Kito skonis
Nadia Prigodich – šiuo metu tarp Kijevo ir Vilniaus gyvenanti dailėtyrininkė ir kuratorė. Pirmų vizitų Vilniuje metu ji pasirinko bene greičiausią būdą pažinti svetimos šalies meninį gyvenimą – savarankiškai vartė katalogus ir šiuolaikinei lietuvių dailei skirtus albumus, rastus Nacionalinės dailės galerijos informacijos centre. Tokiu būdu susiformavęs žvilgsnis įdomus savo atsietumu nuo konteksto, tradicijų, asmeninių pažinčių ir kitų neretai nuomonę formuojančių veiksnių. Kadangi pažvelgti į save iš šalies ne tik įdomu, bet ir naudinga, paprašėme autorės pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais apie šiuolaikinę lietuvių dailę.
Nuolatinio migravimo būsena, ritmingai besikartojantis maršrutas Kijevas–Vilnius ir atgal sukelia daug įvairių socialinių simptomų, tarp kurių ryškus sutrikimo jausmas, gimęs iš įspūdžių pertekliaus ir ontologinio neapibrėžtumo. Sutrikimas – nepatogus jausmas, provokuojantis pažinti naujas teritorijas ir apibrėžti stichinius kontekstualius ir vizualius patyrimus.
Nors tyrinėjau specializuotus katalogus, mano žinios apie šiuolaikinį Lietuvos meną nėra sisteminės ir neturi chronologinio pagrindo – neakivaizdinė pažintis nesuderinama su kompetentinga analize. Kita vertus, konteksto nežinojimas leidžia susiformuoti naujam, tegu ir kiek barbariškam požiūriui į situaciją. Todėl kuriu savo, galbūt labai naivų, pirmųjų įspūdžių apie šiuolaikinį Lietuvos meną katalogą. Rašydama šį tekstą naudojausi savo užrašais, atsiradusiais Nacionalinės dailės galerijos informacijos centre. Šiek tiek intuicijos, šiek tiek loterijos.
Nors šiuolaikinio meno statusas akivaizdžiai tarptautinis, kiekvienas lokalus kontekstas turi savų ypatumų ir savus raidos vektorius, kuriuos lemia studijų sistema, infrastruktūros ir meninio gyvenimo intensyvumas. Kitaip nei vitališkas, iš barokinio transavangardo kilęs, emocionalus ir be istorinės koncepcinės uvertiūros apsieinantis Ukrainos menas, lietuvių menininkų kūrybinės praktikos reflektyvesnės ir labiau apibrėžtos. Suprantu, kad greičiausiai nėra labai profesionalu lyginti lokalius kontekstus, tačiau sutrikusiam migrantui tai atrodo gana logiška. Gali būti, kad vienu iš mano pasirinkimo kriterijų tapo optinis kitoniškumo efektas, kažkuo panašus į patrauklaus nepažįstamojo tyrinėjimą.
Nustebino ir svarbus Lietuvos dailės bruožas man pasirodė išskirtinis medžiagiškumas pačia paprasčiausia šio žodžio prasme. Paprastas ir akivaizdus priemonių pasirinkimas sukuria išskirtinį vizualinį taktilinį medžiagiškumą, kuris patraukia neįprastu vizualiu ir konceptualiu efektu. Monumentalios, lakoniškos, nepaprastai išraiškingos Mindaugo Navako skulptūros nustebino stebėtinai tikslia formos ir medžiagos pusiausvyra. Kitaip nei instaliacija, skulptūrinis objektas leidžia sukurti tiesesnę, nedaugiažodžiaujančią žinutę, kuriai nebūtini intertekstualūs kontekstai – būtent tokiais aiškiais ir tiksliais pranešimais man tapo M. Navako skulptūros. Sunkiasvorė ironija Donato Jankausko instaliacijose ir objektuose, kuriuos jis kuria naudodamas gana brutalias priemones, sukelia emocinį disonansą: juokinga ir baisu tuo pat metu. Keistais nesusipratimais kuriama mitologija išmuša iš vėžių ir įtraukia. Techniškai sterilios Žilvino Landzbergo instaliacijos kuria visiško atokumo ir erdvės nebuvimo pojūtį, tuo pat metu jų viduje esanti erdvė įgauna tapybiškumo bruožų.
Lietuvių menininkų šiuolaikinėmis medijomis kuriami darbai, priešingai, labai efemeriški. Juose radau daug lengvumo ir mažai nuobodulio, paprastai būdingo daugumai naratyvių medijų. Nėra tikslu Žilvino Kempino kūrybą priskirti multimedijiniam žanrui, ji funkcionuoja unikalios, paties menininko sukurtos medijos lauke. Efemeriška medžiaga sukuria savo nelinijinę erdvę, tuo pat metu fragmentišką ir vientisą, sunkiai interpretuojamą – visiška magija. Eglės Rakauskaitės performansuose ir dokumentacijose kūno veiksmai virsta į pasakojimus apie sudėtingas ekstatinės kūniškosios patirties perversijas, moters kūno vientisumą ir jo naratyvines galimybes. Lauros Garbštienės videodarbai kupini žavesio ir menininkės asmenybės mitologijos. Nors išlieka kalbos barjeras (angliški titrai tik iš dalies kompensuoja neatpažinimo efektą), kūriniai kalba apie savitą pasaulėžiūrą, konstruojamą remiantis universalia ir tuo pat metu unikalia moteriška patirtimi. Pagrindiniu Artūro Railos kūrinių motyvu tapę skirtingų bendruomenių tarpusavio ryšiai – tema, tarsi nuspėjusi šiandien madingą socializuoto šiuolaikinio meno kryptį, siekiančią aktualizuoti santykius kairiojo diskurso kontekste.
Suprantu, kad manęs dar tik laukia pažintis su sudėtinga ir labai įvairia šiuolaikine lietuvių tapyba. Tad pradžioje pasirinkau paprasčiausią, emocinį ir labai subjektyvų suvokimo kelią. Tapybinė Eglės Ridikaitės buities kasdienybė sudaryta iš įprastinių elementų ir nostalgiškų interjerų. Vis dėlto nepalieka jausmas, kad jaudinantis paprastumas kelia kur kas daugiau pavojų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ištuštėję Patricijos Jurkšaitytės peizažai ir interjerai siurrealistiniai ir „anti-pasakojamieji“, tarsi tiriantys neįmanomo galimybes.
Vertė Aistė Paulina Virbickaitė
