Mažas toks voratinkliukas
AUDRA BARANAUSKAITĖ
Tą padarėlį pamačiau ne iš karto. Tik kai pamėginau servetėle perbraukti veidrodį. Kai veidrodis didelis, koridorius neatrodo toks siauras, įtariu, kad tai suklaidino ir vorą. Iš pažiūros jis nemenkas, bet toks liesas ir perregimas – bandau susirasti panašų internete, nepavyksta, todėl priskiriu jį prie vorų vaiduoklių.
Mėginu suskaičiuoti jo kojas… Neįmanoma. Jos plonytės ir virpa… Gerai, patikėsiu, kad kojos aštuonios, dar žinau, kad vorai turi aštuonias akis. Veidrodis, aišku, lieka nenuvalytas, o voriukas ant jo įsikuria dar trims savaitėms. Paropoja į viršų, sustingsta, paropoja, sustingsta… Bet manęs tai negąsdina.
Ko gero, atspindys vargšelį taip suklaidino, kad nebepajėgia tradiciškai susirasti kampo. O gal bando susiporuoti su savimi?.. Galėčiau išmesti pro langą, tačiau to tikrai nedarysiu – juk, sako, vorai neša laimę.
Kadaise vienas prancūzas kolekcionavo vorus. Tos laimės iš visur parsitempdavo į savo palėpę… Jo draugelis fotografuodavo išsidriekusius ir raizgius voratinklių debesis, tada ėmė ir surengė parodą. Nespalvotos mažutės nuotraukos, o ir pati istorija kažkodėl darė įspūdį… Įtariu, kad tas Lorencas iš tiesų buvo laimingas žmogus.
Beje, iš patirties žinau, kad stikliniai paviršiai – tiek atspindintys, tiek perregimi – sukelia įvairiausių keblumų. Kartą (jau nepamenu prieš kiek laiko) vyko mūsų mokyklos laidos susitikimas. Šiuolaikiniame architektūros pastate interjeras buvo ką tik suprojektuotas bendraklasės… O mūsų susitikimas – pirmas renginys jame.
Atėjusi su visais pasisveikinau, interjerą pašlovinau, tada ilgame siaurame koridoriuje susiradau tualetą… Kai iš jo išėjau, pačiame koridoriaus gale mačiau sustumtą eilę stalų, barą su gėrimais, chebrą, jaučiausi puikiai, tikrai norėjau bendrauti, iš entuziazmo pertekliaus dar žingsnį paspartinau… Ir staiga… taip dėjau nosim į stiklą, į idealiai išblizgintas stiklines duris, ant kurių nebuvo jokios rankenos, jokio ženklo, pažymėto bent spalvikliu, jokio prakeikto lipduko…
Grįžau į tualetą. Iš paskos atbėgo trys medikės, visos iš „b“, su taburete, popieriniais rankšluosčiais ir ledukais… Atšaldė, apšluostė, sakau: „Ačiū, merginos, jūs jau eikit, aš tuoj pasivysiu…“ Jos išėjo, netrukus ir aš išėjau… Priekyje mačiau sustumtus stalus, chebrą, jaučiausi ne taip ir blogai, pamaniau, kad prie baro išgersiu… Ir staiga… Antrą kartą… Į tą patį sumautą stiklą… Su tokia pat jėga… Déjà vu.
Voras turbūt irgi bando patekti anapus… Arachnofobija, aišku, man negresia, bet stiklinių durų vis dar bijau. Kai kurie žmonės bijo stiklą nuryti, kitus gąsdina priekiniai autobusų ir automobilių stiklai.
Bet blogiausia, kad neįsivaizduoju, kaip šį tekstą pabaigti. Juk nelauksiu, kol voras pastips. Skaičiau, kad vorai gali ilgai tempti neėdę, o kai nebeištveria, atsikanda savo galūnės.
Gal parašyti, kad sapne su tuo voru santykiavau – būtų šiokia tokia intriga… O gal sukurti metamorfozę: staiga mano kaklas įsmunka, išsilupa dar šešios akys, jomis nieko neįžiūriu, vos atskiriu tamsias ir šviesias dėmes, aštuoniomis kojomis nuspiriu antklodę, nusileidžiu ant kilimo, tada ropomis į koridorių ir imu ropštis ant veidrodžio…
Ne, taip nieko nebus. Išnešiu jį lauk. Juk svarbu – neužmušti… Jeigu vorą atsargiai lauke paleidi – jis atneša gerą žinią.
Prieinu prie veidrodžio, tačiau mano herojaus nėra – tik mažutės pilkšvo šilko balutės, kur jo tūnota. Koks vargšelis… Taip ilgai, taip beviltiškai bandė prisitvirtinti prie menamų, atspindėtų paviršių, o apčiuopiamiau prisiraizgė vien tik mano tekste.
___
Yra toks reiškinys kaip arachnofobija. Vaikystėje patyriau jos priepuolį – kiaurą naktį per mane ropojo vorai. Manau, tai buvo ne sapnas, o pati tikriausia haliucinacija – ji išnyko tik švintant, kai pusseserė sugrįžusi iš kaimo šokių atsigulė, ir aš palindau po jos antklode.
