis
vaikeliai trupinėliai mūsų pilkžiponiai laukų akmenėliai
išmetėme jus išsviedėme pakišome po karietų ratais krikšt krikšt
tolyn nuo plačių vieškelių – o kam toliai – jei jūros jie sako
tik didžiuliai mėlyni stiklainiai su pagautomis žiopčiojančiomis žuvimis
mūsų sentėvių kalba tik deguonies burbulai blurbt blurbt blurbt
dangaus valdytojas sako debesys tai tik nuskalbti skalbiniai
sudžiauti į vėjų malūnus į darbą juos įkinkyti –
jei pirmąja netikėjot lėlės galva
gal patikėsit paskutine beveik nieko nelikę žiūrėkit kokia susigūžus
sukalkėjus suakmenėjus teliko kauliuko kvailiuko galva –
bet ji gamtos nuotaka
ji tarnauja baltos vyšnios įstatymui
Anna D. a. d. 1882
jo batai pakampy nuo žingsnių išmušta asla
žmonos veidas ant rūbų rankų odos indų užšalusio lango
jie susijungė kaip siūlas su adata daiktai iš ano šimtmečio
pamiršti žmonės atleisti nuo kasdienybės pareigų daiktai
o štai ir mes
amžius skiria šituos veidus įvykius šiaurys tranko duris
vėjas ne zefyras ne nuo įlankos papūtė gaiviai
vakarinė žvaigždė tau man aušrinė — ji sudega lempas visuose kambariuose kad tik kuo mažiau liktų mūsų
tyla slegia šnibžda kuičiasi galvoje krečia pokštus
perrikiuoja indus taures su lūpų žymėmis
dantys sutrupėję nuo naktinio griežimo ji vaikšto
šluosto dulkes nusuka rėmelius į tamsos pusę
alsavimas prietema ir jo žingsniai pakibę ore
ir mūsų balsai juoko pilni plaučių maišeliai
kur link žiūri jo atvaizdas ——- vėl jis atsigręžia juokiasi primena —
o nepriminki nieko ir niekad daugiau nepriminki –
ne tos lūpos
ne tas vardas
ir kūnas ne tas
o kai liečiasi –
lupa mano odą kaip pagauto zuikio žemyn galva
atsakingai per plėves aštriu peiliu iš nosies kapt
kraujo lėtas lašas į baltą dubenį mano kojos
taip stipriai sukabintos palubėje – striuka man
o greitis supančiotas o kvėpavimas užgniaužtas
jei aš buvau kaip tavęs ten nėra
aš galvojau kad galima įeiti į dieną duris uždaryti aš galvojau galima įaugti į veidrodžius įsirašyti į vėją supinti tavo ir mano plaukus ant pagalvės atsispindėti lango stikluose taurėse —- tavo oda dabar slieko pergamentas perregima išdžiovinta gerai iškepinta saulėje matysi kokių būna stebuklų ———-
iš nosies raudonas kraujas baltas kailis išverstas kapt
kapt kapt į baltą dubenį ištrykštu kaip saulės laida
prieš audrą prieš nerimastingą rytdieną
auka
avelė bliaunanti
švelni beprotė
jauki minkšta auka
visada auka
visada verkianti
visada paskui vedlį
negalinti įsidrąsinti
mėnulio peiliu atrėžti dienos nuo nakties – štai kas tavo dukra
nulupsiu juodus šalius nuo veidrodžių atgręšiu tave į šviesą —————————— —————————————————-
ir ji vėl ji gyvens su tavimi su mano kailiu nuluptu išdžiovintu braškančiu ir mano graffiti kapt kapt lašelis po lašelio kiekvienas lašas ištykšta vis taip pat ir kitaip priklausomai nuo dūrio kritimo trajektorija numatyta apskaičiuota padalinta tarp smūgio ir greičio padauginta iš skausmo ir beribio laiko ———————————–
sapne sakiau savo draugei vaikystės draugei
paslapčių sargei sakiau kad jai daugiau nereiks jų saugoti
mačiau sapne mačiau ją kaip paskutinį saldžiai skaitomos knygos lapą
visada švelnią geruoju užsibaigiančią pasaką
atlaidžią tėvų išdavystei raudonais nudaužytais krumpliais išsukinėtais tarpduriuose pirštais išprievartautą gličiose suaugusių pinklėse įkliuvusią muselę sakiau –
nuo įžadų paleidžiu jau galėsi nesaugoti paslapčių
mes ėjome pamiške prie upelio ten prie akmenio
kur tiek sykių savo suknežintą galvą atmerktomis akimis sapnavau
ir liūdėjau prabudusi kad dar gyva kad dar tyvuliuoju kaip lapas šapas nes niekaip manęs vanduo nepaima neįsuka neįtraukia sakiau –
tai va
einam atverčiam tą akmenį ir išsikasam savo turtus savo paslaptis
mirusius užkaborius pilnus suaugusių tylios išdavystės
pamirštų įžadų įvyniotų į krikšto marškinėlius
goslių pirštų slankiojančių aplink vaiko lūpas šššššššššš
nė žodžio nė ššššššššnipšššššt
kad nė šuo šalimais neužuostų nesulotų ————
mes viską išsaugojom ir niekam niekuo neišsidavėm — ji
apie savo nušalusius pirštus aš apie akmenį kurį po kaklu
norėjau pasikabinti norėjau kad vandenys užlietų viską ką mačiau
tik vis per lengva vis paviršiuje vis srovės neįtraukta…
mano drauge
ar prisimeni
kaip mes galėjome verkti?
.
nepaleisiu niekada nepaleisiu tavo rankos –
tėtė vaikystėje mokė kaip atnarplioti susiraizgiusių siūlų kamuolį niekada negalima traukti
per jėgą ieškoti lengvesnių išeičių
niekada negalima prarasti kantrybės ir griebtis žirklių
tik palengvėle atsargiai taip kaip siūlas savyje susinarpliojo
grįžti jo keliais lengvai kvėpuoti kantrybe apsiramsčius
be laikrodžio tik-tik-tik-sėėeėėėėėė-ėjimo be vir-virrrrr-pančių pirštų
ir taip nemačiomis nejučiomis atsekti siūlo galą
delno linijos išsivynioja tęsiasi apsipina aplink mano kojas
ant žemės klupdo verčia prisipažinti susitaikyti ir pasiduoti
aš tik klausiu ar liko ant tavo kūno mano kvapo
negalėdama niekur atsekti vis dar verkiu tavęs
kur tu kai viskas tik
tiksi
blyksi
slysta
lekia
garma
darda
drengia
šliaužia
graužia
gremžia
trupa
tilsta
tolsta
nyksta
vakaropvakaropnamopnamop
