HAROLDAS BAUBINAS. Eilės
po ketvirtos dešimties
tiek nedaug jau beliko
susipilti į gerklę artipilnį butelį
pamylėti likusias moteris ir apsivilkus
patį gražiausią kostiumą
pasilaidoti nykioje buityje
kartais žmonės laidojasi žemyn galva
kas vakarą iš naujo
bandydami užpilti
kiaurai ėdančią neviltį
kiti
į žemę save šarvoja gyvi
nesėkmingai bandydami alsuoti
pro susvetimėjusių moterų sluoksnį
visus kapinynus
rezervavo
iš paskutinių pensijų
keliolikai metų į priekį kasamos duobės
aš ir mano karta
turėsim vienas kitą
laidoti
medžiuose
trys vyno ir daktariškos dešros
užkanda
bus paskutinės vaišės
kai paskui mus
slėnyje
ornamentuotuos karstuos
tyliai užges paskutinė
homo sovieticus senukų kohorta
sakoma
po ketvirtos dešimties tik žemyn
mano gentainiams startinis šūvis
vėluoja pradėti
dugne su pilnais bokalais
nekantriai
jau keletą metų laukia bičiuliai
nepiktai pasukčiavę
kilpomis
ar iki dugno nuspaustais
automobilių pedalais
užkas mus nuogus
į oro kapus
mirčiai skalsu
per anksti
sutrūnijusių kūnų
.
.
laimink dieve
statybininką
jo sunkias
netašytas rankas ir didžiulę
visą plytų karutį išlaikančią
nugarą
laimink dieve
valytoją
jo sudiržusį rūbą
ir kietus
nuo darbo išklaipytus
pirštus
kirsk dieve
įstrižai veido
poetams
kirsk per lūpas
teišsiklaipo jų pirštai
te nugara surambėja
.
.
atsimenu nardėm juoduose nakties viduriuos
Lemueli
kaip dvi požemio žuvys
tarp blyškaus paskenduolio rudens
nutolę nuo elektrinio miesto dūzgimo
it du karstai žvelgėm dangun
o piktoji dvasia į akis krėtė pelenus
rūdžių vanduo vėjo rimbas ir apkartusios samanos
buvo visi daiktai
tik tiek mes turėjome
bedievių name
pameni
sustabdėme taurę
graudžiai verkė tada morfėjo vienuoliai
ir sutemos slinko aplink
tąsios ir karčios it mirusių laikas
tik tiek mes turėjom
gražiai po vieną krentančius
pranašus
visas miesto moteris
Lemueli turėjom tiek daug
tiek daug raidžių
tiek laiko
tarp kelių šimtų milimetrų
tarp dviejų
skaitmenų
savo antkapiuose
.
Insomnia (geiduliai)
o kartais aš kaip ir jie
noriu
dulkintis plačiai atvėręs kambario langus
kad visi žinotų jog ji įsistačius spiralę kad stangrus
įkaitęs laikas jai į veną lėtai stumia sutemas
– purtau tave
kol gražiai iškrenta dantys –
kartais aš kaip ir jie
pro langą išgrūdu visus įmanomus daiktus
spjaudau saulėgrąžas ir krečiu pelenus ant šešėliškų
artipilniais šviesos kapiliarais
miesto praeivių
– purtau tave
kol į pelenus sutrinu kaukolę –
kartais jie kaip ir aš
bijo to kas anapus veidrodžių virpina orą
retkarčiais sapnuoja atviromis akimis
bet kostelėję
išspjauna širdis ir abejingai lenda atgal
į elektrinius urvus
– purtau tave
kol tarp pirštų palieka suodinas rūbas –
kartais visi mes
vemiame pelenais ar iš pamišimo imam skaptuot Išganytoją
ir šviesos vorai ant akmeninių galvų
lygiai taip pat
vienu metu mums suleidžia amžiną nuodą
– purtau tave
pats subyru į dulkę –
ir tebūna pagarbintas vynas
ir tebūna pagarbintas vynas
artipilniai indai kliedėjimo
tarp pelenų
bedugniuose skersgatviuos
ieškant kas vakarą knaipės
kas vakarą plaunant akis
sutemose
radom draugus muiluotose kilpose
atrodė šviesu bet tai buvo žibintai
ir vėjas taip tyliai it plaštakos moters
mums išėmęs akis ten įdėjo stiklinį paukštelį
jis mirė iš karto
nuo cigarečių miglos ir apgirtusio juoko
ir mes keikėme dievą
pamenu keikėm ir gėrėm
kai vijokliai įaugo giliau
šešiomis širdimis giliau
tiktai tiek
į ant sienos ištirpusius mūsų sparnus
tiktai tiek
giliau
pjovėm skyles vienas kito šešėliuose
tas marmurinis
šešiabriaunis laiko kauliukas vis krito
pro gražiai prasigėrusio Jėzaus kiauras rankas
šaukėme pamenu
gerk Jėzau come on bitch
show who is the man
there is no fucking valley of death
there is only dark alley near this shithole Psichbaris
ir gėrė Jėzus už tris iki dugno
ir griuvo tiesiai snukiu į kažkokį žalią stiklo konteinerį
I’m alright bitches juokėsi
traukdamas sau iš veido šukes
tą vakarą dievo sūnus
taip gražiai prasigėręs buvo mums savas
sakė varom davai link stoties ten paimsime bobų
ir mes paėmėm naktį
įžūliai paėmėm sodus ir bobas
ir sudeginę tai
kas mums svetima gailiai raudojom
gražiai pragertos kaukolės po vieną trupėjo į grindinį
ir tebūna pagarbintas vynas vapėjo
artipilnėm šukėmis lūpų dievo sūnus
nueidams vandenim įsimetęs į plastikinį maišelį
mūsų butelius sielų
nuėjo visai netoli
galiu prisiekti
iki artimiausios šiukšliadėžės
