Žirmūnų istorija skulptūrose

KRISTINA STANČIENĖ

Skulptūros mus nuolat pasitinka ir palydi. Tai ir pakelės kryžiai, ir graudžios kaimo dievdirbių mūkos, ir solidūs paminklai, ir įvairios dekoratyvinės miesto puošmenos… Jomis grožimės, jas keikiame, jų nemėgstame, gal net neapkenčiame. Arba liekame abejingi.

Šalia mano namų senuosiuose blokiniuose Žirmūnuose taip pat „gyvena“ dvi skulptūros. Beveik viena priešais kitą. Jas skiria tik judri gatvė. Viena – visai „jauna“, jai dar tik ketveri. Kita – labai sena, matuojant Žirmūnų istorijos matais. Tai rajono kūrimosi, statybų liudininkė. Jai keturiasdešimt. Kadaise apsupta žmonių, kasdienio šurmulio, šiandien ji tėra liekana, apleistas sovietinės epochos fragmentas… O pirmoji, nors yra mūsų dienų kūrinys, skirtas papuošti, paženklinti konkrečią rajono erdvę, yra kupina stokos ir neišsipildžiusių lūkesčių. Kartu – visai nesukurta būti dėmesio centre. Atvirkščiai – ji apsimetinėja ir slepiasi nuo prašalaičio akių.

Kazys Kisielis. Džiaugsmas. 1970. Autorės nuotrauka

Ties dieną naktį ūžiančia Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankryža įsikūręs Kazio Venclovos „Kilimėlis“ veikia tyliai ir nepastebimai. Jis šauniai imituoja banalų reklaminį stendą, kokių aplink mus styro šimtai… Tačiau kartu šis tarp dviejų strypų „ištemptas“ kičinis „gobelenas“ su šuoliuojančiais elniais atrodo tarsi nukabintas nuo kaimo močiutės kambarėlio sienos… Aprūdijęs metalas ir skulptoriaus mėgstama perregima plastika – „kiaurai“ išraižytas lakštas čia dera estetiškai ir suveikia kaip mūsų gyvenamo laiko ir požiūrių metafora. „Kilimėlis“ persišviečia ir neužgožia erdvės. Tai skaidrus akcentas, tarsi teigiantis, kad skulptūra neprivalo būti monumentali ir „reikšminga“. Metalą ėdančios rūdys ir impresionistiškas kiaurapjūvio piešinys pasakoja apie efemerišką ir beveik nebeapčiuopiamą praeitį. Drauge ir apie reklamų siunčiamus pranešimus, kurie yra tušti, it metale išraižytos formos, ir pritvinkę šleikštaus „grožio“, tarsi tie grakštūs elniai…

Kartu ši skulptūra – istorinė, nes čia, greta buvusio „Dalios“ baldų ir interjero salono, kuriame veikė dailės galerija, ketinta kurti kamerinį skulptūrų parką. Tačiau verslo savininkai pasikeitė. Nebeliko įmonės logotipo ant parduotuvės pastato. Nebeliko ir dailės galerijos. Po truputį nyksta čia puoselėti dekoratyviniai augalai, maurais užželia vandens telkinukas. „Kilimėlis“ liko vienišas, tarsi gražios istorijos pradžia ir pabaiga – apie chimerišką, neprognozuojamą meno ir verslo draugystę.

„Žiūrėk, Kristina, čiagi mūsų čaildas“, – kartą pasakė man mielas bičiulis, automobilių variklių specialistas, kadaise studijavęs Dailės instituto Monumentaliosios tapybos katedroje. Jis nuoširdžiai kvatojo ir tepaluotu pirštu baksnojo didelę nuotrauką laikraštyje… Joje buvo įamžinti Kazio Kisielio skulptūros „Džiaugsmas“ likučiai, teberiogsantys ties „Žirmūnų“ stotele. Čaildo iš tikrųjų čia seniai nebėra – bronzinę vaiko figūrėlę savo dirbtuvėje saugo pats skulptorius. Tačiau ji išliko vietinių regimojoje atmintyje… Ši nuotrauka – istorinis įvykis. Nes Kisielio skulptūros dešimtis metų niekas nebefotografuoja. Ji – seniai nebe reprezentacinis rajono vaizdelis, greičiau atvirkščiai – irimo, nykimo, keistos santvarkų kaitos liudininkė. Tačiau reklaminiame vieno Seimo nario leidžiamame laikraštėlyje žirmūniečiams, kur rimtu tonu dalinami saldūs pažadai, postringaujama apie šildymo kainas, renovacijos pranašumus ir visokius „einamuosius“ rajono reikalus, skulptūros atvaizdas atsidūrė neatsitiktinai. Vadinasi, tai ne tik kažkoks objektas, bet ir konkrečios erdvės, vietos, geografinės sąvokos simbolis… Juk iki XX a. septintojo dešimtmečio Žirmūnuose daugiausia stovėjo nedideli mediniai namai. 1962 m. pradėtas, o 1969 m. baigtas statyti Žirmūnų mikrorajonas – pirmasis didelis Vilniaus gyvenamasis masyvas. Nors Žirmūnų urbanistikos modernumą anuomet gerokai užgožė kiek naujesnio rajono – Lazdynų šlovė, už centrinės Žirmūnų dalies projektą ir jo įgyvendinimą architektams B. Kasperavičienei, B. Krūminiui, inžinieriui V. Zubrui ir Vilniaus namų statybos kombinato direktoriui Š. Liubeckiui 1968 m. buvo paskirta SSRS valstybinė premija – vienas aukščiausių sovietmečio apdovanojimų. „Naujuosius“ Žirmūnus papuošusi dekoratyvinė skulptūra su šalia trykštančiu fontanu puikavosi visuose sovietiniuose Vilniaus fotografijos albumuose. Juk tokios „puošmenos“ buvo kuriamos kiekviename mikrorajone – šalia prekybos centro, vaistinės, pašto, bibliotekos. Jos simbolizavo tvarką ir „tarybinio piliečio“ estetinių poreikių patenkinimą. Ir, žinoma, nevalingai įsiėdė ne tik į kolektyvinę, bet ir į asmeninę atmintį… Šalia skulptūros anuomet virė gyvenimas – mamos stumdė vežimėlius, zujo žmonės į parduotuvę, čia pat kukliai glaudėsi ir nelegalios saldumynų gamintojos (pamenate tuos nuostabius geltonus, raudonus ir žalius gaidelius ant pagaliuko…), senučiukės su kepintomis saulėgrąžomis, kurias seikėdavo briaunota stiklinaite ir žerdavo į paketėlius, susuktus iš „Tiesos“ arba „Vakarinių naujienų“. Iš garsiojo „Žirmūnų“ restorano vakarais dažnai aidėdavo tranki muzika, pakampėmis šlapinosi girti tipai, o į taksi automobilius viena po kitos lipo triukšmingos įkaušusios kompanijos – moterys su kliošiniais sijonais, ūsuoti ir spalvotais šlipsais pasipuošę vyrai…

Kai vėl apsigyvenau čia, prekybos centras, kurį laiką dar veikęs, netrukus buvo uždarytas, ir jo langus ėmė daužyti vietiniai girtuokliai. Betoninis skulptūros diskas, simbolizavęs saulę, dabar niūriai dunkso vienišas šalia tuščios, sueižėjusios duobės. Tiesa, buvęs tipinis prekybos centras patiria keistą „konversiją“ – tai vienoje, tai kitoje pastato pusėje kažkas surenčia kartoninę būdą – neva prekybos kioską. Tik ankstyvais rytais gyvenimas šioje vietoje trumpai atgyja – išsirikiuoja ilga pensininkų eilė, kurie kažką perka iš čia prekiaujančių ūkininkų.

Taigi – dvi skirtingos skulptūros. Kasdieniame regėjimo arba tiesiog gyvenimo lauke atsiduriantys objektai. Stoka ir pilnatvės likučiai… Viena vertus, vadinti pilnatve sovietmečio marazmus tikriausiai nevalia. Tačiau metas, kai skulptoriai neva susėsdavę kartu su architektais spręsti estetinių naujo miesto mikrorajono klausimų (rašytiniai šaltiniai liudija, kad šitaip yra bendravę Vytautas Čekanauskas ir Teodoras Valaitis), šiandien rodosi kone renesansinio užmojo laikai…

Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari šizoanalizės teorijoje teigiama, kad geismas ne tik sudaro psichinės realybės pagrindą, bet ir funkcionuoja kaip socialinės tikrovės organizavimo principas. Tuo remiantis, visuomenės gyvenime galima matyti du „socialinių investicijų“ mechanizmus, kurie tobulai atitinka du psichinio nukrypimo tipus: tai šizofrenija ir paranoja. Dėl prisirišimo prie apibrėžtų reikšmių kodų ir teritorijų pastaroji laikoma reakcinga, fašistine, o pirmoji siejama su revoliuciniais judėjimais. Žirmūnų istoriją liudijančios skulptūros – akivaizdus įrodymas, kad mūsų posovietinėje visuomenėje nedominuoja nei viena, nei kita jėga. Arba įvyksta skilimas jų viduje. „Paranojinis“ mąstymas neleidžia liesti senų stabų, o „šizofreniškas“ revoliucingas taip ir neatrado aiškaus mechanizmo, kaip kurti naujus viešųjų erdvių ženklus… Revoliucijos ir pervartos nušluoja ne viską savo kelyje. Tai trikdo ir glumina. Lieka neaišku, kaip elgtis su „blogio“ epochos liekanomis; dar daugiau klausimų kyla, kai simboliai kuriami iš naujo…