Kranto sindromas
DŽIUGAS JUODKAZIS
Sena jūreiviška Sindbado pirmosios kelionės legenda byloja apie jūrose gyvenantį milžinišką gyvūną. Įvairius šio pasakojimo variantus ir jų autorių pavardes pateikia J. L. Borgesas „Pramanytų būtybių knygoje“. Anot jų, gyvūno kupra apaugusi medžiais ir panaši į negyvenamą salą, prie kurios poilsio ištroškę keliautojai riša savo laivus, ten stato palapines ir kuria ugnį karštam viralui gaminti. Būtent šilumą skleidžianti ugnis, pasak klajojančių pasakojimų, pažadina gyvūną, jis pradeda lėtai judėti ir nerdamas į gelmes nusitempia paskui save išsilaipinusius stovyklautojus kartu su visa jų manta. Išsigelbėja tik suspėję grįžti į laivą. Manyta, kad tas netvirtas pagrindas po kojomis galėjo būti žuvis, vėžlys, banginis ar kitas mistinis jūrų gyvis.
Po ilgų kelionių jūra į krantą išlipę keliautojai vis dar jaučia supimą. Tai vadinama kranto liga (angl. landsickness) arba išsilaipinimo sindromu – jis pasireiškia po ilgesnio plaukiojimo išlipus iš laivo į krantą ir sveikam žmogui turėtų praeiti po poros dienų. Gali būti, kad legendoje minimas gyvis – jūreivių žemiško nepastovumo, gimtojo kranto neturėjimo, noro grįžti į laivą simbolis. Prisitaikę prie nuolatos judančio horizonto, siūbuojančių sienų ir denio, jie negali apsiprasti su stabiliu pagrindu, kuris, atrodo, vis dar juda ir slysta iš po kojų, visai kaip gyvūnas, neriantis į gelmę. Štai kokios gali būti senos kranto ligos tradicijos.
Tradicija (lot. traditio) – per ilgą laiką susidariusių vaizdinių, papročių perdavimas, dažnai perpasakojimas iš kartos į kartą. Sakoma, kad ilgai jūroje buvę žmonės sunkiai pritampa prie sausumos visuomenės, girdi balsus, mato vaizdinius, dažnai kalba per daug arba tyli per dažnai. Per ilgai užsisėdėję krante, jie ima pasakoti būtas ir nebūtas istorijas. Pažįstu septyniasdešimtmetį kapitoną, kuris pusę amžiaus praleido jūrose, buvo jūreiviu, kapitono padėjėju, o dabar, būdamas pensininkas, vis keliasi vidurnaktį, žiūri į dangų, tepa sumuštinį, geria kavą, skaito knygą, nes kaip tik tuomet prasidėdavo jo naktinis budėjimas laive. Ir taip kas naktį iki keturių ryto, o tada užmiega prie atviro lango, nes krante amžinai trūksta gaivaus oro.
Laivybos papročiai – labai konservatyvi žmogiškosios patirties dalis. Mažai keičiasi ir aplinka, kurioje jūrinės tradicijos gyvuoja: žvaigždės, bangos, vėjas, debesys, ribotas maisto davinys ir siūbuojantis pagrindas po kojomis. Tuo metu, kai krante visomis išgalėmis kovojama su nestabilumu ir neretai pralaimima, jūroje prie jo prisitaikoma ir tada paaiškėja, kad nieko pasaulyje nėra stabilesnio už jūros bangavimą. Gal taip galime pateisinti prie jūros plūstančius žmones. Kad ir kokios religijos, rasės, kilmės ar tautybės, visi jie semiasi ramybės iš audringos jūros, tarsi bijodami, kad vieną kartą ims ir panirs į sūrius vandenis tas didžiulis gyvis, ant kurio nugaros šiandien gyvenama.
