Žmogaus vaizdiniai istorijoje

AUGUSTINAS DAINYS

Žmo­ni­jos at­min­tis sie­kia ke­lis tūks­tant­me­čius, ta­čiau per vi­są tą lai­ką jos sa­vęs su­vo­ki­mo vaiz­di­niai kei­tė­si. Pa­grin­di­nį skir­tu­mą tarp se­no­jo ir da­bar­ti­nio žmo­gaus bū­tų ga­li­ma nu­brėž­ti tvir­ti­nant, kad il­gai vy­ra­vo du­a­lis­ti­nis žmo­gaus su­pra­ti­mas. Vie­nas iš se­niau­sių žmo­ni­jos vaiz­di­nių – ka­riū­nas ar­ba kar­žy­gys – at­sto­vau­ja he­ro­ji­nei žmo­ni­jos sa­vęs su­vo­ki­mo epo­chai. Ka­riū­nas at­li­ko žyg­dar­bių, ku­rie jį įam­ži­no sa­vo ben­druo­me­nės at­min­ty­je. Ko­kia ben­driau­sia ka­riū­no sa­vi­vo­ka? Ji yra du­a­lis­ti­nė. Jo ma­ny­mu, tai, kas yra ap­lin­kui, jį su­pan­tis pa­sau­lis, ne­reikš­min­ga, o kaž­kur to­li esan­ti si­tu­a­ci­ja ga­li ka­riū­ną pa­vers­ti did­vy­riu – įam­žin­ti ben­druo­me­nės at­min­ty­je. Ka­riū­nas ren­gė­si į žy­gį, pa­li­ko kas­die­nį pa­sau­lį ir, nu­ke­lia­vęs už jū­rų ma­rių, at­li­ko po­etų ap­dai­na­vi­mo ver­tą žyg­dar­bį. Tad žmo­ni­jai nuo se­niau­sių lai­kų bū­din­gas du­a­lis­ti­nis sa­vęs su­vo­ki­mo bū­das.

Fi­lo­so­fi­jo­je ir­gi ra­si­me tą pa­čią si­tu­a­ci­ją. Pla­to­nas „Vals­ty­bės“ sep­tin­to­je kny­go­je pa­tei­kia olos ale­go­ri­ją. Kal­ba apie olą, ku­rio­je gy­ve­na su­ra­kin­ti žmo­nės. Jie žiū­ri į prie­šais pa­ka­bin­tą pa­klo­dę, už jos de­gan­čią ug­nį, ki­tus žmo­nes, ne­šan­čius daik­tus, ir ma­to tik ne­ša­mų daik­tų še­šė­lius. Ir taip yra pie­šia­ma kas­die­nė si­tu­a­ci­ja: su­ra­kin­tos ko­jos, su­ra­kin­tas kak­las ir ma­to­mi še­šė­liai. Bet, anot Pla­to­no, fi­lo­so­fas tu­ri iš­si­va­duo­ti iš kas­die­ny­bės, ku­ri yra še­šė­lių ka­ra­lys­tė, ir ženg­ti į aiš­kių daik­tų ma­ty­mo re­gio­ną. Iš­ei­ti iš olos ir pa­si­žiū­rė­ti į sau­lės ap­švies­tus daik­tus. Olo­je gy­ve­nan­tys žmo­nės ga­li ne­pa­ti­kė­ti tuo, ką pa­ma­tęs jiems pa­pa­sa­kos fi­lo­so­fas, ir jį ga­li nu­žu­dy­ti. Pla­to­nas taip ap­ra­šo Sok­ra­to at­ve­jį, kai At­ėnų liau­dies bu­vo pa­smerk­tas my­riop. Svar­bu su­pras­ti, kad se­no­vės fi­lo­so­fas ir­gi yra pa­na­šios būk­lės kaip ka­riū­nas. Kas­die­nis bu­vi­mas fi­lo­so­fui yra be­ver­tis, tai bu­vi­mas še­šė­lių ka­ra­lys­tė­je, o ver­tin­gas bu­vi­mas jam yra tas, ku­ris at­si­ve­ria iš­ėjus iš olos. Ten, kaž­kur to­li nuo kas­die­ny­bės, ku­ri sklei­džia­si olos gi­lu­mo­je, at­si­ve­ria tik­ro­ji tik­ro­vė. Tad ma­to­me, kad žmo­ni­ją nuo se­niau­sių lai­kų val­dė įvai­rūs du­a­lis­ti­niai sa­vęs su­vo­ki­mo bū­dai.

Robert Motherwell. Platono oloje. 1972

Mo­der­niai­siais lai­kais tas du­a­liz­mas iš­lie­ka, tik­tai kei­čia­si he­ro­jaus vaiz­di­nys. Da­bar he­ro­jus yra moks­li­nin­kas, ku­ris at­ran­da fak­to tie­są. Ga­li­leo Ga­li­lei, René Des­car­tes’as, Jo­han­nes­as Kep­le­ris, Isa­a­cas New­to­nas bu­vo moks­li­nin­kai, vi­si gy­ve­no kas­die­nio ne­ži­no­ji­mo si­tu­a­ci­jo­je ir įžvel­gė tie­są ana­pus kas­die­ny­bės šir­mos. Skai­ty­da­mi ne vi­du­ram­žių au­to­ri­te­tus, bet gam­tos kny­gą pa­ste­bė­jo tai, kas yra iš tie­sų, kas yra fak­tai. Des­car­tes’o gar­su­sis du­a­liz­mas, per­skė­lęs žmo­gų į dvi da­lis, pa­de­da moks­li­niam tik­ro­vės su­vo­ki­mo bū­dui: yra sub­stan­ci­ja, ku­ri mąs­to, ki­ta sub­stan­ci­ja yra tį­su­mas ir ją pa­žįs­ta mąs­ty­mas. Des­car­tes’as bu­vo ne tik fi­lo­so­fas, bet ir gar­sus ge­o­met­ras, ma­te­ma­ti­kas ir fi­zi­kas. Api­ben­drin­da­mas moks­li­nin­ko bu­vi­mo bū­dą, jis su­kū­rė du­a­lis­ti­nį žmo­gaus vaiz­di­nį, pa­gal ku­rį žmo­gus su­da­ry­tas iš dvie­jų da­lių: kū­no ir kū­ne gy­ve­nan­čios sie­los. Kū­nas yra ma­ši­na, ku­rią ju­di­na sie­la. Anot Des­car­tes’o vaiz­di­nio, kaip taik­liai apibūdino Gil­ber­tas Ry­le’is, esa­me vai­duok­liai ma­ši­no­se. Mū­sų kū­nas yra ma­ši­na, o sie­la – vai­duok­lis, val­dan­tis tą ma­ši­ną.

Mo­der­nu­sis moks­las su­kū­rė tech­no­lo­gi­jas, ku­rios pa­kei­tė žmo­ni­jos vaiz­dą. Me­di­ci­na pri­si­dė­jo prie žmo­nių skai­čiaus au­gi­mo ir mies­tus pa­kei­tė did­mies­čiai, o ben­druo­me­nes – ma­sės. Žmo­nių pa­sau­lis, iki nau­jų­jų am­žių su­da­ry­tas iš pa­ly­gin­ti ne­di­de­lių ben­druo­me­nių, įsi­kū­ru­sių gam­tos prie­globs­ty­je, ta­po pa­sau­liu ma­sių, gy­ve­nan­čių gelž­be­to­ni­niuo­se ir stik­li­niuo­se did­mies­čiuo­se.

Ei­da­mi į da­bar­ti­nius lai­kus, ku­rie pra­si­dė­jo nuo Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos, at­ran­da­me, anot Alai­no Ba­diou, kad kei­čia­si he­roiz­mo sam­pra­ta: ka­riū­nas virs­ta ka­rei­viu. Ka­riū­nas vi­sa­da bu­vo mak­si­ma­liai in­di­vi­du­a­lus, o ka­rei­vis vi­sa­da ano­ni­miš­kas. Šiuo­lai­ki­nė­se ka­pi­nė­se de­ga ug­nis ne­ži­no­mam ka­rei­viui. Tam, ku­ris žu­vo ne­ži­no­mas. Ka­riū­no vaiz­di­nys – tai aris­tok­ra­to vaiz­di­nys. Ka­riū­nas ei­na į mū­šį at­neš­ti per­ga­lės ir įsi­am­žin­ti at­ei­ties kar­tų at­min­ty­je, o ka­rei­viai žūs­ta ma­siš­kai ir net iš­skir­ti­nai ne­įam­ži­na­mi. XX am­žiaus ko­vo­se iš es­mės vi­si ka­rai ir žu­dy­nės bu­vo ma­siš­ki. Ma­siš­kai bu­vo žu­do­mi žmo­nės, ma­siš­kai žu­vo ka­rei­viai, to­dėl tu­ri­me kal­bė­ti apie ne­ži­no­mo ka­rei­vio at­mi­ni­mą, o ne apie he­ro­jų – Achi­lą ar­ba dar ku­rį nors.

Ne­ži­no­mo ka­rei­vio vaiz­di­nys aso­ci­juo­ja­si su po­stmo­der­niąja fi­lo­so­fi­ja. Tai to­kia fi­lo­so­fi­ja, ku­ri kal­bė­jo apie sub­jek­to mir­tį. Sub­jek­ty­vu­mas, ki­taip ne­gu aris­tok­ra­ti­jos lai­ko­tar­piu, virs­ta ano­ni­miš­ku. Po­stmo­der­nas mė­gi­no iš­trin­ti žmo­gaus ta­pa­ty­bę ir kal­bė­ti apie ano­ni­miš­ką žmo­giš­ku­mą. To­kio žmo­giš­ku­mo XX am­žiu­je vie­nas iš raiš­kos bū­dų yra ne­ži­no­mas ka­rei­vis, žu­do­mos ma­sės, ma­si­nės kau­ty­nės, kai ne­ži­no­mos ka­rei­vių ma­si­nės žū­ties ap­lin­ky­bės.

Žmo­ni­jos vaiz­di­nių chro­no­lo­gi­ja ga­li bū­ti to­kia. Pir­ma­sis vaiz­di­nys – he­ro­jus, ka­riū­nas, nie­ki­nan­tis kas­die­ny­bę ir be­si­il­gin­tis di­din­gų žyg­dar­bių, esan­čių kur nors ana­pus kas­die­ny­bės. Ša­lia jo yra fi­lo­so­fas. Jis ir­gi nie­ki­na kas­die­ny­bę ir il­gi­si bū­tent ana­pus kas­die­ny­bės esan­čios tik­ro­vės. Ir to­liau – nau­jie­ji am­žiai, kai tą he­ro­jaus vaiz­di­nį pa­kei­tė moks­li­nin­kas, ku­ris at­ran­da įvai­rias tie­sas ir jas pri­tai­ko tech­no­lo­gi­joms. Ir mes tu­ri­me mo­der­nų pa­sau­lį su te­le­vi­zi­ja, kom­piu­te­riais, in­ter­ne­tu, su vais­tais ir gy­dy­mo tech­no­lo­gi­jo­mis. Tai bū­tent moks­li­nin­kų su­kur­tas pa­sau­lis. Ir ga­li­ma sa­ky­ti, kad nau­jai­siais am­žiais moks­li­nin­kai bu­vo did­vy­riai, o XX am­žiu­je tu­ri­me kal­bė­ti apie ano­ni­miš­ką did­vy­riš­ku­mą. Ir tas did­vy­riš­ku­mas reiš­kia­si tiek po­stmo­der­nio­joje fi­lo­so­fi­jo­je, kai yra de­konst­ruo­ja­mas sub­jek­tas, tiek ka­rei­vio sam­pra­to­je, kai nuo aris­tok­ra­tiš­kų­jų ka­riū­nų per­ei­na­ma prie de­mok­ra­tiš­kų­jų ka­rei­vių, ku­rie žū­va ma­si­nė­se ko­vo­se ir at­me­na­mi bū­tent ano­ni­miš­kai.

Tai­gi nu­pie­šiau to­kį žmo­ni­jos vaiz­di­nių, žmo­ni­jos ti­pų se­kos vaiz­dą iki XX am­žiaus. Ir ga­li­ma sa­ky­ti, kad mo­der­niai­siais lai­kais žmo­ni­jos vaiz­di­nį pa­vei­kė He­ge­lio po­no ir ver­go dia­lek­ti­kos vaiz­di­nys, ku­rį ap­tin­ka­me He­ge­lio kny­go­je „Dva­sios fe­no­me­no­lo­gi­ja“. Sa­vaip jį plė­to­jo ir Kar­las Mar­xas, ir Fried­ri­chas Niet­zsche. Bū­tent tai vaiz­di­nys, ro­dan­tis, kaip at­si­ran­da aris­tok­ra­ti­ja. He­ge­lis la­bai įžval­gus: po­nas ri­zi­kuo­ja gy­ve­ni­mu, kad tap­tų po­nu ir pri­vers­tų ki­tus jam ver­gau­ti. Tar­kim, pa­pras­tai ma­no­ma, kad aris­tok­ra­ti­ja yra pa­vel­di­mas da­ly­kas, bet re­a­liai ji at­si­ra­do bū­tent kaip aris­tok­ra­tiš­kų­jų ka­riū­nų, he­ro­jų, su­kur­tas gy­ve­ni­mo bū­das. Tie ka­riū­nai, ku­rie ne­bi­jo­jo ri­zi­kuo­ti gy­vy­be, iš­si­ko­vo­jo sau ypa­tin­gą sta­tu­są. Jie ap­gy­nė sa­vo kraš­tą nuo prie­šų ir ta­po po­nais, kaip juos va­di­na He­ge­lis. O tie, ku­rie bi­jo­jo ri­zi­kuo­ti gy­vy­be, nė­jo į mū­šį, ta­po ver­gais. He­ge­lis sa­ko, kad ver­gas pri­pa­žįs­ta po­ną. Po­nas sa­vo drą­sa iš­si­ko­vo­ja sta­tu­są, šį pri­pa­žįs­ta ver­gas ir su­si­tai­ko su po­no sta­tu­su bei jam ver­gau­ja. Aris­tok­ra­ti­nė pa­ra­dig­ma, ka­riū­no pa­ra­dig­ma, yra ab­so­liu­čiai du­a­lis­ti­nė. Po­nui rei­ka­lin­gas jo Ki­tas – ver­gas, ku­ris jį pri­pa­žin­tų ir pa­tvir­tin­tų aris­tok­ra­tiš­ką­jį sta­tu­są, iš­si­ko­vo­tą ka­ruo­se ir at­lie­kant žyg­dar­bius. Po­nas įgy­ja sa­vo sta­tu­są ri­zi­kuo­da­mas gy­vy­be, o tie smul­kūs žmo­ge­liai, bi­jan­tys ri­zi­kuo­ti gy­vy­be, tam­pa ver­gais, jie ne­ina į mū­šį, ne­ko­vo­ja.

Jei­gu pa­nag­ri­nė­si­me fi­lo­so­fi­nį ben­dra­bū­vį, fi­lo­so­fi­jo­je ir­gi eg­zis­ta­vo toks du­a­liz­mas. Ap­ti­kę He­ge­lio po­no ir ver­go dia­lek­ti­ką, ga­li­me ap­tik­ti fi­lo­so­fo ir kas­die­ny­bės žmo­gaus dia­lek­ti­ką. Fi­lo­so­fas sie­kia pa­žin­ti tie­są ir pa­ži­nęs įgy­ja pri­vi­le­gi­juo­tą sta­tu­są. Tam­pa di­džiu žmo­gu­mi, įžvel­gia daik­tų prie­žas­tis, ku­rių ne­ma­to kas­die­ny­bės žmo­gus. Mes ga­li­me kas­die­ny­bės re­gio­ną grai­kiš­kai va­din­ti do­xa – nuo­mo­nės re­gio­nu, o fi­lo­so­fo tie­sos re­gio­ną įvar­dy­ti epis­tē­mē – tie­sos re­gio­nu. Fi­lo­so­fas pa­žįs­ta tie­są ir ji fi­lo­so­fui su­tei­kia ypa­tin­gą sta­tu­są. Fi­lo­so­fas sa­ve prie­ši­na kas­die­ny­bės žmo­gui, ku­riam rū­pi smul­kūs bui­ti­niai in­te­re­sai, ku­ris ne­ga­li žvelg­ti į pa­sau­lį ne­su­in­te­re­suo­tai ir ma­ty­ti daik­tų tie­są.

Gy­vuo­ja gar­sus pa­sa­ko­ji­mas apie pir­mą­jį grai­kų fi­lo­so­fą Ta­lį. Vie­ną nak­tį jis vaikš­čio­jo už­si­sva­jo­jęs, žiū­rė­jo į žvaigž­des ir ne­ti­kė­tai įkri­to į šu­li­nį. Tar­nai­tė tra­kie­tė pa­si­juo­kė iš jo. Tra­ki­ja tais lai­kais bu­vo ne­ta­šy­tų žmo­nių kraš­tas. Tai­gi net nuo pir­mo fi­lo­so­fo – Ta­lio – įtvir­ti­na­mas fi­lo­so­fo ir kas­die­ny­bės žmo­gaus an­ta­go­niz­mas. Fi­lo­so­fas – tas, ku­ris pa­žįs­ta tie­są, o kas­die­ny­bės žmo­nės yra ne­praus­ta­bur­niai, pras­čio­kai, ne­pa­jė­gūs pa­žin­ti tie­sos ir gy­ve­nan­tys tam­sio­je kas­die­ny­bė­je. Fi­lo­so­fas ir­gi iš es­mės ati­tin­ka tą he­ro­jaus vaiz­di­nį. Ka­riū­nas, at­lik­da­mas žyg­dar­bius, ta­po he­ro­ju­mi ir įsi­am­ži­no ko­lek­ty­vi­nė­je žmo­ni­jos at­min­ty­je, taip ir fi­lo­so­fas, pa­žin­da­mas tie­są, tam­pa he­ro­ju­mi, at­lie­ka pa­ži­ni­mo žyg­dar­bį, at­sklei­džia daik­tų tvar­ką, ne­pri­ei­na­mą kas­die­ny­bės žmo­gui. Aris­tok­ra­to nar­sa ir­gi yra ne­pri­ei­na­ma kas­die­ny­bės žmo­gui. Ir Pla­to­nas ne­at­si­tik­ti­nai fi­lo­so­fi­ją sie­jo su aris­tok­ra­tų val­džia. Pa­sak jo, ge­riau­sia bū­tų, jei val­dy­tų fi­lo­so­fai. Val­dan­ty­sis sluoks­nis tra­di­ciš­kai bu­vo ka­riū­nų – aris­tok­ra­tų – sluoks­nis. Se­nais lai­kais jie val­dė vi­suo­me­nę, nes ėjo į ko­vą ir iš­si­ko­vo­jo sta­tu­są. Ir fi­lo­so­fas – toks aris­tok­ra­tas, ku­ris pa­žįs­ta tie­są. Bet tas aris­tok­ra­ti­nis bū­vis yra du­a­lis­ti­nis. Aris­tok­ra­tas prie­ši­na sa­ve pras­čio­kui, kas­die­ny­bės žmo­gui. Ir prie­šin­da­mas api­brė­žia sa­vo ta­pa­ty­bę. Taip ir fi­lo­so­fas sa­ve prie­ši­na kas­die­ny­bės žmo­gui ir prie­šin­da­mas api­brė­žia sa­vo ta­pa­ty­bę. Bet iš es­mės ga­li­ma sa­ky­ti, kad ši­tas vaiz­di­nys eg­zis­ta­vo maž­daug pus­tre­čio tūks­tan­čio me­tų. Ta­da fi­lo­so­fas bu­vo su­pran­ta­mas kaip aris­tok­ra­tas, pa­žįs­tan­tis tie­są ir už­si­i­man­tis ne­nau­din­gais, prak­ti­nės reikš­mės ne­tu­rin­čiais da­ly­kais, ku­rie jam pel­no prak­tiš­kai ne­nau­din­gą pa­ži­ni­mą. Ir tik nau­jai­siais am­žiais pa­ži­ni­mas moks­lo dė­ka bu­vo pa­nau­do­tas tech­no­lo­gi­joms kur­ti.

Ta­čiau XX am­žiaus fi­lo­so­fi­ja, ypač po­stmo­der­nio­ji, pa­nai­ki­no ka­ra­liš­ką­jį sa­vo sta­tu­są. Fi­lo­so­fi­ja iš es­mės bu­vo nu­vai­ni­kuo­ta ir, nu­vai­ni­kuo­jant fi­lo­so­fi­ją, bu­vo nu­vai­ni­kuo­tas sub­jek­tas. Ji pra­dė­jo per­teik­ti ano­ni­miš­kas ener­gi­jas. Tad XX am­žiaus fi­lo­so­fi­ja ir­gi ati­ti­ko aris­tok­ra­tiš­ko­jo ka­riū­no per­ėji­mą prie de­mok­ra­ti­nio ano­ni­miš­ko ka­rei­vio.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad il­gai eg­zis­ta­vo aris­tok­ra­ti­nis mo­de­lis tiek vi­suo­me­nės, ku­ri ski­lo į po­nų ir ver­gų bei bau­džiau­nin­kų, tiek fi­lo­so­fo, ku­ris, at­lik­da­mas pa­ži­ni­mo žyg­dar­bį, tam­pa iš­ki­lia bū­ty­be ir sa­ve prie­ši­na kas­die­ny­bės žmo­gui. Bet pa­gal­vo­ki­me, ar to­kia fi­lo­so­fi­ja, sa­ve prieš­prie­ši­nan­ti kas­die­ny­bės žmo­gui, yra vi­sa­ver­tė? Juk sa­ve api­brėž­ti per ki­to nie­ki­ni­mą, iš­stū­mi­mą nė­ra la­bai aukš­tas mo­ra­li­nis ly­gis, ro­dan­tis dva­si­nę bran­dą. Fi­lo­so­fas, ku­ris sa­ve prie­ši­na kas­die­ny­bės žmo­nėms, kaip ir aris­tok­ra­tas, sa­ve prie­ši­nan­tis ir­gi pa­pras­tiems kas­die­ny­bės žmo­nėms, tam tik­ra pras­me yra pri­klau­so­mi nuo tų žmo­nių, nė­ra lais­vi. Bū­tent per kas­die­ny­bės žmo­gų jie api­brė­žia sa­vo ta­pa­ty­bę. Stig­ma­ti­zuo­da­mi, de­mo­ni­zuo­da­mi, iš­stum­da­mi jį, ap­si­brė­žia tai, kas yra pa­tys.

Da­bar no­rė­čiau pa­kal­bė­ti apie XXI am­žių ir šio am­žiaus žmo­gaus vaiz­di­nį. Ma­no te­zė bū­tų to­kia: se­nų­jų lai­kų he­ro­jų, nie­ki­nan­tį kas­die­ny­bę, kei­čia gy­ve­ni­mo meist­ras, įval­dęs kas­die­ny­bės prak­ti­kas. Anks­čiau bu­vo prie­ši­na­ma kas­die­ny­bė ir žyg­dar­bis ir įsi­ve­lia­ma į du­a­lis­ti­nį mąs­ty­mą. Ta­čiau, no­rė­da­mi bū­ti mak­si­ma­liai są­mo­nin­gi, ne­ga­li­me gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mui tai­ky­da­mi to­kias du­a­lis­ti­niu mąs­ty­mu grin­džia­mas sche­mas, nes rei­kia iš­mok­ti gy­ven­ti kas­die­ny­bė­je. Ir bū­tent tą kas­die­ny­bės sub­jek­tą, jau­kiai įsi­tai­siu­sį jo­je, va­di­nu gy­ve­ni­mo meist­ru. Jis pui­kiai jau­čia­si gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bė­je, bet tuo pat me­tu tu­ri pri­ėji­mą prie tie­sos ir jau ži­no, kad mąs­ty­ti, jog tie­sa yra kur nors ana­pus kas­die­ny­bės, ana­pus kas­die­nio gy­ve­ni­mo, tai reiš­kia ide­a­li­zuo­ti tie­są ati­trau­kus nuo jos ras­ties vie­tos. Jei­gu tie­sos ar­ba Die­vo ne­at­ra­si­me kas­die­ny­bė­je, tai jų ne­at­ra­si­me nie­kur. Kas­die­ny­bė yra ga­lu­ti­nė mū­sų tik­ro­vė ir tu­ri­me iš­mok­ti jo­je gy­ven­ti ir jaus­tis vi­sa­ver­čiai. Jei­gu ne­iš­mok­si­me gy­ven­ti kas­die­ny­bė­je ir ma­ny­si­me, kad kur nors ana­pus kas­die­ny­bės yra tik­ro­ji tik­ro­vė, ap­skri­tai ne­mo­kė­si­me gy­ven­ti.

Da­bar fi­lo­so­fi­jos už­da­vi­nys yra iš­mok­ti gy­ven­ti kas­die­ny­bė­je, ver­tin­ti ją ir kas­die­ny­bė­je ma­ty­ti trans­cen­den­ci­jos di­men­si­ją. Ne ei­ti į vie­nuo­ly­ną ir ieš­ko­ti Die­vo at­si­sky­rus nuo pa­sau­lio ir žmo­nių, bet bū­ti šia­me pa­sau­ly­je ir per jo veik­las at­ras­ti Die­vą. Ir ši­tą Die­vą, ki­taip nei Pla­to­no ar Ho­me­ro he­ro­jus, at­ran­da bū­tent gy­ve­ni­mo meist­ras, ku­ris pui­kiai orien­tuo­ja­si kas­die­ny­bė­je, yra įval­dęs jos veik­las, ku­ris jau­kiai jau­čia­si kas­die­ny­bė­je. Jis ne­iš­stu­mia kas­die­ny­bės, yra at­ra­dęs trans­cen­den­ti­nę jos di­men­si­ją ir ma­to, kad Die­vą tu­ri­me at­ras­ti čia ir da­bar. Bū­tent ši­ta­me pa­sau­ly­je, bū­tent ši­to­je si­tu­a­ci­jo­je. He­ro­jui yra bū­din­gas ide­a­li­za­vi­mas: jis ide­a­li­zuo­ja tie­są, Die­vą, žmo­gaus bū­vį. Ma­no, kad tik­ra­sis žmo­gaus bu­vi­mas yra ana­pus mū­sų gy­ve­ni­mo. Bet re­a­liai, jei­gu Die­vo ne­at­ra­si­me šia­me mū­sų pa­sau­ly­je, ne­at­ra­si­me jo nie­kur. To­kį Die­vą, ku­ris at­ran­da­mas šia­me pa­sau­ly­je, va­di­nu bū­tent gy­ve­ni­mo meist­ro Die­vu. Ir šiuo po­žiū­riu he­ro­jiš­kąjį fi­lo­so­fą, ku­ris bu­vo bū­tent se­na­sis fi­lo­so­fas, prie­ši­nu meist­riš­ka­jam, nau­ja­jam fi­lo­so­fui. Gy­ve­ni­mo meist­ras iš­ma­no įvai­rias kas­die­ny­bės veik­las, pui­kiai jau­čia­si kas­die­ny­bė­je, yra įval­dęs pro­fe­si­ją, už­si­dir­ba pra­gy­ve­ni­mui ir, ne­pai­sant to, to­je kas­die­ny­bė­je, ku­rio­je dir­ba, at­ran­da Die­vą. Ir to­kiu bū­du Die­vas nė­ra kaž­kas di­din­ga, to­li­ma, kaž­kas ne­pri­ei­na­ma. Die­vas yra tai, kas in­ty­mu, ar­ti­ma, kas at­si­ve­ria čia ir da­bar vyks­me. Ir šių lai­kų fi­lo­so­fui – gy­ve­ni­mo meist­rui – ne­rei­kia sa­vęs prie­šin­ti kas­die­ny­bės žmo­gui, ne­rei­kia nie­kin­ti, iš­stum­ti kas­die­ny­bės, nes jis ži­no, kad tai vie­nin­te­lė tik­ro­vė, ku­ri pri­ei­na­ma žmo­gui, ir to­je kas­die­ny­bė­je ve­ria­si ste­buk­lin­gi da­ly­kai. Jo­je nu­tin­ka Die­vo įvy­kiai ir vyks­ta vi­sa mis­ti­nė tik­ro­vė. Ne­rei­kia ei­ti į dy­ku­mą, į miš­ką ar į vie­nuo­ly­ną, kad pa­tir­tum mis­ti­nę tik­ro­vę. Už­ten­ka bū­ti kas­die­ny­bė­je, bū­ti čia ir da­bar. Ir bū­tent čia ir da­bar, šio pa­sau­lio kas­die­ny­bė­je, ga­li­ma pa­tir­ti Die­vą ir mis­ti­nę tik­ro­vę.

Tai­gi gy­ve­ni­mo meist­ras yra są­mo­nin­gas, o he­ro­jų epo­cha tam tik­ra pras­me bu­vo ne­są­mo­nin­gų žmo­nių lai­ko­tar­pis. Jie ma­nė, kad tu­ri sa­ve prie­šin­ti ki­tiems, de­mo­ni­zuo­ti ki­tus ir per ki­tų de­mo­ni­za­vi­mą tvir­tin­ti sa­vo ta­pa­ty­bę. Gy­ve­ni­mo meist­ras sa­vo ta­pa­ty­bę ku­ria nie­ko ne­iš­stum­da­mas ir ne­pri­ešin­da­mas. Jis tie­siog es­ti, sa­vi­pa­kan­ka­mas ir pa­ten­kin­tas pa­sau­liu, ku­ria­me gy­ve­na. Mo­ka mė­gau­tis kas­die­nio gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mais, gy­ve­na vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Jam ne­rei­kia iš­stum­ti kas­die­nio gy­ve­ni­mo. Tai yra bū­tent gy­ve­ni­mo meist­ro už­da­vi­nys ir bu­vi­mo bū­das. Nie­kas jam ne­sve­ti­ma, jis mo­ka mė­gau­tis kas­die­ny­bės džiaugs­mais ir mo­ka to­je kas­die­ny­bė­je at­ras­ti Die­vą. Ir šiuo po­žiū­riu tai ne ši­zoi­diš­ka bū­ty­bė, ski­lu­si į vie­ną kas­die­nę ir ki­tą to­li­mą ide­a­li­zuo­tą da­lį. Gy­ve­ni­mo meist­ras ži­no, kad kas­die­ny­bė yra vie­nin­te­lė tik­ro­vė, ku­rio­je žmo­gus gy­ve­na, ir nė­ra jo­kio ide­a­li­za­vi­mo, to­li­mų ša­lių, kur auk­su grįs­tos gat­vės, jo­kių el­do­ra­dų, jo­kių ame­ri­kų. Jis gy­ve­na čia ir yra vi­siš­kai pa­ten­kin­tas tuo, ką tu­ri. Ir bū­tent šio­je kas­die­ny­bė­je ap­tin­ka me­ta­fi­zi­ką, mis­ti­ką, Die­vą.

Komentarai / 2

  1. Egle S..

    Įžvalgos dėl mąstymo pasikeitimo patiko, straipsnis gerai iliustruoja tą pokytį. Bet kyla abejonė, ar galima taip demonizuoti, priešinti senuosius “aristokratus” (karius, mąstytojus) naujam gyvenimo meistrui – ar gyvenimo meistras senųjų tiesos ieškotojų “nesąmoningumo” sąskaita nepakelia savęs aukščiau už juos? Tai tarsi kompleksas, peraugęs iš seno žmonių skirstymo būdo į naują: jei anksčiau priešindavo sluoksniais (vergvaldys-vergas), tai dabar paplito priešinimas tarp praeityje gyvenusių žmonių ir dabartinių. Kartu niekur neišnyko konkurencija kasdienoje – jei yra meistras, tai matyt yra ir ne taip kasdienybę įvaldęs anonimas. Žodžiu, kol kas matau tik padidėjusį kovų lauką, tiesiog jis persikėlė į mažiau akivaizdžias dimensijas. Nesutikčiau su gyvenimo meistro samprata – primena skirtingų antikinių vertybių (saikas, stoicizmas, hedonizmas) ir modernaus tolerantiškumo (mistika, Dievas, metafizika, kasdieninė buitis – skirtingi būties ir buvimo lygiai, skirtingų mąstymo sistemų sąvokos) samplaiką. Galbūt savaip supratau esė, tiesiog man panašiau į globalaus, pakantaus įvairovei, vartotojiško, ir itin konkuruojančio požiūrio pakylėjimą iki tradicinės filosofijos lygio, kas klaidina, nes įvedama labai subjektyvi mąstymo sistema ir nebelieka prasmės kalbėti apie jokią teisybę – ji išties tevirsta “mistika”, bet tikrai ne metafizika.

  2. ramobile.

    Kažin ar kas pasikeis, jei apie save galvosi kaip apie gyvenimo meistrą. Tas dualumas niekur nedings. Kaip yra šalta ir karšta kategorijos, taip yra ir mąstantys ir mažiau mąstantys arba beveik nemąstantys individai, su kuriais meistras nenorės tapatintis, o jei susitapatins, priims nemąstymo modelį, tai koks jis meistras ir kur tai veda ? Pagaliau ką reiškia individualizuoti arba personalizuoti save ? Tai reiškia rasti save kaip tašką laike ir erdvėje, ir tik tada galima braižyti kažkokius vektorius. Žinoma, tam reikia dar suprasti kas yra laikas ir erdvė. Kasdienybėje šiems supratimams gali pritrūkti vietos. Nėra būtinybės demonizuoti nemąstančiųjų, bet apibrėžti juos reikia, kad galima būtų orientuotis. Postmodernizmas (o gal liberalusis kapitalizmas?), prisidengdamas įvairiomis tolerancijomis, nemąstymui dažnai prisega “kitokio (kitoniško) mąstymo” etiketę ir štai “tamsi” visuomenė gali būti traktuojama kaip “kitaip mąstanti”. Taigi šioje “gyvenimo meistro” filosofijoje slypi gilus dezorientuojantis elementas. “Nėra” ponų, “nėra” aristokratų, “nėra” vergų yra tik nežinomi kariai masiškai kovojantys ir žūstantys dėl nežinia iš kur kylančių stichijų.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.